Kažkokiais mistiniais būdais sugebėjau pasigauti slogą (žinant faktą, kad sesijos metu mažai išlendu laukan, nes reikia gelbėti subinę nuo akademinio žlugimo, tai tikrai keista…). Pozityviai mąstant, slogą pasigauti geriau, nei kokį sifilį, tai nieko čia tokio.
Bloga žinia šiandien ta, kad mano bosė grįžo į darbą po atostogų, o tai reiškia, kad Nijolkai tenka atsisveikinti su darbo dienomis be įtampos (o taip velniškai gera buvo, žinokit…), poilsiu bei prokrastinacija. Režime “nuo aštuonių iki penkių“, – aš sugrįžtu! Žinot, kai jos nebuvo, aš pradėjau gyventi gyvenimą – buvo taip smagu malti šūdą, apsimesti, kad dirbi (nors iš tiesų spoksai į kačiukus per youtube, apsimeti, kad “mokais sesijai“ ir kiti malonumai). Bet visiems geriems dalykams ateina pabaiga, o pabaigos atneša naujas pradžias, tai tikiuosi, kad tos pradžios nebus vedančios į pragarą be išeiginių.
Pirma užduotis, kurią turėjau padaryti bosės sugrįžimo proga – užsakyti visiems darbuotojams kalėdines dovanėles (t.y. saldainių rinkinius). Biudžetas – penki eurai žmogui (suprask, mes gobšūs ir taupūs, o viso mūsų – 16). Trumpai tariant, teko suktis iš padėties su bomžišku biudžetu ir paskutinę minutę surasti kažką padoraus. Nebūčiau aš buržujė jeigu neaplankyčiau Ali šokoladinės (nesvarbu, kad kainos ten didokos, bet juk KALĖDOS, gal ką rasiu, save bandžiau motyvuoti). Joje (ačiū dievui ir velniams) radau nedidukus šokoladinių saldainių rinkinius ir sugebėjau ĮTILPTI į mūsų biudžetą (gerai, kad bent ten įtelpu.. čia toks liūdnesnis). Supraskite, ieškoti dovanų šiuo metu įmonėms yra jau per vėlu. Tai reikėjo daryti gruodžio pradžioje, tad jaučiausi kaip laimės kūdikis, kuriam staiga pavyko išlošti milijoną per Vikingų loto (arba Teleloto, bet spėju ten tokios sumos nesimėto, ar ne? Nesvarbu).
Iš tiesų, pirmiausia griebiausi ne Ali šokoladinės, bet šokolado meistrų, nes ten seniausiai buvau nužiūrėjusi papigiaiskus šokoladus. Paskambinus produktų užsakymo numeriu, atsiliepė moteris, kuri (iš balso sprendžiu) labai greitai mirs nuo senatvės. Žinote, toks jausmas, kad ji nekalbėjo, o dūsavo ir mirinėjo, lyg kviesdama kunigą uždegti žvakę prieš nugaištant. Bet miela moteriškė. Jai papasakojau apie savo norimą užsakymą ir tai, kad jį atsiimti norėsiu iki ketvirtadienio. Ji man atsakė, kad iki ketvirtadienio “NŪ TIKREI BE ŠANCŲ JUMS GAUTY PRIAKIAS, bet KETVIRTADIENĮ tai tikrai bus“ – gerai, pone logika, koks skirtumas, pagalvojau, svarbu bus. Tada ji paklausė “KAS TŪ TOKE“, aš prisistačiau ir ji persigalvojusi mane pasiuntė kitu telefonu pas “vadzybininkas išsiaiškint“. Paskambinusi vadybininkui sužinojau, kad visi šokoladai jau išparduoti Maksimos žmonėms, tad aš su savo šešiolika individų vargiai įsipaišysiu į bendrą vaizdą. Iš šios durnos istorijos išlošiau labai daug – praradusi galimybę užsakyti basic šokoledus, kurių niekas nevalgys ir greičiausiai išdovanos kokiems nemylimiems giminaičiams, suradau progą padovanoti kažką tikrai žavaus ir gurmaniško…. Ach.. jau dabar svajoju apie tą šokoladinių saldainių rinkinuką… jeigu būčiau bičas, prisiekiu, jau sėdėčiau su stačiu (buteliu ant stalo xDDD, o ką jūs pagalvojot?)…
Toks tas neįdomus ofiso pelės gyvenimas su sesijos elementais (beje, ryt egzas iš religijos ir politikos). Fuck it, kokia sušiktai banali kasdienybė, kai geriau pagalvoji…
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 