Senokai nesirodžiau ir nesigyriau sava lietuviška svajone (suprask, tobulai sušiktu gyvenimu visomis prasmėmis), nes buvau beprotiškai užsiėmusi maistu apsinuodijusi nelaimėlė, dienas leidusi prie knygų bei laukusi linčo teismo egzaminų metu (3 egzai per 3 dienas be jokių pertraukų, o jų džiaugsmą padidino suvokimas, kad į visus 3 dalykus apsilankydavau taip retai, kaip mergelė Marija apsireikšdavo pas kokį kaimietį berazumį bemelžiant karvę). Gera žinia ta, kad visi vargai jau baigėsi, esu pusiau sveika nepriklausoma moteris, toliau sėkmingai įsijautusi į egzistavimą.
Užsiminiau, kad buvau apsinuodijusi, tad šia įkvepiančia patirtimi pasidalinsiu. Taigi, pirmadienį po egzo nusprendžiau nulėkti papietauti į “TakeWay“- skaniausią salotų, makaronų, žalių kokteilių barą. Tai vieta, kurioje turėjau vilties ir tikėjimo pasiekti nušvitimą ir tapti sveikuole salotų verge, nes o dievai, jie jas mokėjo pagaminti tobulai. Užsisakiusi salotų pavalgiau, buvau tokia laiminga, švytėdama sveikata iš vidaus (ir kitų strateginių vietų) grįžau namo toliau ruoštis egzaminams dalykų, kurių nelankiau piktybiškai, nes aš pati sau graži ir protinga. Vakarop prasidėjo tikras apsiėdėlės egzorcizmo seansas- pajutusi žiaurius pilvo skausmus pamąsčiau, kad galbūt esu nėščia, bet tada karčiai nusijuokiau supratusi, kad iki vaikino turėjimo man kaip iki mėnulio, o šventosios dvasios kūdiko įpūtimas pasirodė kažkoks nerealus. Greitai sau diagnozavau apsinuodijimą, kurį vainikavo vėmalų pliūpsniai priglaudus galvą prie tualeto. Apsivėmusi atsiguliau ant grindų, riebalingu pilvo gelbėjimosi ratu prisiplojusi prie vėsaus parketo, garsiai šaukdama, kad esu antikristas ir kad kažkas turėtų išgelbėti mano sielą (nežinau kodėl taip rėkiau, greičiausiai kritinėse situacijose prasimuša mano meniška prigimtis), ilgai dejavau ir kentėjau. Eina šikti tas Teikvėjus, tos salotos,- šis šventas mano išganymas vėmalų pavidalu buvo ženklas, kad sveikas gyvenimas nėra man paskirtas kelias, kad reikėtų ir toliau tęsti savo šiukšliną egzistavimo būdą ir būti laiminga. Na, bet čia mano išvados, galbūt ir ne tokias reikėjo pasidaryti…
Seni mano kaimynai, kurie turėtų degti pragare atvira liepsna, gaili įjungti šildymą, todėl namie labai šalta. Tenka nešioti dvejas vilnones kojines, šiltas treningines kelnes ir džemperį su kapišonu, nes net galvai vėsu. Gerai, kad turiu nepamainomą žiemos sezono vaikiną elektrinį pečiuką, kurio šiluma apgaubia mane vėsiais vakarais, nes kitaip būčiau seniausiai padvėsusi. Tokiais šaltais gyvenimo momentais galvoju, kodėl gi tie seniai kaimynai taip nenori pasišildyti? Nori sutaupyti? Bet koks čia taupymas, kai nuolat būdamas šaltyje susergi sloga ir išleidi nemažai pinigų vaistams? Ar tie kaimynai tokie seni, kad nejaučia nei kojyčių, nei rankyčių ir jiems tiesiog gerai? Bet kokiu atveju – jie yra demonai. Šalčio demonai.
Tiesa, nepagalvokite, kad esu kokia senų žmonių nekentėja, nors iš dalies tai yra tiesa. Gyvenu daugiabutyje, kuris alsuoja mirtimi. Visi mano kaimynai yra seni, perkopę septyniasdešimt metų ir netgi daugiau. Jie klipatų klipatos, bent kartą į savaitę išsikviečiantys greitąją, greičiausiai dėl to, kad nuobodu, ar todėl, kad bijo mirti. Matyt, kai esi labai senas, ta mirtis pradeda darytis baugi. O gal ir ne. Vienu žodžiu, senukai tikrai sugeba duoti garo ne tik prie televizoriaus ekranų, bet ir realybėje, – man nusipirkus geltoną paltą vienas rūstus senukas nuolat atidaro lauko duris ir pajuokauja kaip nors nejuokingai (visuomet iš mandagumo garsiai nusijuokiu, nes noriu išlikti draugiška), kitas diedukas mane užkalbinęs pasakoja, kaip prieš šimtą metų jį Sibire sukandžiojo meška (suprask, čia įsivaizdavimas ar realybė, nes jis netekęs vienos akies bei turintis daug randų ant rankų…). Tą istoriją esu girdėjusi daugiau nei dešimt kartų, o geresnei jo nuotaikai pasitaikius dar ir apie nelegalius vaistus iš turgaus išgirstu. Visi senoliai savaip įdomūs, tiesiog neturiu pakankamai kantrybės ir išminties juos pakęsti kasdien, ypač išjungus šildymą.
Užtenka apie tuos senus žmones ir šildymo nebuvimo agoniją. Šiandien, kaip ir kiekvieną šeštadienį guliu ant sofos, žiūriu ekstrasensų mūšį, apsimesdama, kad tobulinu rusų kalbos žinias, nors iš tiesų tai patinka stebėti klaikiai susiklosčiusias žmonių gyvenimo istorijas ir krūpčioti nuo pasakojimų apie savižudybes, nes esu viskuo tikinti idiotė. Kuba, prisiglaudusi man prie šono, garsiai knarkia, galbūt kažką sapnuoja, o gal tiesiog ilsisi nuo nepakeliamai sunkaus šuniško gyvenimo, susidedančio iš ilgo miegojimo, kelių pašikimų lauke lijant lietui bei kvailos šeimininkės šėliojimų vakarais, kuomet ši klupėdama ant kelių šliaužioja po kambarius bei vejasi vargšą augintinį (kodėl taip elgiuosi? Nežinau, tiesiog neklauskit). Neužilgo panirsiu į “Young Pope“ serialo maratoną, kuris įtraukia taip stipriai, kad net sunku atsitraukti. Tai serialas apie amerikoną seksulką popiežių Pijų, kuris rūkydamas raudoną malborą vaikšto po bažnyčią ir filosofuoja,- tad turėdami galimybę būtinai pasižiūrėkit, prisiekiu tikrai verta.
Tai tiek pezalų šiandien. Einu pasportuosiu, nes pinterest’ e prisižiūrėjau įkvepiančių prisisportavusių moterų užpakalių ir kažkaip sąžinę užgriaužė sėdint su čipspakiu rankoj…
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 