Šiandien grįžau nusivylusi iš kino seanso, kuriame spoksojau “Hannah“ – kino pavasario filmą apie senyvo amžiaus moterį, kuri dažnai važiavo metro, atidavė savo nerealiai mielą kavalieriaus Karolio spanielį kažkokiems žmonėms ir lankė lunatikų teatralų grupę. Realiai tai viskas, apie ką pasakojo šis filmas. Supraskite mane, nesu aš visiška analfabetė idiotė, nesuprantanti meno, kino bei filosofijos, bet šiame filme buvo palikta per daug vietos vaizduotei, kuri galiausiai paliko “WTF“ įspūdį. Dar buvo nefaina dėl to, kad filmas buvo labai tylus. Tai įsivaizduojat, šita stora karvė negalėjo ramiai net ir guminukų kaip padorus žmogus pavalgyt (mat popierinis maišelis garsiai traškėjo, žodžiu didžiulis praradimas…). Nors šis kino seansas man buvo nesėkmingas, vis tiek pasidžiaugiau tuo, kad išlindau kažkur socializuotis.
Kiaulės spalvos paltas ir dydžiu mažinti drabužiai
Šiandien reikėjo nuvežti Kubą į kirpyklą, tad likusį laiką nusprendžiau išnaudoti besiganydama po parduotuves it kokia liesa fashionista (tik nebuvau liesa, o dar ir galvos neploviau kokias tris dienas, tad vaizdelis tikrai nekoks). Šio sezono hitas man – kiaulės spalva. Tiksliau ta švelniai rožinė, kuria noriu apsigaubti ir kriuksėt iš malonumo (čia taip kaip stilistė pasakiau, ar ne?) . Vaikštau sau po “Megą“ ir pastebiu savo svajonių paltą. Jį pamačiusi aš sustingau ir nubėgau tikrinti, ar yra mano dydis (nu jūs jau žinot, kad aš tikrai ne XS nešioju xD). Aišku jo nebuvo, bet tą akimirką aš buvau pasiryžusi neėst mėnesį tam, kad įtilpčiau į tą dieviško grožio kiaulės paltą. Iš desperacijos nusprendžiau vis tiek pasimatuoti ne savo dydžio drabužį (dviem dydžiais mažesnį) ir ką jūs sau galvojat – AŠ ĮTILPAU. IR ATRODŽIAU GERAI. O TU DIEVE ŠVENTAS NEGI AŠ SUKŪDAU???? ALELIUJA. Beje, pardavėja sakė, kad visi jų drabužiai yra MAŽINTI DYDŽIU, tad jos frazė man buvo kaip angelo giesmė, nusileidusi tiesiai iš rojaus. Šaunuolė tu, pardavėja, nežinau, ar apgavai mane, bet tikrai tuo patikėjau. Pasisaugok pasauli, Nijolka dabar skinny bitch (nusijuokė ji, bet viduje verkė).
Smagios istorijos iš praeities
Mano studijose reikėjo parašyt istoriją Copywriting’o paskaitai, kuria nusprendžiau pasidalinti. Teksto tema – “WE TEND TO TAKE THINGS FOR GRANTED“ . Praėjusi dėstytojo patikrą, skubu istorijos pirmuoju variantu pasidalinti. Iš karto įspėju, kad ji velnioniškai graudi bei liūdna, bet viskas galiausiai baigsis gerai, tad likite su manimi. Vienas, du, trys užsisegam saugos diržus ir važiuojam:
Nijolkos klaiki trumpa istorija
Gyvenimas kartais gali būti sunkus. Visaip kaip jo pamokos, bet tai nereiškia, kad šiandien aš parašysiu istoriją apie tai, koks gyvenimas iš esmės nesąžiningas ir kaip visa žmonija sėdi kalėjime kažkur pragare, kur sutartu laiku velniai su žagrėmis degina mums visiems subines. Leiskite man papasakoti istoriją apie gyvenimą ir tai, kad mums nereikėtų galvoti, kad visi dalykai gyvenime ateina lengvai, be jokių pastangų ir kad juos turėtume vertinti. Šiandien pasakosiu istoriją apie save (dėl mega dydžio ego, žinoma), tad grįžkime į mano vaikystę, kur liūdniausios gyvenimo pamokos prasidėjo.
