Dėkoju už nuoširdžius sveikinimus praėjusio gimtadienio proga. Jų buvo tiek daug ir įvairių, kad pasijutau tokia svarbi ir mylima gal net visą minutę. Taigi, balius baigėsi (praėjus geroms dviems savaitėms po gimtadienio, mat visi norėjo mane pasveikinti, atsinešti tortą, nueiti papietauti kartu, kas mano ir taip dideliam užpakaliui ir šonams absoliučiai ne į naudą) ir dėl to labai džiaugiuosi. Atsibodo valgyti tortus, priimti dovanas ir visaip kitaip švęsti savo pasenėjimą. Negaliu susitaikyti tik su vienu dalyku – kai žiūriu į bendraamžius, šie man atrodo gerokai vyresni. Žvelgiu į juos ir galvoju – vajei, kokia aš jauna, o jie tokie seni, nu šakės. Kaip jau supratom, metai bėga, bet supratis gyvenimiškais klausimais Nijolkos vis dar neaplankė.
Aš stoviu, o kiti juda pirmyn
Gyvenimas klostosi visai neblogai. Tingiu dirbti, nematau prasmės nei viename savo projekte, susirgau impotencija ir jaučiu, kad vidiniai stabdžiai įsijungė ir nusprendė mane sustabdyti. Tiksliai nežinau kodėl jie taip sugalvojo, bet būti antikūrybiška dabartinėje aplinkoje neturiu teisės. Tai, žinoma, mane tiesiog žudo. Labai tikiuosi, kad greitu laiku tie stabdžiai pagaliau leis man judėti, nes kad ir kaip ironiška būtų, kol aš stoviu vietoje, visi kiti juda į priekį (pasirodo, niekas manęs nelaukia, ar jūs galit tuo patikėt???). Su gera drauge, kuri taip pat yra mano kolegė, kiekvieną dieną diskutuojame apie vidinius stabdžius (mat ir ji susidūrė su ta pačia problema). Sėdim sau, geriam kavą ir ieškome sprendimų, kurie padėtų išbristi iš kūrybinės stagnacijos (ot kaip protingai čia pasakiau, haha). Kol kas sugalvojome šiuos variantus:
- Daugiau dirbam ir mažiau skundžiamės – čia universalus geresnio gyvenimo receptas. Kadangi nemažai laiko praleidžiame tiesiog gailėdamos savęs ir manydamos, kad viskas, ką mes kuriame, yra didžiausias šūdas, sunaikinam marias laiko, kurį galėtume skirti darbui. Kokybiškam ar ne, tai visai nesvarbu.
- Leidžiame sau kurti šūdą – mes esame tie žmonės, kurie labai greitai tarpusavyje atsisako daug idėjų vien dėl to, kad tą akimirką racionaliai mąstant jos atrodo nelogiškos. Kadangi mus žavi keisti ir įdomūs reklamos sprendimai, šokiruojantys projektai, tad kuriam laikui išjungsime šūdų filtravimo mašinas. Vien tam, kad išsivaduotume iš logiško aklumo ir kad gimtų kažkas tikrai ypatingo.
- Bandome iš naujo atrasti malonumą – su drauge mes visuomet turėdavome daug projektų: nuo bendrų verslų iki internetinių puslapių. Visi jie mums teikė džiaugsmo, nepaisant to, kad niekas jų nesuprato. Kurdamos juos mes jausdavomės lyg mokslininkės, ką tik atradusios vaistus nuo vėžio, maliarijos ir ŽIV vienu metu. Na gerai, gal ir per skambiai pasakyta, bet patirdavome didžiulį malonumą, kurio šiuo metu trūksta. Mes nebejaučiame džiaugsmo kurdamos. Tai tapo rutina. Šlykščia rutina, nukarusiais papais ir prarūgusia asmenybe. Todėl, kovodamos su tuo stengsimės pabėgti nuo rutinos, tik dar nežinome kaip. Žinau tik tai, kad pradėsime gerti daugiau vandens, nes “Cosmopolitan“ žurnale skaičiau, kad tai padeda geriau mąstyti. O kas bus toliau – pažiūrėsim.
