Pirmadienis eilinį kartą atėjo labai netikėtai. Jau taip netikėtai, kad nesugebu jo deramai priimti. O gal ir nenoriu. Žodžiu, šiandien jaučiuosi katastrofiškai, sėdžiu totaliam jausmų šiukšlyne ir bandau surasti atspirtį, kuri padėtų įveikti šią savaitę. Kaip nors ją rasiu. Papais ir alkūnėm į priekį, Nijolka!
Televizijos reklamos jau skamba kalėdiniais motyvais, o man klaiku, nes net ir aš, didžioji švenčių mylėtoja (giliai įsitikinusi, kad mano sielos gyvūnas yra Kalėdų senelio elnias), tos šventinės dvasios dar nejaučiu. Nekalbant apie kalėdines dainas, kurias, pirkdama batoną vėlyvą penktadienio vakarą išgirdau “IKI“ parduotuvėje. Visur tik “Jingle bells, Jingle bells“, o mano vidinė varguolė atšauna “Sucks balls, Sucks balls“. Kai pamąstau, kad tuoj teks ieškoti dovanų mylimiems ir nekenčiamiems artimiesiems, pasidaro bloga – vėl tas eilinio šūdo pirkimas kaip ir kiekvienais metais, mandagumo paisymas ir kitos banalybės, kurios apkartina šventę taip baisiai, kad net Hario Poterio filmų maratonas ėdant saldainius ant sofos, to kartumo nesugeba numalšinti. Ką jiems galėčiau padovanoti? Magnetuką ant šaldytuvo su šuns atvaizdu (ateinantys – šuns metai)? Įrėmintą savo fotografiją? Mega paką medvilninių parašiutinių apatnykų? (su palinkėjimu “kad užpakalis nesušaltų, hahaha, pasimatuok, pasakysi, ar ne per mažus padovanojau, jeigu ką, susitariau su pardavėja, galėsime pakeisti dydį“). Kapų žvakę, atlikusią nuo vėlinių, kurią dailiai išdekoruočiau “Moment“ klijais ir prilipdyčiau kankorėžių (žinot, gi taip smagu gauti kažką “home made“)?
Užteks apie šventes. Ketvirtadienį sugedo mano kompiuteris – dirbau savo darbus, išjungiau, grįžau namo, nusprendžiau tuos darbus pratęsti ir VISKAS. Neįsijungia, niekas neatsako, jokios reakcijos. Aišku aš, kaip tikra drąsi moteris pradžioje bandžiau nepanikuoti ir paieškoti informacijos internete, kaip savo mylimuką atgaivinti (meluoju, pražliumbiau LITERALIAI dvi valandas sėdėdama prie nereaguojančio ekrano, rėkdama, kad gyvenimas labai jau neteisingas), bet nieko nesigavo. Kadangi mano aparatas pirktas vasarą, ilgai nesukusi galvos nuvežiau jį į parduotuvę, kurioje tikėjausi kuo greičiau susitvarkyti ir atgauti sveiką kompą. DEJA. Atėjus į “Topo centrą“, kuriame prieš kelis mėnesius išėjau su naujausiu LOPtop’u, pasigavau jauną berniuką, kuriam papasakojau situaciją. Jis man bybį dėjęs (netiesiogiai, labiau vidine povyza) atsakė, kad galiu numest kompą belenkur ant stalo, nes meistrai taisytinų daiktų paimti atvyksta du kartus į savaitę, tai gal kažkada ir mano turtą prigriebs. Širdis Nijolkos vos nesprogo iš nevilties, pradėjau siautėti ir sakyti, kad kompiuterio man reikia ČIA ir dabar, suprask, ne one.lt sėdžiu, o dirbu – tai man beprotiškai svarbu, taip pat negaliu dirbti be informacijos, kuri buvo tame kompiuteryje (sutartys, įsipareigojimai, svarbios sąskaitos), tad pasiteiravau, ar negalėčiau savo turto nuvežti pati į taisymo punktą??? Supratęs mano sielvartą (ar bent pabandęs suprasti), Topo centro latras atsakė, kad taisymo vieta yra vos už penkių minučių kelio nuo šios parduotuvės, tad tikrai galėčiau ten nuvykti. Penkios minutės? O jie atvažiuoja DU KARTUS Į SAVAITĘ? WTF? Kas per šūdas? Na, nusiėmiau savo karūną, visą nepasitenkinimą paslėpiau ir nubėgau į tą taisyklą. Joje kitas jau mažiau lopas berniukas sutiko priimti mano kompą ir apžiūrėjęs pasakė, kad pusė klaviatūros neveikia. Paklausus, kada jis bus