O jums nebūna gyvenime momentų, kai tiesiog niežti padaryt kažką netikėto? Kitokio? Ekstremalaus? Na tai, ko nykiose mūsų dienose, smirdančiose desperacija bei rutina nebūna? Iškrėsti vieną didelį šposą, kurį drąsiausi optimistai galėtų vadinti nuotykiu? Tai va, išgyvenu panašius jausmus. Atsibodo grafikas : sporto salė – universitetas – namai,(ir prie to prilipęs darbas, kurį kuprinėje nešioju kasdien kompiuterio pavidalu)… atsibodau pati sau ir greičiausiai eilinį kartą jaučiu, kad ne gyvenu, o egzistuoju. Egzistencija, kad ir kokia smagi bebūtų, manęs nebetenkina.
Dienos bėga vienodai, nieko naujo ar gražaus. Šiku į kelnes, nes koliokviumai ne už kalnų ( vienas rytoj, o dar nieko neatsiverčiau), o man visiškai vienodai. Jaučiu aistringą apatiją savo studijoms ir jeigu atsirastų kokia proga mesti (be aplinkos spaudimo ir sudaužytų vilčių) – tai padaryčiau per daug nemąsčiusi. Tiesa, uoliai lankausi pas psichologę, su kuria pradėjome psichoterapiją- jeigu kažkas iš jūsų galvojote, kad jums to reikėtų – nebūkite debilai ir nelaukite kaip aš to penkis metus. Jeigu tik jaučiate, kad reikia pagalbos – pirmyn. Neapgaudinėkite savęs su “susitvarkysiu pats“, “viską galiu“, “viskas praeis“. Taip, randai gyja, bet jie vis tiek visu gražumu puikuosis ant jūsų odos, kiekvieną kartą pažvelgus primindami viską, ką teko patirti. Pamiršti neįmanoma. Susitaikyti? Galbūt.
Visą savaitgalį neveikiau nieko – ilsėjausi nuo socializacijos darbo dienomis, leidau sau nepadoriai ilgai miegoti ir veikti tai, kas man patinka – skaityt knygas bei spoksoti filmus, tingiai padėjus subinę ant sofos. Pažiūrėjusi du P.Sorrentino filmus “The Great Beauty“ bei “Youth“, beviltiškai įsimylėjau šį kūrėją. Tai filmų, kuriuose iš esmės jokio didelio veiksmo nevyksta, bet viskas taip gražu ir tikra, autorius. Jeigu prijaučiate Lars von Trier “Melancholia“, tai būtinai privalote pažiūrėti šiuos du. Jie turi bendrą lėtą stilių, kuris visiškai nuginkluoja ir nepalieka abejingų – tai tiek nevykusios kinomanės pastabų šiandien.
Per nieko neveikimo savaitgalį sugebėjau perskaityti vieną knygą, kuri iš tiesų buvo klaida, atėmusi iš gyvenimo kelias beprasmes valandas ir nedavusi nieko gero mainais. Nebent faktą, kad skaitydama sėdėjau “wtf“ būsenoje, o prie pabaigos net pyktelėjau. Nenoriu suteikti tokioms šūdinoms knygoms reklamos, tad pavadinimo neminėsiu, bet tai erotinis romanas. Dabar skaitydami greičiausiai galvojate, kokio bybio iš viso tokias nesąmones skaitau, ar man taip meilės trūksta? Berno? Vibratorius sugedo? Ot ir ne, mielieji. Paprasčiausiai scribd programėlėje naršiau po knygas ir nusprendžiau paskaityti – kodėl gi ne? Visų smalsumui – ne, tai ne penkiasdešimt atspalvių. Tas šūdas jau seniausiai perskaitytas ir išsityčiotas įvairiausias kampais. Taigi, papasakosiu jums, o miela publika, kodėl gi ta knyga taip giliai sujaudino neigiama prasme.
Skaičiau ir visą laiką galvojau – kodėl knygose taip dievinamas vaizduoti nerealus gyvenimas? Ta prasme, gyvenimas, kurio vargu ar paprastas prašalaitis, egzistuojantis sovietiniame dviejų kambarių bute, turintis darbą, už kurį gauna vidutinį atlyginimą bei išvykstantis kartą metuose į Palangą paatostogauti, pasiektų… Kodėl vaizduojami nerealūs dalykai, kurie realybėje atrodytų visai kitaip? Panagrinėkime kelis knygos aspektus, kurie sunervino Nijolką ir privertė ieškotis valerijonų.
- Jis milijardierius, ji – žymiausios kompanijos vadovė.
