Viskas, visi mano kalėdiniai apsipirkimai baigės šią liūdną valandą. Kodėl liūdną? OGI todėl, kad šiuo metu mano banko sąskaita pustuštė. Tiesą sakant, ji niekada per visus mano pilnametystės metus nebuvo TOKIA tuščia, kokia yra dabar. Koks skausmas spaudžia širdį ir kitas strategines vietas žinant, kad dėl šventinių apsipirkimų tapau ubage. Bet niekis, iš tiesų tai ne pirmas kartas – kadangi Nijolka nėra taupi moteriškė, ubagystės dramų būta daug. Teks griaužt batoną, prašinėt centų gatvėj, arba tiesiog po švenčių darbuotis dvigubai daugiau (greičiausiai rinksiuos šį variantą…).
Blet, blet, Nijolka… Na kaip tau šitaip pinigai sugeba tirpti? Žiūrėk, nusiperki vieną daiktą – sąskaitoje skaičiukai iš karto sumažėja. O tu toks sėdi visai nieko nesupratęs – gi ką tik turėjau padorią išgyvenimo sumą, o dabar viskas pradingo??? Kaip aš savarankiškai išgyvensiu iki atlyginimo? Kaip aš iš vis išgyvensiu bent ateinančias porą dienų, juk rodos tiek dalykų dar nenusipirkau… tiek visko neišbandžiau, bet štai, geriausia pirkinių stabdytoja – apverktinai tuščia banko kortelė, sušika man visus reikalus… Be jos, neturint grynųjų, belieka tik vogti, ko aš iš principo nerekomenduoju (kai man buvo penkeri, iš gėlių parduotuvės pavogiau vieno fikuso vazonėlyje gulėjusį stiklinį akmenuką. Tėvai jį rado mano stalčiuje, nuvažiavo prisiduoti už mane į “policiją“, buvo labai sunkus laikotarpis, ypač kai iš manęs tragiškai pyzdavojosi tėvai, vadindami paskutine vagylka… Beje, nors tikino, kad akmenuką atidavė policininkams, kurie šį grąžino teisėtiems savininkams, jį po dešimties metų radau paslėptą spintos kampe. Nors mano gyvenimo istorija pažymėta šiuo kriminalu, nuo to laiko žinau, kad vogti yra žiauriai negarbinga).
Kiti reikalai, be bankroto paskelbimo klostosi gan neblogai. Piktumo debesys sklaidosi, ožiai lenda iš galvos, gyvenimas vėl gražėja. Nesakau, kad vien vaivorykštės ir drugeliai, bet tikrai nebe šūdo gabalas kaip vakar.
Beje, religijos ir politikos egzo rezultatų (kur sakiau, kad vėl susimoviau) dar nežinau. KAIP beprotiškai fantastiškai SUNKU ištverti tą laiką, kai lauki savo įvertinimo žinodamas, kad praeisi arba per stebuklą, arba nepraeisi visai. Lyg dalyvaučiau realybės šou “Kiek įvertinta Nijolka?“, kuriame būčiau vienintelė dalyvė, sėdinti ant karštosios kėdės ir laukianti iškritimo. Po kurio, žinoma, padainuosiu kokią dainą, kaip kad “ILGAS KELIAS, TARP TRUMPŲ NAKTŲ….“ ir išvarysiu į savo kaimą, kuriame po dviejų dienų manęs, prigesusios žvaigždės jau niekas nebepažins. Tas gyvenimas pilnas dramos, ką? Absurdas.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 