Žinau, kad mes čia visi įpratę juoktis iš mano nuobodžiai apgailėtino gyvenimo, bet greičiausiai šiandien juokų nebus. Supratau, kad rašydama kartą į savaitę, išvengdavau liūdnų periodų, ar piktų dienų, kurios kartkartėmis mane aplanko. Ir joms visai nereikia bobdienių (kultūringiems išversiu – mėnesinių), užtenka pagalvoti apie savo gyvenimą, tada dar savigailą pasikviest į kompaniją ir vuolia – sėdi sau užsiraukęs ir liūdnas, tamsios mintys sukasi galvoje, net šokoladas nepadeda. Arba čipsai. Arba šokoladas ir čipsai kartu. Tiesiog nepadeda. Ir kačiukai per youtube taip pat nenukenksmina liūdesio, virtusio galinga atomine bomba.
Šiandien eilinį kartą nusivyliau savimi. Šis jausmas man toks pažįstamas ir artimas, kad susitikus net nereikia sveikintis – nusivylimas įslenka į mano ir taip nuo gyvenimo pavargusius smegenų vingius ir ėda iš vidaus. Nesuprantu, kodėl jis taip elgias – juk smegenų vingiai tikrai neskanūs. Na, nebent nusivylimas turi fetišų ir yra inteligentiškas hanibalas…
Taigi, diena ne iš lengvųjų – pirmiausia, susipykau su gera drauge, o vėliau susimoviau antrame egze iš eilės. Pradėsiu nuo draugės – taigi, situacija tokia, kad ji bando darbintis įmonėje, kurioje dirbu. Labai dėl to džiaugiausi ir palaikiau ją, galvojau, kaip smagu, būsime kolegės, darbuotis bus paprasčiau. Jos profilis nėra susijęs su pardavimų sritimi. Ji – grafikos dizainerė, stipriai pasiklydusi gyvenime ir taip užsnūdusi, kad kartkartėmis pamiršta svajoti. Bet štai, ji bando čia patekti. Mano bosė šiandien pasiteiravo, ar viena iš CV anketų (kurių buvo apie 200) yra draugės. Atsakiau, kad taip. Vadovė man pasakė, kad draugės anketa atrodo labai silpnai, neatitinka darbo profilio, o ir kažin ar pritaps pardavimuose. Sakė, kad net nekviestų į pokalbį, bet kadangi aš ją siūlau, tai gali dėl manęs jį suorganizuoti. Atsakiau, kad aš tikiu savo draugės sugebėjimais, taip pat neabejoju ir vadovės kompetencija, tad palaikysiu ir gerbsiu visus sprendimus, kuriuos ši priims. Ji tai suprato, bet vis tiek nusprendė draugę pakviesti į pokalbį. O čia prasideda linksmybės.
Taip, žinau, kad aš absoliučiai susimoviau, norėdama gero pridariau blogo. Taigi, nusprendžiau kažkodėl užsiminti draugei, kad jos CV peržiūrėta ir kad bosė sakė, jog aprašymas silpnokas. Pasakiau, kad ji vis tiek turi daug šansų, tiesiog eidama į pokalbį turėtų pasiruošti ir motyvuotai atsakyti, kodėl staiga pardavimai pradėjo dominti, nusiteikti argumentuotai atremti bosės klausimus. Maniau, kad pasakydama tai jai padedu – štai, žinos ko galima tikėtis, pasiruoš ir puikiai pasirodys. Deja, viskas pasisuko kita linkme – draugė ant manęs supyko, pradėjo rėkti: “KODĖL TU MAN TAI PASAKEI… NETINKU TAI IR NEISIU Į JOKIUS POKALBIUS, NEGAIŠIU SAVO LAIKO“. Aš atsakiau, kad tikrai nesiruošiu jos popinti ir meluoti, kad “TU, MIELOJI, TOBULA, PATI PROTINGIAUSIA, SU DIDŽIAUSIA DARBO PATIRTIMI“ – tai būtų skiedalas, pigiai šlykštus melas, kurį demaskuotų realybės faktai. Pasakydama realią situaciją norėjau ją paruošti viskam. Galiausiai, padėti išsiaiškinti, kas reikalinga darbo rinkai, ką vertėtų akcentuoti, apie ką šnekėti. Bet ne, tapau kalta dėl to, kad nusprendžiau nemeluoti. Žinot, visuomet prieš kalbėdama, darydama dalykus, aš pamąstau: “ar norėčiau, kad ir su manimi taip kažkas elgtųsi, kaip dabar elgiuosi aš?“ – tai padeda suprasti, ar elgiuosi teisingai. Šį kartą taip pat pasielgiau, tik staiga tapau neteisi ir dar blogis visomis prasmėmis. Kol bosė jai skambinėjo visą dieną, ši sėdėjo namuose ir piktybiškai nekėlė telefono ragelio. Aiškino man, kad neverta gaišt laiko, kažkur eit, visai nesvarbu, kad ji vietinė Vilnietė, o iki darbo – dvidešimt minučių. Žodžiu, jaučiuosi kalta dėl to, kad laiku nepatylėjau ir ją įskaudinau. Kiauliška iš mano pusės. Kartais užsimirštu, kad kiti nėra tokie tvirti kaip aš.
