Susimoviau ir neparašiau žadėtą trečiadienį, nes tiesiogine prasme smigau septintą valandą vakaro, su išeiginiais rūbais bei drag queen makiažu, kurio atspaudas dar ilgai neatsiplaus nuo mano mylimos pagalvės. Klausite, kodėl taip anksti ėjau miegoti? Oi ne, aš nėjau “miegoti“, aš smigau, nes buvau tokia pavargus, išsekus ir desperatiška, kad vargu ar dar kada taip jaučiausi. IR VISKAS DĖL DARBO. Ne dėl vidinės jausenos, ne dėl studijų, ne dėl kažkokio asmeninio gyvenimo (kurio, beje, neturiu), bet dėl DARBO. Tiksliau, dėl kurioziškų nutikimų darbe, iš kurių beveik kiekvienas spėjo įkalti po vinį man į karstą. Kad jūs žinotumėt, kaip aš noriu išeiti iš darbo, tapti bedarbe ir gulėti ištisas dienas neveikdama NIEKO. Taip, nieko, nes viską veikiu kasdien darbo metu, kai turiu tapti grafikos dizainere, rašytoja, viešųjų ryšių specialiste ir marketingo vadove viename asmenyje. Ai, dar ir klounu, filosofe, psichologe bei programuotoja, – nesuprantu, kaip galėjau šiuos svarbius vaidmenis pamiršti???? Apie ką aš čia? A, taigi – darbas užknisa, noriu iš jo išeiti ir šiandien papasakosiu, kodėl.
Visų pirma, turiu pripažinti, kad esu velnioniškai dėkinga visiems savo vadovams už tai, kad mane priėmė, mokė, mylėjo taip, kaip mokėjo mylėti (bet mokėjo nedaug tiesiogine ir perkeltine prasme). Bet metams bėgant pradedu galvoti, kad kiekviename kolektyve yra panašios nesąmonės, o tai mane labai gąsdina. Mane gąsdina suvokti, kad geras bosas neegzistuoja. Kad gera atmosfera darbe kiekvieną akimirką gali virsti gyvatynu ir kad ir ką tu bedarytum, niekada nebus 100% gerai. Visada bus komentarų. Per mažai kūrybos. Draivo. Per mažai EMOCIJOS. Lyg tu būtum koks sutuoktinis, nesugebantis savo pusės patenkint iki galo (tai ne tas rožes nupirkai, tai ne taip pabučiavai ir tt.). Mane gąsdina tai, kad graži teamwork’o ideologija žlunga vos po kelių dienų ir kaip iš niekur nieko išdygsta totalitarinis režimas. Aš bijau, kad tobula darbo vieta neegzistuoja. Jos tiesiog nėra. Tai lyg tarp darbuotojų sklandantis mitas (visai kaip teorija apie tai, kad Bejoncė priklauso iliuminačiams), kurio niekas dar nepatvirtino. Arba nesugebėjo patvirtinti. O gal viskas iš tiesų yra daug pozityviau nei aš galvojau? Tikrai norėčiau tuo tikėti.
Kadangi ši diena buvo pilna kuriozų (tų pačių, kur sukalė man karstą), nusprendžiau jais pasidalinti. Taigi, situacija tokia, kad gerą mėnesį kūriau turinį įmonės internetinio puslapio skilčiai apie karjerą, darbus įmonėje bei “įkvepiančias“ karjeros istorijas. Nors kiekviename žingsnyje kišosi vadovė, pastoviai viską tikrino ir ieškojo sliekų šiknoj, net ir prie to įpratau – supranti, gi jos toks darbas, visi siekiam tobulumo, o aš, būdama perfekcioniste, tai tikrai suprantu.
Tas mėnesis buvo tikrai labai sunkus, per dieną atlikdavau bent dešimt taisymų, visuomet galvodama, kad esu kiauras bukas kibiras, nieko nesugebantis ir viską atliekantis iš dešimto karto (o, miela saviverte, smigai į dar nematytas žemumas, hehe). Kol galiausiai supratau, kad kartais mano bosė išgyvendavo skirtingas nuotaikų fazes, per kurias tie taisymai ir pastabos padažnėdavo. Štai kokios tos fazės. Jų visa šventa trejybė:
- Blogos nuotaikos fazė – viskas užknis, taisyt teks kiekvieną smulkmeną, o ji sėdės ir filosofuos, kad dalykai iš principo blogi. Ir gyvenimas, ir žmonės – blogis. Visur tik blogis. Ir tavo darbas, kurį atlikai yra blogis… Gal net pasakys, kad pamąstys apie tavo atleidimą iš darbo.
- Super geros nuotaikos fazės – šios reikia bijoti labiau nei blogos nuotaikos fazės. Super geros nuotaikos metu, nes atliekamam darbui bus pateikta bent šimtas genialių idėjų, kurios gerokai lenks Jobs’ą su apple. “Katinas, besišypsantis agurkui? PUIKI IDĖJA, investuotojai supras paslėptą mintį apie taupymą. Genialu. Taip jaunatviška, och!!! Visi supras, kokia mes COOL įmonė“.
- “Neeežinau“ fazė – bjauriausia iš visų – jos metu, ji elgsis ir mąstys kaip vaikas. “Nori šito? NEeeežinau. Patinka šitas? ai nu NEEEŽINAU, gal ir nieko nu bet žinok nežinau. Žinai, ką? Neeežinau žinok, bet kažką tai tikrai norėjau pasakyt, bet nebežinau“.
Tarp šių fazių neretai pasipainioja genialūs pamąstymai, kuriuos nepatingėjusi sudėjau į vizualus. Kodėl? Nes supratau, kad tai puikiausia terapija, norint atsipalaiduoti ir nepadvėsti nuo visų tų durnų emocijų. Taigi, unos dos tres, lets enjoy mano bosės topinėmis citatomis, dėl kurių ne kartą norėjau šokti nuo tilto (arba bent, kad einant namo partrenktų koks autobusas. Arba trys autobusai. Arba lėktuvas. Na, mintį supratot):
Žinote, ne kartą girdėjau tokią mintį, kad kažkada ateina šviesesnis rytojus. O jeigu jis neateina? O jeigu tas šviesesnis rytojus taip pervargo, kad nenori pakilti iš lovos, o tau dėl jo tokio tingėjimo ir toliau teks kęsti kaprizingų bosų fazę, kuriai rodos pabaigos nėra? O jeigu…. tu su tokiais žmonėmis dirbsi visą likusį gyvenimą??? O dievai, jeigu taip, einu pati ieškot to mane partrenksiančio autobuso!!!
Tiek šiandien. Tikiu, kad ir jūs mane suprantate. Noriu manyti, kad esate susidūrę su tokio tipo žmonėmis bei suvokiate, kaip absurdiškai juokingai kartais skamba jų pasakyti žodžiai. Eureka bosams ir bosėms!!!
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 