Nuo keturių metų grojau pianinu (visiems klaikiai atsibodusi istorija, kurią pasakoju it į pensiją išėjęs karo veteranas, tik čia ne koks Vietnamas, o blizgantis pianinas ir mokinių konkursai, bet vis tiek). Daug žmonių man sakė, kad esu labai talentinga pianistė ir mano ateitis klasikinės muzikos industrijoje ryški kaip tos “Colgate“ reklamos apie proveržį dantų balinimo srityje, kur visi tokiais spindinčiais dantimis šypsosi ir tikina, kad litras baliklio (ar kažkokio ten šūdo) padės už kelis eurus įgyt tą holivudinę šypseną. Taigi, po aštuonių metų, kai įgijau patirties ir išmokau groti, tapau visai padoria pianiste bei didžiausia J.S.Bacho nekentėja (greičiausiai dėl to, kad esu išgrojusi visas jo fugas ir invencijas, tada tapusias didžiule katorga). Pradėjau su mokytoja keliaut po pasaulį (tiksliau po Europą) ir dalyvauti įvairiuose pianistų konkursuose. Tiesą sakant, buvo konkursų, kuriuose buvau tikras muzikos genijus, bet taip pat buvo ir tų, kuriuose susimaudavau. Ir visai nesvarbu, kad nepasisekusių konkursų buvo daugiau – nors ir susikirsdavau, vis tiek buvau laikoma labai talentinga mergaite, kuri turėjo šansą groti svetur. Žinote, būti nevykėliu kažkur Europoje buvo didžiausia garbė žmogui iš Lietuvos, tad nejaučiau jokios gėdos.
Tiesą sakant, manyje nebuvo nė krislo gėdos, tad ilgą laiką save laikiau muzikos genijumi. Na žinote, buvau kaip Mocartas (bet gyva). Kol vieną gražią kažkokio mėnesio dieną, varžydamasi Lietuvoje su kitais pianistais pasiekiau susimovimo dugną, kurį atsiminsiu visą savo gyvenimą ir dar kelis metus po savo mirties.
Taigi, kaip visada ruošiausi savo pasirodymui, repetavau natas. Tai ypatingai dienai prieš šimtą metų buvau pasipuošusi savo velvetine pilka suknele su šimtu pamušalų bei raudonais kvietkais (2000 metų pradžia turėjo savo žavesio, kurį mielai visi ištrintų iš savo fotoalbumų. Aš nebuvau išimtis, deja). Taip pat pasidabinau baisiais lakiniais batais su netikrais svarovskio kristalais (skamba fancy, bet atrodė siaubingai). Aš buvau tokia laiminga, kad pagaliau užsidėjau tuos turginius baisius batus, kad pamiršau jog jie visiškai nedraugauja su parketo danga. Tai reiškia, kad jie velniškai slysta. Jeigu būčiau juos nunešusi pas batų meistrą, jis man būtų pakalęs padus ir viskas būtų gerai. Deja, apie tai nebuvau pagalvojusi, tad šio apsileidimo pasekmės mano jauną galvą pasiekė labai greitai.
Kai atėjo mano laikas pasirodyt, atsistojau sau iš vietos visa tokia super mergaitė (nieko čia keisto tokiam muzikos genijui kaip aš). Deja, mano grakštusis ėjimas į sceną greitai baigėsi pardribimu ant parketo, su visu dyvos įvaizdžiu. Susigėdusi ir apsibliovusi šiaip ne taip nuropojau ant scenos atlikti savo programą. Verkiau (tiksliau blioviau) taip stipriai, kad nemačiau nieko, o nuverkti klavišai buvo tokie slidūs, kad mano pirštai po juos slidinėjo kaip dešimt karvių ant ledo. Taigi, aš susimoviau. Susimoviau taip stipriai, kad mano dyvos pasitikėjimas savimi ir manymas, kad esu muzikos genijus, buvo sugadintas amžiams. Tiesą sakant, jo gyvenime taip ir nesugebėjau atstatyti, tad čia gal ir liūdniausia istorijos dalis…
Šios istorijos moralas – žmonės neturėtų galvoti, kad yra patys talentingiausi, nuostabiausi bei neklystantys visame plačiame pasaulyje. Gyvenimas bet kuriuo metu (greičiausiai tuomet, kai visiškai to nesitikėsim) sumąstys mus pamokyti pačiais negražiausiais būdais, įrodydamas, kad klydom.
Ar vis dar save laikau Mocartu? Ne. Ar esu pati talentingiausia ir nuostabiausia mergina visame pasaulyje? Žinoma, kad ne. Ir labai tuo džiaugiuosi.
Tiek istorijų šiam kartui. Ačiū, kad vis dar skaitot.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 