O aš dar nė karto šiais metais neklausiau kalėdinių dainų. Tai labai netikėta iš mano pusės, nes dažniausiai jau rugsėjo pradžioje staugiu Coldplay “Christmas lights“ (vienintelė jų daina, dėl kurios verta atleisti visišką šios grupės nupopsėjimą). Bet niekis, šį vakarą surengsiu karaokės vakarėlį su savo įsivaizduojamais draugais, kurie neteisia mano dainavimo (skerdžiamos kiaulės riksmas gal ir nėra žaviausias garsas pasaulyje), na žinoma dar Kubą su jos drauge Godzila (naujas jos žaislas, kurį padovanojau gimtadienio proga. Kubai jau 6!) pasikviesiu, nes mes viena didelė šeima, ir pastaugsiu visas kalėdines melodijas savo plačiu diapazonu.
O jūs man vis skundžiatės, kad mažai mane pažįstat. Su tuo nesutinku, nes manau, kad jūs mane pažįstat geriau, nei bet kuris kitas. Visgi tiek emocinių rašliavų jums prieš pat nosį išklojau… bet, suprantu ir priimu kritiką, tad šiandien jums atskleisiu 10 faktų apie save (kaip liurbė narcizė hipsterė, sukūrusi savo trečią gyvenime blogą ir pritrūkusi idėjų, nes gyvenimas iš principo baisiai nuobodus, kai neturi vaikino, draugių, o mama nebeduoda pinigų). Užsisekit saugos diržus, nes bus labai linksma (šiaip tai nebus, bet man patinka ši frazė, kurią ką tik sugalvojau):
1.Man būrėja sakė, kad turiu trečią akį. Tai reiškia, kad mano šeštasis jausmas labai stiprus, čakros atsivėrusios, biolaukai pozityvūs, na žodžiu – esu praktiškai ekstrasensė. Tiesa, realybėje tai kol kas nepasitvirtino, bet tikiuosi, kad mano trečiosios akies gebėjimai sušvis visu gražumu jau netrukus, nes kol kas net pamiršusi savo banko kortelės pin kodą, jo neatspėju. Neatspėja nei ta trečia akis. Bet gal ji dar tiesiog neatsimerkė?
2.Mano mylimiausia spalva yra žalia. Visuomet buvo ir bus per amžius. Žalios spalvos fanatizmu susirgau jau vaikystėje ir kiekvienas, norintis mane pradžiuginti, padovanojęs kokį nors žalios spalvos daiktą niekada neprašauna. Kas tokio gražaus toje žalioje? Ką aš žinau… Gal kad žalia asocijuojasi su pozityviais ir gaiviais dalykais? Pavyzdžiui, ką tik užaugusia po žiemos žalia pavasarine žole. O gal man patikusio herojaus Halko spalva? Labai sunkus klausimas, į kurį atsakymo taip pat neturiu.
3.Gyvūnas, kuriuo žaviuosi ir laikau pavyzdžiu – tinginys. Jis tikras herojus ir siekiamybė, nes į tualetą eina tik kartą į savaitę, o visą kitą laiką valgo lapus ir miega. Kas gali būti nuostabiau? Atsakau: NIEKAS. Kai draugė man padovanojo papuošalą su tinginiu, vos neapsimyžau į kelnes iš džiaugsmo. Taip, toks didelis džiaugsmas buvo.
4.Dažnai manęs klausiat: “tai ką gi tu skaitai, Nijolka?“. Atsakyti į šį klausimą privengiu, nes gėda kažkam papasakoti, kad skaitau tikrai labai mažai. Mažiau, nei norėčiau ir viskas dėl laiko trūkumo. BET. Jeigu reikėtų išskirti šešias knygas, kurias skaityčiau šimtą kartų, tai būtų šis šešetukas : T. Harris “Avinėlių tylėjimas“ (šiaip visos knygų apie Hanibalą Lekterį dalys yra geros, bet ši – išskirtinė), A. Škėma “Balta drobulė“, D.Selindžeris “Rugiuose prie bedugnės“, R.Gary “Gyvenimas dar prieš akis“ (Gary ir šiaip man labai imponuoja, visi jo kūriniai verti dėmesio), A.Doerr “Neregimoji šviesa“ bei J.Ronson “The Psychopath Test“.
5.Kai miegu, stebuklingais būdais sugebu nugulėti ausies kremzlę. Kartais nubundu iš to nugulėjimo skausmo, jis labai stiprus. Kai kam tai papasakoju, niekas manimi netiki, nes neva tos kremzlės, esančios virš ausies spenelio, nugulėti neįmanoma, kaip tai jiems juokinga, šakės. NEJUOKINGA TAI. Man tikrai labai skauda ir vieną dieną, vieną gražią dieną, aš išsiaiškinsiu kodėl.
6.Penktadieniais nepasilepinti čipspakiu ir kola man yra nuodėmė. Šios tradicijos nevalia praleisti. NĖ KARTO gyvenime nesu praleidusi penktadienio su čipsais, tai religingas užsiėmimas. Nesvarbu, karas, maras, ar kitos stichinės nelaimės – čipsai ir kola penktadienį yra šventas reikalas. Per amžius amen.