Štai tokios drąsios mūsų rezoliucijos. Ką manot, ar mes turime vilties išsikapstyti iš antikūrybiško šūdo?
Užmigau per magnetą
Penktadienio rytą netikėtai paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad šeštadienį man paskirtas MRT (magnetinio rezonanso tyrimas). Tai nebuvo visiška staigmena, nes magnetą turiu pasidaryti kas kelis metus, kad pažiūrėčiau į savo krypstantį stuburą (absoliučiai neseksualu), kas iš principo nėra pats gražiausias vaizdas visame pasaulyje.
Taigi, kol kiti šeštadienio rytą skubėjo brunch’inti su savo draugais ar šiaip girtuokliais, aš kaip sena babulka nuo aštuntos ryto stovėjau prie ligoninės vartų ir laukiau savo eilės. Išaušus laikui, įsliuogiau į MRT kapsulę ir laukiau, kol mane išskraidins į kosmosą (arba kitaip tariant, pradės fotografuoti). Deja, bet visą kelionę praleidau, nes prasidėjus tyrimui iš karto užmigau. Nuoširdžiai tai nesuprantu, kaip sugebu tokiose vietose užmigti, bet matyt tam ypatingo talento tikrai nereikia. Taigi, laborantė ramiausiai padarė mano stuburo nuotraukas, o aš smigau visas 45 minutes. Kai reikėjo nešdintis namo, buvo labai sunku – atsikėliau visa pikta it meška nedamiegojusi žiemos miego. Kadangi reikėjo nusiimti batus, papinyką, dar kurį laiką svirduliuodama bandžiau surasti spintelę, kurioje visas savo gėrybes pasidėjau.
Gražiu oru tik sėdėt Akropolyje
Po visų bobutiškų procedūrų nusprendžiau lėkti į Akropolį apsišopinti ir papietauti, nes buvo labai gražus oras (negi eisiu į parką kokį ir kvėpuosiu grynu oru? LOLZ). Benetone nusipirkau stiliovą suknelę, kurios tą akimirką reikėjo. Tiesa, nežinau ar ją kada užsidėsiu, bet kartais mano vidinė moteris prabunda ir liepia sumoteriškėti. Silpnybės momentais aš jai pasiduodu ir tokiu būdu mano spintoje atsiranda suknios ir rožiniai drabužiai, kurių blaiva galva tik po egzorcizmo užsidėčiau.
Grįžus iš Akropolio manęs laukė šuo – apsivėmęs, apsišikęs iki ausų. Štai, pagalvojau, turėjau visai padorų pusdienį ir grįžtu į šūdą. Kai kas paklaus, koks gi mano šeštadienis buvo, galėsiu atsakyti: “šūdas“ ir tai būtų visiška tiesa. Nežinau, kas nutiko mano Kubai, bet gerai žinau, kad dar ilgai namai smirdėjo tvartu.
Spaudimas kyla – susimausiu
Namų darbams savo moksluose gavau parašyti voice overį reklamai. Tai reiškia, kad turėsiu parašyti tekstą, kurį diktorius skaitys. Problema tame, kad ši užduotis neturi rėmų – nei produkto, nei suformuotos idėjos. Tai labiau trumpo filmo variantas, kuriame skambės parašyti žodžiai. Tema – “išjungę telefonus ir pabėgę nuo socialinių tinklų mes galime pasiekti daugiau, pamatyti daugiau, patirti daugiau“. Ši tema man žiauriai nepatinka, nes sunku parašyti tekstą apie tai, ko nesu patyrusi. Labai mažą gyvenimo dalį gyvenau be ryšio, nesu pasiekusi DAUG būdama offline, tad apie ką kalbėti? Mano vaikystė žinojo, kas yra laukas ir neišmanus telefonas, bet nuo penktos klasės namuose turėjau didžiulį sunkų kompiuterį, tad greitai to lauko nebereikėjo. Taigi, klausimas – ką daryti? Ką rašyti? Reikia sukurti inspiruojantį tekstą, kuris mus visus nukabintų nuo ekranų. Nežinau ką daryti – deadline iki trečiadienio. Greičiausiai gresia susimovimas. HELP.
Tiek pasiskundimų šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 