Neįsikelia paveikslėlis, tad fuck it. Apsieisim ir be jo, nors visas tekstas praras pusę grožio…Praleidau vieną rašymo dieną ir vakar akiplėšiškai tylėjau. Taip, aš paskutinė nusidėjėlė, nesilaikanti savo pažadų (advento laikotarpiu triesti mintimis bloge kasdien). Sakyčiau, kad labai gailiuosi, bet meluočiau. Pasakočiau, kad griaužia sąžinė, bet niekas manęs negriaužia (nebent rėmuo po troškinio su keliais čili pipirais). Situacija tokia, kad vakar desperatiškai ruošiausi egzui nr. 4 (liko dar 2) – lingvistikai, dirbau su savo deadline’ais (vis tiek nieko nespėjau, bet po velniais, kartais galima). Sėdėjau ir plėšiaus viduje, kad štai nusižengsiu pačios sugalvotam planui, kaip tai blogai ir kokia aš gyvenimo klaida. Tada į mane trenkėsi logika ir racionalumas, sakydami, kad kartais reikia susidėlioti prioritetus, norint nesusifail’inti visame kame. Savo minčių vingių patarimo paklausiau ir įrašo rašymo laiką skyriau lingvistikos egzo pasiruošimui. Nors tai buvo egzas, kurį BUVAU NUSITEIKUSI perlaikyti, stropiai pasimokius sugebėjau gauti 8!!! Tai buvo absoliučiai netikėta, o prioritetų susidėliojimas pagaliau atnešė naudos- nijolka for the win.
Šiandien diena buvo tragiškai slogi. Ryte bijojau dėl egzo, galiausiai jį laikiau, tada nerimavau, kad nespėsiu nudirbti darbų, o galiausiai pardribau ant lygios vietos savo pačios namuose. Labai išsigandau, nes nukritau perkreipusi kairę čiurną (kuri prieš kelis metus buvo lūžusi iš abiejų pusių (metus praleidau su 11 varžtų ir 2 plokštelėm)), kaip modernaus šokio šokėja savo performanse “Silpnaprotė“. Deja, bet kažką tikrai būsiu vėl pasidariusi, nes skauda. Nieko nekaltinu, tik savo kerėpliškumą, kuris eilinį kartą pakiša koją tiesiogine prasme. Tikiuosi, kad iki vestuvių, na ar bent laidotuvių sugis.
Nepaisant Nijolkos nevykusio pirueto pasibaigusio užpakaliu ant parketo, penktadienis nė iš tolo nepriminė šventės. Nukritusi labai nusiminiau, prisimindama visas savo nesėkmes, sesijos katastrofą, tada jau ir visą savo gyvenimo istoriją dramatiškai apraudojau. Viskas kartais tiesiog susideda į vieną vietą ir taip stipriai griaužia, kad nori nenori pratrūksti kaip krioklys su savo ašarų pakalnėmis bei ožių poravimosi garsus imituojančio bliovimo melodija.
Kaip tyčia šiandien turėjau eiti pas psichologę, tad viskas kaip suplanuota. Jai pratęsiau savo raudas, papasakojau apie tai, kad rodos taip stengiuosi, bet štai- parkrintu ar susimaunu kitais būdais. Pasikalbėjusi su ja supratau, kad greičiausiai reikia stabdyti arklius (t.y. darbų kiekį), na ar bent leisti sau pailsėti, nes esu grynakraujė darboholikė, kurią gyvenimas piktybiškai stabdo. Greičiausiai todėl, kad praradau ribas tarp to, kas yra sveika, ir kas ne. Dirbti nuo 7 ryto iki 2 nakties nėra normalu ar sveika. Anaiptol. Kad ir kaip darbai padėtų pamiršti kitas savo problemas, toks jų kiekis pradeda skriausti mane pačiais nemaloniausiais būdais- depresija, liūdesiu ir paranoja. Debiliška, ar ne? Tai va, dabar kasdien stengsiuos valandą skirti savo laisvalaikiui. Iš tiesų tai nežinau ką veiksiu, gal skaitysiu knygas, gal pažiūrėsiu kokį serialą, ar į rankas paimsiu ukulelę, kurią kaip neatsakinga motina užmiršau.
Šį vėlų vakarą leidžiu sėdėdama prie kalėdinės eglutės su arbatos puodu bei šokolado plyta (penktadienio naktimis valgyti sveika – kalorijos nesiskaičiuoja. Čia buvo Nijolkos žodis). Net ir labai liūdnomis dienomis galima atrast krislą šviesos. Galbūt šis momentas ir yra mano šios dienos šviesa? Vienas dievas ir kiti demonai težino.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 