Laba diena, laba diena, kaip gyvenat? Aš tai visai neblogai. Ketvirtadienis, lietus lyja, savo lietpaltį palikusi namuose bijau galvoti, kaip teks grįžti namo… Ak, kad tik mano mažasis išmylėtas kūdikis kompiuteris liktų sveikas (jis, susidūręs su išpiltu kavos puodu tiesiai ant klaviatūros, jau yra matęs gyvenimo).
Iš desperacijos žiūriu turkiškus treilerius
Gyvenimas gerai, šeima gerai. Tęsiu darboholizmo tradicijas, kurias papildau savigailos elementais vien tam, kad gyventi būtų smagiau. Deja, bet pastaruoju metu darboholizmo tradicijos buvo sutrikdytos – draugė parekomendavo pažiūrėti The Handmaid’s Tale serialą ir ką galiu jums pasakyti…. užsikabliavau. Nerealiai. Tapau serialo garbintoja, didžiausia geek’e, internetuose ieškančia visų įmanomų spoiler’ių, bendruomenių, kuriose galima diskutuoti apie veikėjus ir visą plot’ą… nekalbu apie faktą, kad amazon’e spėjau užsisakyti raudoną tarnaitės kostiumą, su kuriuo galėsiu vaikščioti po namus ir kiekvienam atėjusiam į svečius (juokauju, niekas neateis, aš neturiu draugų) sakyti: “Under his eye“ (tik žiūrintys serialą supras, atleiskit, kad neaiškinu PRIMITYVAMS). Žodžiu, absoliuti beprotybė, dabar esu antrajame sezone ir negaliu įsivaizduoti, kaip teks išgyventi laukiant kitos savaitės, kuomet vėl galėsiu pamatyti, kas gero nutiko, kas ką prievartavo ir kas ką mušė. Nusigyvenau taip stipriai, kad su reddit’o bendruomene žiūriu turkiškus šio serialo treilerius, mat jie atskleidžia daugiau nei mūsiškiai… Taip kad strongly recommend.
Užsakytų salotų virsmo į burgerį fenomenas
Kiekviena savo kūno ląstele jaučiu, kad ir vėl storėju. Rodos, kad jau nebėra kur ir storėti, bet štai aš sugebu – man tai lyg olimpinė sporto šaka, kurios laimėti medaliai jau nebetelpa spintoj. Štai, galvojau, ateina vasara, reik nustot ėst, ruošt savo beach body, pradėt gyvent žaliavalgišką gyvenimą (kodėl tokį? nežinau, tiesiog tie žaliavalgiai dažnai kūdi, tad lendu į kraštutinumus). Bet ne… tai šventiniai pietūs darbo dienomis su šeima, tai su draugais. Tada kartojasi tas pats scenarijus – nueinu į kavinę manydama, kad užsisakysiu salotų, o viskas baigiasi su burgeriu ar pica rankoj. TOTALI katastrofa, nesuprantu kaip magiškai taip nutinka, kad tie mano sprendimai taip nejučia pasikeičia… Gal čia kažkokia liga? Kiekvieną suknistą dieną pradedu nuo sveiko pasukų kokteilio, tada mąstau, kad per pietus sugriaušiu kokią morką – kokia tobula mityba! BET NE, viskas baigiasi persirijimu nesulaukus pietų, liūdesiu ir naktiniais reisais į makdonaldą…
Nakolkės padės susirasti draugų kalėjime
Kaip žinia, nuo gegužės pradžios kankinuosi su savo nauja tatuiruote. Nors, tokios čia ir kančios – pasirodo mano nakolkei pabaigti reikia 3 seansų, trunkančių po kelias valandas. Viskas kaip ir gerai, bet ištisai sėdėti su introvertu meistru, kuris neištaria nė žodžio, yra tikrai sudėtinga. Įsivaizduojat, ateinu, bandau pakalbinti – jis ilgai galvoja ir atsako tik keliais žodžiais. Tada aš pagalvoju, kad galbūt jis nenori su manimi bendrauti… o gal aš jam pasirodžiau buka? Mano vidinės baimės šauna į priekį, vis labiau žlugdydamos mano ir taip po plintusu esančią savivertę. Nors meistras nekalbus, bet jo darbu aš džiaugiuosi. Štai mažas sneak peak’as (tas mėlynas papaišymas – tai tiesiog trafaretas. Spalvotos tatuiruotės nesidarysiu, nes sunkiau bus kalėjime pritapt) į mano kalėjiminę nakolkę, su kuria tikiuosi susirasti piktų draugų:
Tai tiek mano svarbaus gyvenimo detalių šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 