Kodėl knygose dažnai rašoma apie sėkmingus ir beprotiškus turtus uždirbančius žmones? Negana to, kad jie labai turtingi, turi savo jachtas, namus ant jūros kranto bei lėktuvą, jie dar ir seksualiausi visatos žmonės. Visuomet su sixpakais, bicepsais, angelo veidu bei porno žvaigždės įnagiais. Dėvi tik kostiumus, moterys iš namų neišeina be aukštakulnių. Tiesa, apie darbą knygose rašo mažai. Suprask, milijardierius, turi įmonę, eina į susitikimus – to užteks. Bet ar tikrai? Tai, ką perskaitau būna “ jis nuėjo į susitikimą, tuomet pabrunch’ino, padirbo prie kompiuterio, ups dalykiniai pietūs ir viskas – baigės diena, lėksiu su savo limuzinu namo pas seksualią savo merginą“. Ar tai viskas, kai esi multimilijardierius? Tuomet ir aš to noriu. Beje, laisvalaikiu jis pilotuoja lėktuvą, fotografuoja, rašo knygas, yra filantropas ir moka bulves nukast (gal, čia jau mano kolūkietės vaizduotė). Labai gražios fantazijos, žiauriai faina. Bet kiek teko patirti darbo įmonėse, supratau, kad valdyti jas – žvėriškai sunkus darbas, reikalaujantis dirbti 24/7, pamiršt savaitgalius ir nuolat patirti stresą bei įtampą. Tai sėdi paprastas žmogus ir galvoji – argi tai įmanoma? Atsakau – fantazijų pasaulyje viskas įmanoma. Beje, visur įmonių vadovai jauni – čia taip pat koks fenomenas?
- Į darbą – tik su limuzinu
GERAI. Suprantu, gyvenimas Manhetene, aukštos darbo pareigos galbūt ir įpareigoja tariamai važinėti su limuzinu, bet watafak? Kodėl tokiose knygose dažnai minimos tokios kelionės? Ar tikrai limuzinas net ir šiais laikais, kai turime Teslas ir išmaniąsias mašinas, vis dar laikomas prabanga, dėl kurios verta sudrėkt? Visgi, mūsų šalyje limuzinais važinėja tik estrados princas Rytis Cicinas arba kaimiečiai jaunavedžiai, ilgai ir sunkiai dirbę Londėj bei nusprendę bent kartą gyvenime pasišvaistyt tuštybei savo baliui sodybėlėj.
- Jis nuplėšė jos trūsikus
Kodėl tokiuose “romanuose“ vyras dažnai nuplėšia moteriai trūsikus? Kas per fak? Ekonomiškai gyvenantys žmonės puikiai suvokia, kad apatnykai – prabangos prekė, o jeigu nori dar ir gražesnių paieškot – be penkiolikos eurų neišeisi iš parduotuvės. Suprantu, kad fantazijose moterys vaikšto tik su snargliniais apatiniais, dailiai papuoštais nėrinukais bei perlais, bet realybė yra kiek kitokia – mes moterys, nešiojam apatinius tol, kol jie susinešioja/suplyšta ar praranda visą orumą. Mes moterys, dažniausiai perkam mega pack’ą trūsikų ir bandome save įtikinti, kad tai puiki investicija, nesvarbu, kad didžiulis medvilninis parašiutas primins liūdesį bei desperaciją ant šiknos. Tokių apatinių jokiu būdu nenuplėši – jie tarsi šarvas, absorbuojantis bezdalus nuo išėjimo į išorę bei su mielu noru priimantis higieninius paketus, kurie puikiai prilimpa mėnesinių metu ir gelbsti nuo raudonų dėmių bei pratekėjimo. Tie sexy erotiniai trūsikai mus puošia tik retų progų metu – per pirmąjį pasimatymą, naujųjų metų šventę, kai prie naujos brangios suknelės senus parašiutus dėtis tiesiog nepadoru, ir viskas.
- Grįžus namo po sunkios darbo dienos – tik sexy time.
Tokios visos knygų istorijos – pora, grįžusi namo po sunkios dienos, niekada neis pailsėti ar ramiai paspoksoti teliką. Erotiniuose romanuose jie jau lifte plėšys trūsikus bei batus viens nuo kito, darys pratęsimą virtuvėje ant stalo bei jeigu bus noro persikels į lovą (žinoma, bus noro, juk seksy taimai knygose per dieną būna mažiausiai penkis kartus, kaip drįsau pagalvoti kitaip…). Knygos vengia papasakoti apie tai, kad jie abu grįš namo, praktiškai nesikalbės… nes pavargo. Nes jiems atsibodo kalbėti, dirbti… Jie norės poilsio – galbūt sukirs kebabą, galbūt spoksos kokį filmą, o gal bėgs pribaigti kokio projekto, kurį spaus deadline’as…. Tokių dalykų niekada niekur nesurasi – utopija. Romanai bėga nuo buities, žmonėms įteigdami, kad kitoks gyvenimas netgi neturėtų egzistuoti. Todėl mes kaip durneliai stengiamės pasiekti tai, kas nepasiekiama. Gyventi taip, kaip iš tiesų niekas negyvena.
Šie punktai – tik maža dalis to, kas sukasi galvoje. Galėčiau parašyti visą knygą apie tai, kodėl tokios knygos iš esmės užknisa, bet šiandien čia ir sustosiu. Susimąsčiau, kad gyvenime yra tiek gražios ir prasmingos literatūros, kad net gėda skaityti tokius marmalus ir dar juos aprašinėti. Visgi, tikiuosi relate’inote man ir vietomis išspaudėte šypseną.
Skanių kotletų.
-PADYKUSI erotinių romanų nekentėja Nijolka.
Urtė Caspo 