Būrimas panaudotais tamponais ir siekis tapti tikra moterimi

Rašau jums iš tūliko, kuriame dar prieš kelias minutes skaitinėjau makiažo valiklio sudėtį. Tikiuosi neįsižeisite, kad iš tokios negarbingos šventos vietos rašau visiškus pezalus, kurie, tiesą pasakius, visai primena šūdo krūvą.

Tai va. Gyvenimas iš esmės bėga panašiu ritmu, laisvas trečiadienis dėl vėlinių visiškai išbalansavo mano biolaukus, kurie likusią savaitės dalį piktybiškai atsisakė dirbti (galvoje rėkė: ,,Ne, Nijolka, ne! Nedirbk ir tingėk, juk tai geriausiai moki“), tad jokių kalnų nenuverčiau. Tiesa, pirmadienį teko ieškoti bankomato, kad galėčiau nusiimti paskutinius savo eurus. Grįžtant namo iš pinigų apiplėšimo žygio, man akį pamerkė ryžaplaukis jaunas kurjeris. Žinoma, turėjau apsidžiaugti, gi kažkas iš vyriškosios giminės man rodo dėmesį, bet nesidžiaugiau. Moteriška savisauga man teigė, kad mūsų biolaukai nesutampa, jis šiek tiek priminė marozų vadą, tai tiek to.

Šiandien sapnavau kažkokį idiotišką sapną. Jame aš ir dvi mokyklos draugės troleibusu važiavome į muzikalkę. Aš kažkodėl su savimi turėjau lagaminėlį ir kuprinę, kuriuos netyčia palikau tame trūlike. Išlipusios reikiamoje stotelėje supratome, kad dar yra daug laiko iki muzikos pamokos, tad nuskuodėme į netoli esančią grožio prekių parduotuvėlę, kurioje draugės rinkosi kosmetiką, o aš nubėgau ieškoti dezodoranto. Taip, kažką domina kosmetika, o mane priemonės, apsaugančios nuo nemalonaus smirdėjimo prakaitu – dėl to negalite manęs kaltinti. Taigi, priėjusi prie kasos supratau, kad visus daiktus palikau troleibuse. Iš sielvarto kritau ant žemės ir garsiai rėkiau, kad šiame gyvenime jau viskas prarasta. Draugėms mane nuraminus, nusprendėme paskambinti į troleibusų stotį ir pasiteirauti, gal kas paliko mano daiktus. Jie maloningai atsakė, kad mums reikia kreiptis į būrėją, kuri atskleis, kurioje gi vietoje tie mano daiktai. Apimta įtampos (rimtai, labai depresavau sapne…) nuvykau pas būrėją, kuri kažkodėl būrimus darė iš panaudotų higieninių paketų ir tamponų (nežinau kodėl, neklauskit…). Ji manęs pasiteiravo, ar turiu su savimi panaudotą paketą/tamponą, aš atsakiau, kad neturiu, tada ji mane aprėkė ir aš pabėgau. Galiausiai, praradus viltį atrasti savo pamestus daiktus, man paskambino moteris ir pasakė, kad juos rado bei mielai atiduotų. Taip ir baigėsi mano idiotiškas sapnas, kurio akcentus pabijojau tikrinti sapnininke, nes boba, burianti iš kraujuotų paketų tikrai nėra geras ženklas.

Kad jūs žinotumėt, kaip norėčiau būti ta seksy elegantiška moterimi melodingu balsu, tobulu sudėjimu bei grakščia laikysena! Kaip norėčiau gražiai rengtis, bėgioti su blizgiais aukštakulniais, palikdama saldžiai kvepiančių kvepalų šleifą dar bent kelis metrus. Nors iki tokios povyzos man reikėtų įveikti kryžiaus kelius, apie kurių pradžią fantazuoju ėsdama čipsus ant sofos bei kaltindama tragiškai neteisingą gyvenimą, žiūrėdama serialą ,,Les Petits Meurtres d’Agatha Christie“ (prancūziškas šedevras pasitelkus A.Christie kūrybą) sugebu patikėti, kad tokia svajonė GALBŪT virs realybe… JŪS tik pažiūrėkit, kokie nuostabūs pagrindiniai serialo herojai (vienos durnės čia nėra, bet ji ir taip dažnai rodoma…) ir kokia graži sekretorė Marlene… TIKRAS ORGAZMAS. O gal net ir du.

