Jeigu nusprendei suvalgyti obuolį ir jį užsigerti karšta kava- tai gal apsigalvok, nes patirsi mano likimą, kuomet dantis gėlė taip stipriai, lyg būčiau visus juos sukišusi į sniegą, tuo pat metu tvilkiusi karštu vandeniu. Negeras sprendimas, tiesą sakant. Šiandien kažkoks keistas vakaras, kai norisi ėst viską iš eilės – nuo mėnesį slaptai saugotų snickers šokoladukų iki džiovintų vaisių, nuo praeito amžiaus atlikusių tamsiausiame sandėliuko kampe. Nežinau, kodėl taip yra, bet išgyventi ir nenutukti tokiais vakarais tampa tikras iššūkis, kuriam pasibaigus virsti pikta stora meška, gailiai bliaunančia dėl persiėdimo klaidų. Gal čia taip pradėjau ruošti savo organizmą žiemai? Nors ką čia nusišneku, tuomet pasiruošimas sezonui mane ištinka reguliariai kiekvieną savaitę. Bet išgyvensiu- gi ne pirmas kartas. Kita vertus, manęs išskėstomis rankomis lauks kūną formuojantys- liekninantys apatnykai, kurie vieni vis dar suteikia vilties neatrodyti stora karve. Gana čia apie tuos apsiėdimus, pačiai jau bloga apie tai rašyt. Šiandien sugalvojau jums papasakoti apie tai, kodėl esu antisociali (asociali) mergina, kuriai bet koks susidūrimas su plačiąja visuomene ar paslaugas teikiančiais žmonėmis yra pats didžiausias košmaras pasaulyje. Taigi, unos, dos, tres- pradedam (net nenumanau kodėl taip parašiau, tiesą pasakius):
- ,,Foodout“ maisto kurjeriai
Kaip tikra buržujė, bent kartą į savaitę užsisakau maisto į namus. Kodėl? Ogi todėl, kad tingiu gaminti, nekenčiu plauti indų, bet dievinu valgyti. Deja, bet šiame gyvenimo etape neturiu energijos grįžusi namo vėlai vakare išsivirti troškinio iš mandros receptų knygos, o misti buterbrodais ar grikiais nebenoriu- kitaip tariant, savo atsivalgiau. Tai va, užsisakau maisto iš foodout’o, o mintys psichopatės man sako: “ O JEIGU ATVAŽIUOS TAS PATS KURJERIS, KAIP IR PRAEITĄ SAVAITĘ IR PAGALVOS, KAD ESU APSIĖDUSI VIENIŠA TINGINĖ (kas yra absoliuti tiesa, bet aš nenoriu, kad taip viskas akivaizdžiai matytųsi, gerai…)? KAD VIENIŠA, TAI DZIN, BET KAD APSIĖDUS…“ Nors puikiai suvokiu, kad jiems visiškai px aš ir mano maistas, bet kažkuri dalis manyje kelia psichopatines mintis ir verčia jaustis šūdinai. Nepaisant to, vis dar naudojuosi šia paslauga, nes alkis nugali viską, net ir didžiausias baimes. Ai, tiesa, panaši situacija ir su ,,Barbora“- visuomet susigėstu, kai koks kurjeris pristato man du litrus baliklio bei didžiulį bloką šikpopierio. Bet čia visiems pasitaiko, ane?
