Mane kurį laiką slėgė faktas, kad aš nekęsdama balių/pobūvių/susibūrimų/vakarėlių, niekuomet į juos neinu. Nežinau kaip jūs, bet aš negaliu pakęsti būti patalpoje, kurioje daug žmonių (išskyrus koncertus, į kuriuos einu max du kartus į metus…). Mane erzina, kad jie kalba garsiai, kad oro trūksta, kad vietos mažai ir kad muzika groja – taip, suprantu, esu absoliuti impotentiška pensininkė, kuri mirs viena ir negaus nuostabaus darbo, nes neturės pažinčių. Pagaliau galiu drąsiai sakyti – NU IR GERAI. Apšviesiu savo intelektualia šviesa dėl ko taip nutiko.
Sukruštai pavargusi nuo gyvenimo
Nuo pat savo stebuklingų penkių mėnesių trukmės kursų (Creativity in advertising Vilniaus Tag’e) isterikavau dėl to, kad nelieku su visais gerti vidury savaitės, ar vėlyvą penktadienio vakarą. Kodėl nelieku? Nes esu sukruštai pervargusi nuo gyvenimo, nuo žmonių, noriu pailsėti, gerai išsimiegoti, nert į pižamą ir skaityti knygas, kurių poreikis tiesiog milžiniškas. Jaučiuosi kaip rujojantis šuo tik ne dėl kalių, o dėl knygų, kurių istorijų man reikia kaip oro. Gerai, galbūt ir ne pats geriausias palyginimas čia ką tik buvo, bet esmę supratot – esu nuvargusi ir noriu laiko sau. Viskas dėl to puiku. Bet kaip susitaikyti su tuo, kad aš daug praleidžiu?
Raupsuotoji abstinentė
Galbūt jums, jautrioms sieloms, kils klausimas: “tai ką aš čia tokio praleidžiu“? Paprasta – praleidžiu paskalas. Praleidžiu girtus pokalbius vidurnaktį, taip pat nerezgu tvirtesnių draugysčių su aplinkiniais, grįstų alkoholiu. Vis bijodavau, kad neidama į pagėrimus būsiu atskirta nuo bendro socialinio rato, bet galiu drąsiai pasakyti, kad tai nėra tiesa. Netapau atskirta raupsuotąja, kurios visi vengia kaip didžiausio maro vien todėl, kad nesėdėjau su skarbonke alaus prie bendro stalo. Kaip tik – sulaukiu pagarbos dėl savo pasirinkimų (pasirinkimų negerti – nors anoks čia pasirinkimas, kai su mašina turi blaivas grįžti į Kauną kasdien. Tu tiesiog privalai), o santykiai su aplinkiniais išlikę geri – turime daug smagių dalykų papletkavoti apie praėjusius balius, kuriuose nebuvau bei galiu sau leisti kartkartėmis pasigirti, kad buvo labai smagu atsibusti lengva blaivia galva. Summa summarum, viskas nėra jau taip ir blogai. Pabrėžiu – aš tikrai nemeluosiu jums susirietusi apie tai, kaip smagu būti tuo COOL KID KURIS NEGERIA, nes wow, žmogau, kokie įsitikinimai pas mane (??), kokios vertybės, o vienintelis geras alkoholis tai raudonas vynas, kurį per mišias geria kunigai ir taip toliau. Velniop šitas nesąmones – tiesiog noriu pasakyti, kad netapsi atsiskyrėliu vien dėl to, kad nesielgi kaip kiti. Tam reikia daugiau motyvų – galbūt keistai žvairuosi į žmones ir uostysi jų plaukus paslapčia, o gal atsispausdinęs ant sienos iškabinėsi jų fotografijas iš feisbuko, nežinau.
Aš jus pakultūrinsiu
Užtenka apie tuos alkoholius ir sugerovus. Metas pakalbėti apie MENĄ! Ir ne bet kokį – vakar (sekmadienį) prasidėjo Pažaislio muzikos festivalis, kurio pradedamajame koncerte teko sudalyvauti ir man. Koncerto atlikėjai – operos solistas E. Montvidas, moteriškė prastoku balsu su pavydėtinai blizgančia sukne iš Ukrainos T. Zhuravel bei kažkoks nepažįstamas bičas M. Sedlevičius. Visam koncertui dirigavo G. Rinkevičius – niekas nestebino, jis Pažaislyje diriguoja beveik kasmet.
Pasidalinsiu savo įspūdžiais apie koncertą, nes jums gi labai įdomu, o man labai niežti pasisakyti.
1) E.Montvidas (nesumaišykite su DONNY MONTEL – šūdgabaliu pop muzikos snukeliu nubalintais plaukais) buvo ŽVAIGŽDĖ! Nors dar buvo kiti du solistai, bet jo spindėjimas nušlavė viską (net pagal plojimus matėsi labai ryškiai – publikos favoritas, absoliutus numylėtinis).
2. Kadangi koncertas buvo skirtas neseniai pasimiriojusio V.Noreikos atminimui, E.Montvidas padainavo mūsų taip lauktą ŠVELNUMĄ!! Ir padainavo vyrukas visai neprastai- visi plojo kaip išprotėję.
3. Orkestras atliko ir “Vergų chorą“, tad atidarymas visiškai užskaitytas (apsimetu esanti klasikinės muzikos eksperte, tad leiskit man pakelt uodegą bent kartą gyvenime).
4. Pagarba netoli manęs gulėjusiam kūdikiui- maladėc tu esi, vos kartą pakėlei balsą, ne taip kaip už mūsų sėdėjęs labiau išsivystęs 6-metis, po kiekvieno pasirodymo garsiai baubęs “NU NUOBODU“ ir “NORIU LABAI NAMO“. Dek tu pragare, nekultūringas mažiau!!! Tie maži rėksniai manyje pažadina vidinį vaikų žudiką, kuris pasitaikius progai su pjūklu perrėš jiems gerkles (prašau dėl šio sakinio nesikreipkite į policiją, ačiū).
5. Viduryje koncerto per publiką pradėjo skraidyt didžiulė priėdusi kamanė/bitė. Publika, nors ir išsigandusi pradėjo vaikyti vabalą, nė karto neklyktelėjo – pagarbauskas. Taip pat pagarba vabalui, kuris nebandė skrist į mano pusę.
6. Uodai nekandžiojo!!! Absoliučiai!!
7. Norvaišai (tokie seni šokėjai iš Kauno, kurie kartais pasirodo kičinėse televizijos laidose) pasiūlė pavežėti – nežinau tiksliai iki kur būtų vežę, bet buvo malonu.
Kalbant apie festivalio programą – kažko super įspūdingo nepamačiau. Aišku, tradiciškai vertas paminėjimo uždarymo koncertas bei mano ilgai lauktas lenkų pianistės (J.Lawrinowic) pasimatymas filharme su Chopin(jau šį penktadienį). Jeigu kas turit laiko ir noro – užmeskit akį, juk kartkartėmis pasikultūrinti net ir didžiausiems protams reikia. Taip pat liepų alėjoje neužilgo pasirodys “Antikvariniai kašpirovskio dantys“ – jeigu kam patinka šie jauni čigonai iš teatro akademijos, užsukit į Pažaislį jų paklausyt. Tad KULTŪRINKIMĖS IR neleiskim bobutėms apie jaunimą švaistytis tokiais epitetais kaip “pas tave kultūra kaip pas karvę rūra“.
Tiek išminties šiam pirmadienio vakarui.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 