Marlene yra žaisminga, elegantiška, ne pati protingiausia moterytė didele širdimi. Ji įsižiūrėjusi tą detektyvą antrame plane, kuris, deja, bet šios nuostabios moters susižavėjimo nepastebi. Na, arba nenori pastebėti. Koks skirtumas. Esmė ta, kad serialui ši moteris suteikia šarmo, kuris įtraukia į veikėjų gyvenimą, žmogžudysčių bei nusikaltimų istorijas ir nesiteikia paleisti. Žiūriu aš į tą Marlene ir matau moters siekiamybę. Sakysit, kad esu absoliuti debilė (nors tokia ir esu, nelabai suklydot), juk dabar madinga būti asmenybe, vienintele ir nepakartojama savo tikslų siekiančia moterimi, kuri vidine stiprybe primena vyrą. Bet man visuomet patiko tylios moterys. Pasitempusios, nukautuojančios kitus savo žavesiu, o ne grubumu, maroziškumu, nemokėjimu patylėti. Aš visuomet buvau ir būsiu ta bernų draugelė, kuri nu0 vyro skiriasi tik ne taip susiformavusia strategine vieta. Taip, aš tas mergvyris, su kuriuo santykiai tokie laisvi, kad galima aptarti visus asmeninius santykius bei lovos reikalus, nes aš SAVAS BIČAS. Aš visuomet patarsiu kaip elgtis su merginomis, o man bus atsakyta “zjbs ačiū bahūras“ pavidalu (žinoma, perdedu). Tai taip apgailėtina…  jeigu nusprendžiu pasipuošti, esu vadinama papūga, nes aplamai teisės būti moteriška moterimi kaip ir neturiu. Gi negaliu būti patraukli, juk aš stačiokė visų draugelė! Bet ką čia šneku… vargu ar kas šiame fronte pasikeis.

Cha, greičiausiai visuomet svajojame apie tai, kuo negalėsime būti. Kas yra absoliuti mūsų priešingybė, nes žmonės iš esmės mėgsta svajoti apie priešingus dalykus (patogiai ofise sėdintys svajoja apie kelionę autostopu aplink pasaulį, o vargdieniai, gyvenantys nestabilų gyvenimą, trokšta stabilumo). Nors vis tiek neatmetu galimybės patapti tikra ledi. O gal tai bus savotiška mano “nuo pirmadienio tai jau tikrai“rezoliucija? O davai susiimsiu ir tapsiu moteriškumo įsikūnijimu? Jokių keiksmažodžių, ugdysiu mandagumą ir rengsiuos moteriškiau? Taip! Būtent taip ir padarysiu, juk šis punktas (“tapk moterimi) buvo mano 2017 metų “to do“ list’e, o laiko iki metų pabaigos liko visai nedaug! Pasauli, laikykis! Nijolka iš savęs padarys moterį!  Būtinai jums pranešiu, kaip man seksis bei kokius žingsnius atliksiu.

O dabar… pasvarstymas pabaigai. Pamenat tą aktorių iš katino Garfildo filmų? Na Garfildo šeimininką? Pasidarė smalsu, ar jis vis dar vaidina Holivude, ar jau spėjo perdozuoti narkotikų? O gal jis dabar koks bedarbis sėdintis namie vienais trūsikais?

Vienžo, einu pašniukštinėti, nes ši mintis mane kamuoja labai ilgai ir trukdo gyventi…

Skanių kotletų

-Nijolka.

PS: Breckin Meyer (Garfildo šeimininkas) dar gyvas! Ir toliau vaidina šūdinuose filmuose, patikrinau. Beje, ar žinojot, kad jo ūgis tesiekia 1.66cm? Ot įdomus tas gyvenimas….