JAU PASIPUOŠIAU EGLĘ! IR TAIP, tai ir vėl mano šuns fotografija ir taip, šuns dėka galiu paslėpti savo kompleksus, susijusius su išvaizda (suprask, savo grožio gi čia neparceliuosiu… PER GRAŽI). Nesvarbu, kad eglė šiek tiek kreivoka (visaip kaip mano stuburas, haha), bet drag queen įvaizdis ir papuošimai gali išgelbėti viską.
ŠIANDIEN, mielieji skaitytojai, aš, Nijolka, po trijų metų pagaliau atsikračiau stacionaraus dviračio (treniruoklio). Per tris metus myniau gal penkis kartus (bet milijardą kartų sau žadėjau sportuoti kasdien. Kaip supratot – nepavyko). Ar aš pasiilgsiu savo treniruoklio? Leiskite pagalvoti…. NE. Ate šūdina investicija ir dužusios fitneso profesionalės svajonės (dažniausiai aplankančios po didelės šeimyninės picos). Toliau liksiu apsiėdusi, o tas velnio įrankis nebeprimins, kokia apgailėtina tinginė iš tiesų esu. Kai pažiūrėsiu į tą kampą, kuriame stovėjo dviratis, aš nebejausiu sąžinės graužaties. Nebejausiu ir nusivylimo. Žinote kodėl? Todėl, kad jo ten nebebus! Tai bene geriausias sprendimas gyvenime. Tiesą pasakius, treniruoklis nederėjo prie mano kambario interjero (nors išskalbtus drabužius ant jo sukabinti buvo tikrai patogu) ir gyvenimo stiliaus (vadinasi “tingėk ir storėk“, bet ne “eik pasportuok“). Ate, mano drauge, iki niekada:
Kai išnešiau dviratį ir užsirakinau duris, taip visiškai palaidodama dviračio egzistavimą gyvenime, gal kelias vidinės sportininkės ašaras ir nubraukiau (kažkur giliai viduje, tik labai giliai). Bet po akimirkos apsidžiaugiau, kad tiek daug vietos kambaryje atsirado. Per ilgai nežiūrėkite į mano eglutę, nes ji šiame kadre dar nuoga:
Vieni pliusai atsikračius seno dviračio, ar ne taip? Baigiu šlovinti treniruoklio atsikratymo manifestą ir šiandien su jumis atsisveikinu.
Ką tik prisiminiau, kad rytoj pirmadienis… kas gali būt blogiau? Atsakau : niekas. Na nebent du pirmadieniai. Tai va.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 