Tai yra bene gražiausia mano kada nors matyta Marilyn Monroe fotografija. Be jokio glamūro, iščiustytų garbanų, ryškių lūpų ji – tokia tikra, laiminga, atsipalaidavusi. Man taip jauku žiūrėti į šį kadrą, lyg pati dalyvaučiau momente. Ar jums taip būna? Na, ar tenka patirti tą didžiulį įsijautimą į pamatytą vaizdą, užuostą kvapą, išgirstą melodiją? Man visuomet.
Taigi, Kalėdinės dovanos jau supirktos, sustyguoti visi jų gavėjai, belieka nusipirkti dailaus popieriaus ir pabaigti šį kruviną darbą. Kodėl jis kruvinas? Ogi todėl, kad dovanas pirkti smagu, malonu galvoti apie žmones, kuriems dovanosi, bet KAIP ŠLYKŠTU jas pakuoti…. Aš to nemoku, nepraktikuoju, nes visos mano pastangos primena trimečio bandymus per darželyje vykstančius dailės užsiėmimus suklijuoti popierių taip, kad bent iš labai toli atrodytų gerai. Neatrodo gerai net iš tolo, bet toks jau tas gyvenimas – tokie kreivarankiai goblinai kaip aš, turi su tuo susitaikyt. O dabar noriu išliet jums trumpą rant’ą, kuris nerealiai mane įsiutino šiandien. Jeigu esate jautrūs ir bijote piktų žodžių, nenorėdami susitepti savo baltos it drobė sielos, neskaitykite šios pastraipos, pilnos keiksmų bei kalėjimo žargono. Ačiū už dėmesį:
Dabar paklausykit įdėmiai, jūs nevispročiai idiotai, besiklausantys muzikos kiemo vidury iš papigiaiskų iš kinijos atsisiųstų nešiojamų kolonėlių, iš kurių sklindantis garsas primena radijo programos skambesį iš septyniasdešimtųjų. JŪS esate tai, dėl ko aš negaliu susikaupti dirbdama namuose, užsidariusi visus įmanomus langus, kad jūsų dalbajobiškų dainelių negirdėčiau. Jūs esate tai, dėl ko pradedu mąstyti, kad žmonių žudymas iš principo nėra blogas dalykas. Ir jūsų ausys yra siera užakėjusios bei bendrą supratį praradusios degeneratės, kurias retkarčiais reikėtų prasivalyti su ausų krapštukais. Pasimėginkit, tikrai patiks. Jūs, tiksliau, specifinis jūsų porūšis, esate kultūros nematę marozpalaikiai, nesugebantys užsidirbti ant apypadorių ausinių, nes didžiąją pinigų dalį iš pašalpos leidžiat naujai “Adidas su palostkėm“ žiemos kolekcijai. Ir jeigu dar kartą, savo kieme, išgirsiu MOKINUKIŲ dainušką apie kalėdas arba Rondo “Egle mano sese“ – prisiekiu, prasidėjus isterijai jus pasmaugsiu pakrovėjo laidu, o paskui tą šūdiną kolonėlę sukišiu jums į subinę taip stipriai, kaip joks sėbras kalėjime to nesugebėjo. Amen.
RANT’as baigėsi.O DABAR GRĮŽTAM Į GYVENIMĄ.
Šią dieną paskyriau darbams, mokslams, nes sekmadienis – mano starto pradžia, kuomet be streso susistyguoju tvarkaraštį bei stengiuosi išgelbėti save nuo deadline’ų kančios. Taip pat ir į elektroninius laiškus atsakau, nes dažniausiai tai padaryti pritingiu. Beje, jeigu norite man pasakyti komplimentų, arba sukritikuoti privačiai (kaip žinia pro komentarų filtrą aš daug ko nepraleidžiu), brūkštelkit čia: nijolkatariazodi@gmail.com.
Beprotiškai laukiu šventinių dienų, kuomet visi didieji darbai bus nudirbti, paskutiniai du egzai išlaikyti (antradienį bei trečiadienį kankinsiuosi), nes tuomet galėsiu padoriai pailsėti. Na žinote, nieko neveikti, negalvoti apie kitos savaitės darbus, paranojiškai nebijoti deadline’ų ir bosų, grūmojančių pirštais. Labai laukiu Hario Poterio filmų maratono, kavos gėrimo su kalėdiniu keksu, kurį brandinome mėnesį bei buvimo su pižama 24/7. Ech, Kalėdos, greičiau ateikit, nusibodo laukt.
Kaip žinia, esu vienišas žmogus, jokių vaikinų, jokių merginų, jokių vaikų – žodžiu laisva asociali dvasia, vengianti žmogiškojo kontakto. BET, turiu labai socialią kaimynę, kuriai vos trylika metų. Ji turi marozą vaikiną, su kuriuo, kai jos mamos nėra namuose, garsiai ruošia namų darbus. Pajuokavau, ne namų darbus ruošia, o dulkina kilimus. Pajuokavau, nedulkina kilimų, bet dulkina vienas kitą. IR AŠ NIEKO BLOGO NESAKAU, gink Dieve, tikrai nepavydžiu, nors skaitant ir gali tai pasirodyti, bet jūs net neįsivaizduojat, kokius gi garsus mažoji miledi skleidžia. Tai, ką sėdėdama prie savo stalo ir dirbdama girdžiu, dažniausiai primena skerdžiamos katės, kuri yra didžiulė, tokia kiaulės dydžio, inkštimą bei rėkimą. Beprotiškai džiaugiuos, kad “kilimų dulkinimas“ vyksta tik kelias minutes, bet su tais garsais ji tikrai laimėtų x faktorių, Lietuvos talentus ir “Duokim garo“ (ai pala, ten nuopelnų nedalina už rėkimus sekso metu? Po velniais tuomet šis variantas netinka) vienu metu. Žinote, kartais susimąstau: kai man buvo tiek, kiek jai, sėdėjau prie to pačio savo stalo, dariau namų darbus, važinėjau į muzikos mokyklą, buvau slapčia įsimylėjusi vieną vaikiną, kuris, kaip dabar paaiškėjo yra šimtaprocentinis gėjus (turėjau anksčiau susivokti, nes jis mėgdavo kitiems siūlyti jam duoti iššūkį, tokį, kaip atsisėsti kitam vaikinui ant kelių. Niekas jo to neprašė, tai šiek tiek keista buvo, bet visi mes savaip keisti, ar ne?). Gyvenimas paaugliniu laikotarpiu buvo pilnas gražių pasivaikščiojimų po Kleboniškio mišką, smagių pokalbių ir skundų apie tai, kaip tėvai mūsų negali suprasti. Ech.
Tai tiek verbalinės diarėjos šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 