Pokyčiai

Guess who’s back. Back again. Po ilgos pertraukos grįžtu į blogą dainuodama Eminemą, nes jaučiuosi labai hipster šiuo momentu. Kaip gyvenat? Kaip šeima? Kaip vaikai? Ūkis? Viskas ok? Smagu, kad vėl susitikom (tiksliau jūs atėjot paskaityt apie mano žlugusį gyvenimą). Taigi, pabandysiu papasakoti savo dingimo priežastis.

Nijolka Iliustratorienė

Nuo vasario pradėjau intensyvius Adobe Illustrator kursus pas A.Bulotą (labai fainas bičas) “Atomic Garden’e“. Vizualai, iliustracijos, logotipai mane taip įtraukė, kad fanatiškai įklimpau į visą kūrybos bei mokymosi procesą, o laiko ir noro rašymui visai neliko. Nusprendžiau padaryti kūrybinę pertrauką ir išmokti kažko naujo, pamiršdama, kad plepėti jums nesąmones yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje… Na, galbūt reikėjo atsitraukti vien tam, kad suprasčiau, kaip man tai brangu? Visko gali būti. Tai va, pradėjusi dirbti su Adobe Illustrator programa taip pagavau kablį, kad visi vakarai ir savaitgaliai buvo praleisti prie kompo ekrano bandant nupiešti lygią liniją, logotipą ar kokį vizualą. Štai keli pavyzdžiai to, ko išmokau (čia screenshot’ai, tad į kokybę nekreipiam dėmesio):

IR DAUG kitų. Prašau nesijuokti, kad pas grafikos dizainerę Nijolką viskas šleiva kreiva. Čia specialiai taip dariau, tokia saviraiškos bei individualumo forma tiesiog.

Atėjau, pamačiau ir nugalėjau (trečią vietą, bet vis tiek skaitosi, ok)

Praėjus vieniems kursams, su drauge nusprendžiau sudalyvauti Atomic Garden (nesumaišykite su prieš tai minėtu Talent Garden – nežinau kodėl jiems visiems taip patinka sodininkystė) vykstančioje “Brief Session“, kurios metu susirinkę vaikiai kūrė ad’sus globalios Lietuvos tema. Per kelias dienas sukūrusios neblogą ad’są, susitikusios su daugybe įvairių žmonių (ir gerąja ir nelabai prasme) smagiai praleidom laiką. Ir išėjom ne visai lūzerės, o tai jau visai daug. Mūsų laimėjimas suteikė mums dalinį “Creativity in Advertising“ kursų finansavimą, tad pasinaudojusi šia proga stabdau savo italų kalbos studijas (taip, tai labai greitas, bet apgalvotas sprendimas) vykstu mokytis į Vilnių. Žinau, kad šie pokyčiai man, autistuojančiai asmenybei visiškai nebūdingi, bet tikiu, kad iš to išeis kažkas gero. Todėl privalau šitaip baisingai rizikuoti ir eiti ten, kur nori širdis. Ar bent kur depresijos lygis mažėja, tai irgi visai nieko.

Labai bijau

Atvirai tai, aš nežinau ar šis karjeros posūkis bus naudingas. Žinau tik tai, kad reikia bandyti, nes tik kai bandai gali pasakyti, kas buvo verta, o  kas ne. Galbūt širdį skauda tik dėl to, kad kursai nežmoniškai brangūs, o aš pasiruošusi viena juos išsimokėti. O tai man, nors ir dirbančiai studentei yra nemaži pinigai. T.y. absoliučiai per dideli pinigai, bet pasiryžau kaip nors prasisukti ir taškas. Žinote, visai baisu taip nerti į kažką stačia galva be finansinio pagrindo, tad jeigu nenukris tie dešimt streso kilogramų per tą laiką, suprasiu, kad viskas buvo veltui. Ai, ir dar. Iš pagrindinio darbo trokštu išeiti. Nežinau kas bus, bet taip, kaip jie su manimi elgiasi, nėra gražu. Metus ariu kaip juodas jautis, o sulaukiu tik dar didesnių bumbėjimų ir eilinių “užsisėdimų“, kai vadovams būna PMS’as bei kitos problemos. Taigi, reziumuojant mano karjeros ir mokslo situaciją – sucks balls.

Pabaigai  – NElinksma gaida

Supratau, kad šis įrašas kažkoks absoliučiai nelaimingas. Kad nėra debiliškos istorijos, dėl kurios jūs nubrauksit kokią juoko ašarą. Bet negaliu jums jos duoti šiandien. Aš esu savo netikrumo zonoje, laukdama šviesesnės dienos, bet tuo pačiu puikiai suvokdama, kad už kelių dienų krisiu į dar didesnį šūdą. Beje, ketvirtadienį lekiu į savo darbą spręsti vidinio konflikto ir užsiminti, kad gegužę noriu išeiti, tad palinkėkit man sėkmės. O rytoj nešu prašymą universitetui dėl akademinių atostogų. Drąsūs atsisveikinimai, nieko nepadarysi.

Skanių kotletų.

-Nijolka.