sutaisytas, jis man atsakė, kad “nu per dvi savaites tai tikrai“. Vos nenumiriau vietoje tai sužinojusi – kaip aš dirbsiu? Kaip tęsiu savo projektus? Namuose manęs laukia menka paguoda – dvylikos metų senumo kompiuteris, kuris kamuojamas menopauzės kaista kaip kotletai karštoje keptuvėje (čia toks labiau kulinarinis palyginimas) ir reguliariai striginėja. Šiaip ne taip išsiprašiau vyruko pažymėti prie mano dokumentų, kad tai LABAI SKUBU. Vargu, kad kas iš to išeis – pasirodo “Topo centras“ neturi tokios paslaugos, kaip greitas taisymas, už kurią mielai tą pačią akimirką būčiau dosniai sumokėjusi. Belieka laukti to skambučio iš taisyklos ir tikėtis, kad GREITU, labai GREITU laiku savo mylimuką atgausiu. Beje, jums patarimas ir pamokymas iš asmeninės patirties – NIEKADA, kartoju, NIEKADA savo prisijungimo paskyroje nedėkite savo fotografijos, ypač jeigu joje nusprendėt pajuokauti ir išsivėpti visu gražumu, parodant tris pagurklius ir pačius negražiausius savo kampus. TAI NĖRA JUOKINGA. Tiksliau, tai NEBUS JUOKINGA, kai kompų meistras, atsidaręs tavo paskyrą ir paklausęs jos slaptažodžio (kurį, beje, siūlyčiau taip pat padorų pasirinkti), pamatys tavo veidą :). Taip pat turėkite atsarginę maldaknygę su visais prisijungimų slaptažodžiais ir nick’ais. VERTA. Rekomenduoju. Dieve mano, na iš kur aš tokia debile atsigimiau?
Taigi, priverstinai atsiradus laikui, kurį galiu skirti savo poreikiams (suprask, negaliu dirbti neturėdama visų prisijungimų), penktadienio popietę nusprendžiau įsijungti televizorių ir pažiūrėti, kaip gyvena liaudis. Aišku, pradėjau nuo LRT, nes ten rodė žinias. Apsidžiaugiau visai, galvojau, va, pagaliau sužinosiu kaip gyvena pasaulis, kas ant svieto naujo. Deja. Vietoje to, kad rodytų svarbią informaciją, LRT laidos “Laba diena“ žurnalistė kalbino kažkokio kaimelio merą su bebro ūsais, kuris užsidėjęs kaubojaus skrybėlę ir ant kelių pasiguldęs armoniką filosofavo, kaip smagu nuo politikos pereiti prie muzikos garsų… Galvojau, kad šios filosofijos greit pasibaigs, bet o dievai kaip klydau. Tas ūsuotas bebras pradėjo dainuoti: ,,O dangaus karalaite…“, kartkartėmis pritardamas sau akordeonu bei giliais padūsavimais, kuriuos išleido net nežinau iš kurios kūno vietos. Atkentėjusi vieną dainą (keista, tai lyg sadizmo apraiška – nepatinka, tvirkina ausis, bet tu sėdi užhipnotizuotas ir klausai toliau), pagalvojau, kad jau viskas – dainų daugiau nebus, bet vėl klydau. Žurnalistė, visa tokia laiminga, paprašė užtraukt kažką linksmiau. Ir jis užtraukė. Och kaip užtraukė savo pragertu balsu: ,,Žydi gėlės vazonėliuos…“ . Kad ir kaip bebūtų keista, atklausiau ir šią dainą, supratusi, kad tapau užverbuota šio muzikanto ir jo natų skambesio. Ką gi, reportažui baigiantis, žurnalistė bebro mero paklausė “O kokia jūsų svajonė, mielas mere?“. Sėdėjau laukdama to atsakymo, tikėjausi atsakys kažką apie miesto plėtrą, gyventojų laimę, bet atsakė tiesiai iš širdies (bei kitų strateginių, dar nepragertų vietų) – ,,Ot labai norėčiau “Duokim garo“ laidoj sugrot“. OK. Reportažas baigėsi palikęs mane nei pakartą, nei paleistą, kažkodėl sveikoji optimistinė mano dalis tikėjosi, kad pro nupezusio mero proto ląsteles prasiskverbs protingesnė mintis, bet deja. Visgi, esu dėkinga jam už puikią nuotaiką, nes tik šaipymasis iš durnų žmonių mane įkvepia gyventi. AMEN.
Tai tiek pasipasakojimų šiandien. Einu toliau sėkmingai egzistuoti.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 