Aš daugiau gyvenime nežiūrėsiu baisių filmų (aka siaubekų). Visa tai, kas gimsta mano galvoje po jų yra klaiku. Taigi, važiuoju sau iš mokslų Vilniuje į Kauną vėlų vakarą, graži naktis, man šypsos gatvių žibintai, rodos, geriau ir būt negali. Pasirodo, kad geriau tai tikrai negali būti, bet blogiau nutiks tuojau pat (karma? Demonas? Velnias?). Važiuojant pro Elektrėnus prie manęs prisigretina šutvė bičų su senu kledaru, klaikiai ištiuninguotu, paskutinį kvapą beišleidžiančiu aparatu. Pradėjo man blizgint avariniais, ilgosiomis šviesomis (iš karto pagalvojau, kad sugedo mano mylima mašina, bet tuomet prisiminiau, kad jeigu kas ir būtų blogai, ji iš karto pradėtų žviegt kaip mamos dėmesio negavęs trimetis vaikis), tada kai bandžiau lenkti, specialiai užkirtinėdavo kelią. Kadangi jie važiavo greta manęs ir visiškai nesitraukė, supratau, kad tapau jų linksmybių taikiniu.
Nijolkos spaudimas pakilo į viršų, sveikos Marijos staigiai sukalbėtos, pradėjau abejot, ar grįšiu namo…. Žinot, kritinėse situacijose gi visko prisigalvoji…. Ir tada prisimeni situaciją primenančius filmus, kurių scenarijus neretai savyje talpina žudymą, prievartą ir FBI… Tai nutiko ir man, tad važiuodama visą kelią galvojau apie “Nocturnal Animals“ – filmą, kurio viename epizodų buvo tokia scena, kai kelyje vieną šeimą pasiveja girti bičai, sustabdo, nužudo bei išprievartauja moteris. Vienu žodžiu… nenorėjau, kad ši istorija man atsikartotų realybėje, tad spaudžiau greičio pedalą kiek galėjau. Ir viskas baigėsi laimingai, galiausiai jie atstojo. O aš saugiai grįžau namo. Istorijos pabaiga.
Gyvenime viskas ok, ačiū, kad pasiteiravot
Jeigu jums įdomu, kaip man sekasi, kaip šeima bei vaikai, tai aš pasakysiu, kad laikaus visai neblogai. Vis dar nepraradau darbo (šansų jo netekt buvo sočiai), visus pinigus atiduodu įmokoms už reklamos studijas (šita dalis nėra tokia smagi, nes lieku ubage, bet bent pasiguodžiu tuo, kad ta ubagė bus išsilavinusi). Kasdien važinėju į Vilnių, visur vėluoju, bet iš esmės viskas gerai. Reklamos studijos gana įdomios, nors grupinis darbas (dirbam keturiese prie konceptų) šiek tiek vargina. Ir dar nenusprendžiau, ar gerąja prasme, ar ta kur nelabai. Žinote, nėra lengva asocialei staiga įsilieti į jaunų bei gyvybingų žmonių būrį. Pradžioj būna toks kultūrinis šokas, kuomet apima panika, kyla spaudimas ir galvoji, kad žmonės iš esmės yra didžiausias visatos blogis. Bet po kelių dienų praleistų kartu supranti, kad ne viskas taip blogai. Žmonės iš tiesų visai įdomūs, visiškai nesikandžioja ir pabuvus su jais vienoje patalpoje iš karto nepatapsi suicidu.
Išėjimas iš komforto zonos
Čia kitas visai smagus šių studijų aspektas. Taigi, kadangi į mokymus atėjau su savo drauge, abi iš karto sutarėme, kad visais įmanomais būdais stengsimės neatsidurti vienoje komandoje (na tuomet, kai dirbam po keturis). Kodėl? Todėl, kad viena kitą puikiai pažįstam, esame susipykusios žiauriai ir ne kartą (niekas jau nenustebins), puikiai žinome kiekvienos charakterių subtilybes bei mokame iš konfliktinių situacijų išeiti taikiai. Norėjome patirti kažką naujo, savotiškai įstumti save į nepatogias, naujas situacijas, susijusias su kitais prašalaičiais vien tam, kad pralaužtume bendravimo ledus (ne kaip kokios Alfa patelės, nepagalvokit kažko blogo…). Ir tai tikrai pasiteisino. Nuoširdžiai linkiu ir jums bent kartą tame asocialiame gyvenime mesti sau iššūkį ir bent trumpam ištrūkt iš absoliutaus komforto, kuomet visi savi bei vieni prie kitų pripratę. Prisiekiu, tokių eksperimentų dėka save atrasite iš naujo. Arba ne. Nežinau, nenoriu būti gyvenimo sensėja, teigianti, kad VAT JAU MANO PATIRTIES METODAS yra tobuliausias. Niekas nėra tobulas. Tai būtų kvaila. Net ir iš tokios intelektualios personos kaip aš (su ta intelektualia tai gal ir perspaudžiau truputėlį…).
Socializuotis kai nerūkai yra sunku
Apie šį fenomeną sklando legendos bei įvairūs pasakojimai, bet aplinka kažkodėl nėra linkusi jo pripažinti. Taigi, pašnekėkime apie perikūrus. Kas tas perikūras? neišprususiems (arba nepažįstantiems marozų žargono subtilybių) padės žodynas:
Štai, rūkai sau, kažkas irgi rūko netoliese. Kadangi jūs rūkot kartu, tai kažkaip ir keliais žodžiais persimetat, – štai tau ir dialogas. Jeigu jūs kasdien susitinkat prie to pačio pastato ir dar mistiškai sutampa perikūrų laikas – valio, turėsit įdomių (arba ne) pokalbių bei laikui bėgant įsigysit naują draugą (arba priešą, nežinau kas jums labiau prie širdies).
Tuo tarpu, kaip jaustis tiems, kurie nerūko? Jie, galbūt ir nenaikina savo plaučių, bet praranda socializacijos akimirką, kuri žmogaus gyvenime yra svarbi. Tad sėdi sau kaip durnelis, lauki kol kiti grįš po perikūro ir galvoji (tiksliau galvoja tavo anxiety): AR JIE MANĘS NEAPŠNEKA? KĄ JIE TEN ŠNEKĖJO KO AŠ NEGIRDĖJAU? GAL ATSKLEIDĖ SLAPČIAUSIAS SAVO PASLAPTIS? GAL JIE PERIKŪRŲ METU TAPO GERIAUSIAS DRAUGAIS IR AŠ NIEKUOMET PRIE JŲ NEPRITAPSIU? GAL PRADĖTI RŪKYTI? Ir kitas šūdas. Matot? Sakau, kad beviltiška situacija tiems, kurie nerūko. Ne tik praranda bereikšmį pokalbį tarp dūmų, bet dar ir luošina savo ir taip netikusį psichinį būvį bukomis mintimis, kurios atspindi vidinę betvarkę bei visus nesaugumus.
Tiek naujienų iš mano fronto.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 