Po šitos dramos išvažiavau laikyti religijos ir politikos egzo, kuris buvo tikras fiasko. Dėstytoja mums iš anksto buvo palikusi egzamino klausimus, kuriuos buvau tobulai išsinagrinėjusi, viską išmokusi – žodžiu, tikėjausi pasikelti savo savivertę aukštesniu nei man įprasta balu iš šio dalyko. DEJA. Prasidėjus egzaminui, dėstytoja mums vietoje tų dvidešimt dviejų klausimų davė TRIS ATVIRO POBŪDŽIO KLAUSIMUS. TRIS. Iš kurių nei vienas nebuvo iš duotųjų pasiruošti klausimų. Mane ištiko lengvas šokas, tada penki infarktai, o vėliau nusprendžiau kapstytis – į vieną klausimą įterpdavau bent penkias išmoktas sąvokas, politinius reiškinius, nesvarbu, kad to nereikėjo – mano egzamino darbas taip ir šaukė “klausyk, aš tikrai stengiausi, mokiausi, va, pažiūrėk, matai kokių protingų sąvokų prirašiau. Parašyk bent teigiamą. MALDAUJU“. Literaliai. Jau dabar žinau, kad arba absoliučiai susimoviau, arba praslysiu per fuksą. Kadangi man tokios anomalijos niekada nepasitaiko, greičiausiai jau skaičiuosiu antrą perlaikymą šį semestrą. Žinote, kas labiausiai užknisa? O tas jausmas, tas šlykštus jausmas, kai blogai parašiusi jautiesi paskutine idiote. Retarde, nesugebančia suprasti dalykų, juos išmokti. Tai yra šlykštu. O kvailiausia, kad esu nemažai pasiekusi darbo srityje, beprotiškai daug ariu, domiuosi reikalingais profesiniais dalykais, turiu du darbus, vieną VŠĮ projektą, kuriu workshopą ir dar palaikau tinklaraštį. Prie to pačio mokausi, stengiuosi iš visų jėgų, bet… nieko nesigauna. Gaunasi absoliutus niekalas, kaip toje patarlėje : “devyni darbai – dešimtas badas“ – ji visiškai atitinka mano realybę. Tik aš nebadauju. Aš persivalgiusi, bet dabar ne apie tai. Atrodo, žmogus, bandai kabintis į tą suknistą gyvenimą, skaityti knygas apie pozityvią psichologiją, galiausiai pagaliau užsirašyti į psichoterapiją savo problemoms išspręsti, kas tikrai parodo, kad aš BANDAU. Vis dar bandau kažką pakeisti. Bet rodos visos tos pastangos nueina veltui. Kad ir ką bedarytum, atsimuši į kažkokią sieną, ant kurios užrašyta “lūzerė“. Ir taip kiekvieną kartą. Kiekvieną suknistą kartą, kai pradedu stengtis. Žinau, kad laimė – ilgas ir sunkus darbas, bet… kaip gali nenusvirti rankos, kai tave nuolat kankina nesėkmės?
Juokingiausia, kad daug kas man sako – Nijolka, tu tiek daug pasiekusi savo amžiuje, kokia puiki karjera, gerai užsidirbi, esi linksma, kaip tau smagu turėti asmenybę! Pasišypsau aš tiems žmonėms, o viduje apsibliaunu bent dešimtį kartų – viskas atrodo gražu ir faina, bet taip nėra. Viskas atrodo lengva, bet taip nėra. Viskas atrodo linksma, bet taip nėra. Reziume: viskas taip nėra. Tiesiog.
Suprantu, kad dabar greičiausiai užėjo koks juodas debesis ir tupi man virš galvos, leisdamas žaibus, bet vis tiek sunku. Ir velniškai liūdna sėdėti ir galvoti, kokia gi didžiulė nesėkmė aš esu. Plyšta širdis, bet nieko – Nijolka taip lengvai nepasiduoda. Papais ir alkūnėm į priekį, nustok bliaut, panele depresija tu (čia sau pasakiau, motyvatorės balsu, pilnu testosterono).
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 