- Apsipirkimas mažesnėse rūbų parduotuvėse/butikuose
Va čia yra totali šikna, todėl dažniausiai drabužius perku internetu. Geriau pagalvojus, internetas man davė tiek daug, kad jeigu staiga visame pasaulyje išnyktų ryšys, tikrai nesugebėčiau išgyventi net 24 valandas. Taigi, labai smagu apisipirkti kokiam “H&M“, “Zara“ ir kt, nes pardavėjos piktybiškai nelenda su savo snukiais prie manęs ir nesibrauna į asmeninę erdvę- valio biolaukams, jie nesusiteršia prasta pardavėjų energija. BET JEIGU sumąstysiu nueiti į brangesnes parduotuves, pavyzdžiui, susiveikti kostiuminių kelnių ar marškinių iš kokio butiko- bus šakės. Ar jūs matėt, kokios demonės ten dirba? Negana to, kad neleis apsižvalgyt, būtinai nuteis tave nuo plaukų iki kojų pirštų galiukų, bandydamos savo šūdina nuojauta nuspėti, tai kiek gi eurų sugebėsi išleisti. Tai va, atėjau, iš karto prisistatė kažkokia karvė ir pradėjo klaust ko pageidaučiau. Man atsakius, kad dar mąstau, staiga nukreipė mane į tamprių skyrių- suprask, gi tikrai ne dėl suknelių atėjau, o dėl fucking tigrinių tympų su odinias intarpais, kabėjusių greta. Sukaupusi visus mandagumo likučius atsakiau, kad man jos nepatinka ir rūbų paieškosiu pati. Tą moteriškė suprato ir sugebėjo atsiknisti nuo manęs ir mano erdvės lygiai penkias minutes. Po kelių akimirkų ji, pamačiusi, kad apžiūrinėju vienas kostiumines kelnes pribėga prie manęs ir taria: “šitos? Uoj nia, šitos jums tai tikrai netiks“. Susitramdžiusi atsakiau kažką tema: “ ne tavo reikalas, noriu šių kelnių“. Bet ji nepasidavė ir geras dešimt minučių aiškino, kaip labai nelabai tos kelnės atrodys ant manęs. Supratusi, kad reikia kuo greičiau nešdintis iš tos sukruštos parduotuvės ir demonės pardavėjos, vis tiek nusipirkau tas kelnes, o man beišeinant pardavėja dar spėjo suburbėti kažką panašaus į: “galėsit parnešt atgal jeigu netiks“. Ok, suprantu, kad visiems reikia užsidirbti, juk pati dirbu pardavimų srityje, nu bet blet!!! Kas čia per “tinka/netinka“? Tiesa, kelnes nešioju jau kelis mėnesius, jos man labai patinka, nepaisant fakto, kad vos jas užsidėjusi prisimenu tos baisios pardavėjos snukį. Karve tu, dek pragare! Žinau, kad dabar atsiliepiau gan neadekvačiai, bet tikiu mane suprasit. Beprotiškai erzina mandagumo stoka tokiose įstaigose, taip pat ir suvaržyta laisvė rinktis bei savo pinigus leisti taip, kaip noriu. Tai va, nuo to laiko kaip velnias kryžiaus vengiu butikų ir atsiduodu į interneto rankas, it tikra išmanios kartos paleistuvė. Tarp kitko, yay or nay, kelis daiktus išsirinkau iš internetų ir labai jau knieti užsisakyt. VISKAS iš asos.com, aš jų daiktų vergė. Lauksiu kritikos:
- Megztinis su geltona “aš trokštu dėmesio“ spalva ir “bandau tapti moteriška moterimi, ar man pavyko?“ papuošimais.
- Kalėdinis megztinis, tuo pačiu praktiškai cakcintis liežuviu ir sakantis, kad net ir pasibaigus šventėms, iki gegužės galėsi jį nešioti, nes nelabai čia ir matosi ta kalėdų dvasia, tiesą pasakius:
- Bandau tapti rimta business women, bet nesuprantu ką darau ir esu labai jauna, tad apsirengsiu šia palaidine, kuri mane morališkai pasendins bent dvidešimčia metų:
Lauksiu komentarų! Nors greičiausiai netrukus viską susipirksiu, nes penktadienį gavau algą ir labai jau knieti viską ištaškyt. Žinote tą jausmą, kai jautiesi tarsi turėtum super galių? Aš ir nežinau, bet panašiai jaučiuosi gavusi savo varganą algą. Tais momentais jaučiuosi taip, lyg visas pasaulis man po kojom. Ar tarp kojų. Nesvarbu.