7.Bijau vorų. TRAGIŠKAI, VELNIONIŠKAI, DEMONIŠKAI bijau vorų, jie yra baisūs, šlykštūs padarai ir nesvarbu, koks mažytis voras būtų, žviegsiu tol, kol kažkas ateis (dažniausiai mama) ir tą padarą išmes. Tiesa, žudyti neleidžiu, nes tuomet jaučiuosi kalta, lyg nusikaltimo užsakytoja kokioje nors mafijozų šutvėje (nors gal jie nesijaučia kalti ten, toje mafijoje, tiesą sakant). Tad išprašau juos išleisti kur nors lauke, į platųjį pasaulį, pas kitus draugus vorus. Beje, taip pat negaliu žiūrėti filmų, kuriuose galima pamatyti vorų. “Šarlotės voratinklis“ – baisiausias mano matytas filmas, po kurio ramiai miegoti negalėjau, nes kiaulė susidraugavo su vore, kuri filmo pabaigoje pagimdė tūkstančius vaikų. BAI SU MA.
8. Nijolkos pats pačiausias filmas – Lars von Trier “Melancholia“. Na, arba J.Svankmajer “Little Otik“ (orginaliai čekiškai vadinasi “Otesanek“, nors internetuose ieškant paspoksoti anglų kalba, šį filmą galima rasti ir su “Greedy Guts“ pavadinimu). Pastarasis – absoliuti psichodelika, kurią pažiūrėjusi dar ilgai sėdėjau su “kas per …..?“ išraiška veide.
9. Nuo ketverių iki aštuoniolikos metų intensyviai grojau pianinu, baigiau dešimt klasių muzikos mokyklos, apkeliavau pusę Europos grodama įvairiuose muzikiniuose konkursuose, turiu daug beverčių taurių, taip pat prezidentūroje mane ir mano kolegas kažkada sveikino bei apdovanojo prezidentė. How cool is that? Šiuo metu nebegroju, dėl to labai save griaužiu, bet kas suvokia mano gyvenimo vingius gana gerai, žino, kad kai man buvo trylika metų, patyriau nugaros smegenų uždegimą, dėl kurio man paralyžiavo kojas, pilvą ir vieną ranką. Šių kūno dalių negalėjau pajudinti. Po metų pradėjau vaikščioti, ranka taip pat sugrįžo, bet kūnas vis tiek manęs taip puikiai neklauso kaip anksčiau. Taip pat reguliariai lankausi pas kineziterapeutus, atlieku specialias mankštas, bet čia kaip ir dešimtas faktas gavosi? Nors ne, šio įvykio išskirti nenorėjau, nes mano gyvenimas nėra vien tik šis nutikimas. Grįžtant prie grojimo – kai buvau suparalyžiuota, negalėjau paspausti pianino pedalo, buvo skaudu, pasidaviau emocijoms ir daugiau prie savo instrumento neprisiliečiau. Nors iki ligos tikėjau, kad būsiu puikia pianiste, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Galbūt tai net nebuvo mano svajonė. EI, SENOS VAIKYSTĖS SVAJONĖS, PAŽĖKIT Į MANE DABAR – esu tinklaraštininkė, turiu gerą darbą marketingo srityje, kuriu puslapius nepelno siekiančioms organizacijoms bei auginu gražų šunį!!! O ką? Visai nekuklūs pasiekimai, ypač dėl paskutinio paminėto.
10. Esu perfekcionistė, nuolat siekianti tobuliausio varianto. Tai žiauriai debiliška savybė, trukdanti padoriai egzistuoti. Kodėl? Visai paprasta – kiekviename savo darbe, kasdienybėje, bandau viską atlikti tobulai. Kuomet fail’inu – ant savęs pykstu ir griaužiu, visaip erzinuosi, kaip paskutinė bukaprotė. Beje, darbe dėl šios savybės mane giria, nes žino, kad dirbsiu tol, kol galėsiu ištarti “ŠTAI, O DABAR, po DEŠIMTO VIZUALO TAISYMO, viskas idealu!“. Kaip ten sako… nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – kol kažkur ši savybė vertinama, kol kas savų įpročių nekeisiu. Beje, dėl jos iš namų niekuomet neišeisiu su neišlygintais marškiniais, purvinais batais ar nelygiai nusipieštais antakiais. TIK PER SAVO LAVONĄ tai nutiks (ne, jokių lavonų, šiek tiek pasikarščiavau).
Štai kiek daug FAKTUKŲ APIE MANE ŠIANDIEN xDDD sužinojot. Žinau, kad jums tai LABAI įdomu, tad visuomet prašom. Beje, šiandien atsidariau savo kalėdinių atvirlaiškių rašymo dirbtuves, prirašiau galybę palinkėjimų ir pasisėmiau pozityvo visiems metams, tad pagaliau nuoširdžiai džiaugiuosi:
Gražaus šeštadienio vakaro ir skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 