- Dokumentų tvarkymas viešose įstaigose
Kažkodėl tokiose vietose jaučiuosi kalta… Įžengusi pro įstaigos duris susivokiu esanti blogiu, kuris sutrukdys ir taip šūdiną sovietine smarve dvokiančios įstaigos dieną. Taigi, vieną gražią dieną atėjo laikas pasikeisti pasą, susitvarkyti panašius reikalus. Kadangi mano praeities paso fotografijos nė iš tolo nepriminė modelių fotosesijų kadrų, nusprendžiau šį kartą kaip reikiant pasistengti – pasidaryti nerealų makiažą, kuris pavers mane dyva ir kiekvieną kartą atsivertus pasą aš dūsausiu iš džiaugsmo, kokia gi graži toje fotkėje atrodžiau. Na, bent aš taip svajojau. Deja, nutiko ne visai taip. Taigi, atsikėlusi anksti ryte dvi valandas leidau prie veidrodžio, bandydama iš godzilos virsti gražia moterimi, ar bent MOTERIMI. Prisidažiau, prisiklijavau blakstienas, kontūravimas on point – žodžiu, graži, tarsi Beyoncės šeštos eilės pusseserė po gimdymo traumos. Nueinu visa tokia į policiją, nusifotografuoju ir tada tokia pikta bobulytė pradeda manęs klausinėti asmens kodo ir kitų dalykų tokiu piktu tonu, kad iš karto pasijutau pastatyta į vietą. Ar panašiu būdu tardo kalinius? – mintyse pagalvoju. Susigėstu, išsigąstu, bet tai nesvarbu, bent fotografija pase bus dieviško grožio. Kaip blet aš klydau… Kai žmogų nufotografuoja, jo veidą kažkodėl šviesina, tad mano snukelį, visą kontūravimą, blakstienas, ta bobelka tiesiog nuvalė. LITERALIAI, nuvalė, neliko to grožio, tik Brežnevo antakiai, tokie be ryšio pridažyti, dingus kontekstui… Pamačiusi galutinį variantą ir jai paklausus, ar jis mane tenkina, sumelavau, kad žinoma. Pamelavau, nes nenorėjau žvelgti į jos piktas akis ir sukurti bereikalingo darbo, juk ji ir taip užsiėmusi kavos gėrimu bei facebook’o tikrinimu (kabinete girdėjosi žinučių pranešimai)… Pasidavusi baimėms, nesugebėjusi pasakyti “NE, NETINKA, NUSIFOTKINSIU DAR KARTĄ“, dabar gyvenu su pasekmėmis – baisia paso fotografija. Koks žiaurus tas gyvenimas, kai geriau pagalvoji…
- Vakarėliai ir šokiai
Kas gerai mane pažįsta, tai puikiai supranta, kad nekenčiu šokti. Pakalbėti? Žinoma, duokš mikrofoną, tuoj išdėsiu visas tiesas apie gyvenimą, jokių problemų. Šokti? Tik per mano lavoną. Jokiu būdu. Aišku, dabar mano gyvenimą lengvina faktas, kad dėl prastos kojų būklės aš ir taip tapau nešokli, bet anksčiau visi šokių reikalai man kėlė didžiulį stresą. Žinoma, turiu prisipažinti (galbūt tai bus labai netikėta), kad retai kada išeidavau iš namų į kokį vakarėlį – aš absoliuti namisėda, nekenčianti renginių, kuriuose galimai bus daug žmonių. Net eidama į koncertą save morališkai ruošiu gerą savaitę, ramindama, kad eisiu paklausyti mylimos grupės, o žmonių minios – tik trumpalaikis nesklandumas. TAIGI, buvo čia tokios vestuvės. Vakarop visi ėjo šokti. Ką dariau aš? Ogi apsidžiaugusi, jog visas balius vyko dvare, pabėgau į netoliese esantį mišką ir sėdėjau ant kelmo, kol visi šoko. Aš suprantu kaip tai beviltiška, bet būtent taip ir buvo. Jūs įsivaizduokit vaizdą – visiems smagu, visi kviečiami šokti, vajezau, koks puikus vaibas ir štai, viena pusprotė supanikuoja ir pabėga. Kad jūs žinotumėt, kaip buvo gera tame miške… Toks velnioniškai gražus vasaros vakaras, o aš sėdžiu ant to kelmo ir mąstau apie gyvenimą, apie tai, kad baliai iš esmės vargina ir kad daugiau nei pusės žmonių čia nepažįstu. Buvo labai smagu, iki tol, kol giminaičiai nepradėjo manęs ieškoti, o radę dar ilgai galvojo, kad taip išgyvenau faktą, kad esu vieniša ir juodai užpavydėjusi svetimų vestuvių. Visai tinka man toks scenarijus, vis mažiau beviltiška, ką? Taigi, visi šokiai pokiai lai sudega pragare, man, kaip asocialiam asmeniui, tai kelia didžiulius nepatogumus. Kol jūs visi šoksit ir dainuosit, nueisiu aš į kokį tūliką, ar esant progai ant kokio kelmo ir heitinsiu jus taip stipriai, kaip niekas dar gyvenime neheitino. Bet tik dėl to, kad pati pasijusčiau kiek geriau.
Kaip jau supratote, esu viena didžiulė visko bijanti betvarkė. Negaliu pasakyti, kad toks gyvenimas yra blogas, ar apgailėtinas – tikrai ne. Tiesiog taip man patogiau, o ir gailėtis nėra ko, nes gimsta puikių istorijų.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
PS: Jeigu turite panašių istorijų – nesidrovėkite ir pasidalinkite, pasijusčiau mažiau apgailėtina!
Urtė Caspo 