Turėjau parašyti penktadienį, bet žinot kaip būna… užsitingi sau, pamiršdamas atsakomybes, leidi sau dienas vėjais – visuomet taip nutinka, kai rašai SAU. Kai esi pats sau bosas ir tavo rašliavų nereikalauja įvairūs nevidonai. Tai yra kūrybinė laisvė, nesuvokianti baisaus keiksmažodžio “deadline’as“ ir ją beprotiškai branginu. Kažko nusilyrinau… grįžkime prie šūdų malūnėlio, kuriuo taip dosniai kiekvieną kartą su jumis dalinuosi.
Kaip žinia, iš raudonplaukės sumąsčiau tapti rudaplauke. Jūs taip pat žinote, kad šis pokytis virto didžiule tragedija mano pasąmonėje- per ilgai ant galvos palaikiusi rudus plaukų dažus, tapau juodaplauke. Šio virsmo aš tikrai nenorėjau, tad buvau visai nepatenkinta. Depresavau, bėgiojau po namus ir vadinau save ragana. Praminiau savo naująją plaukų spalvą “SEND HELP“ vardu ir gyvenau taip visą savaitę. Tiesą pasakius, ta baisi spalva, pavertusi mane albinosine čigone, kuriai jau seniai reikėjo pasiūlyti psichologinę pagalbą, man pradėjo patikti. Sako, kad ir šuo kariamas pripranta, tad galima drąsiai teigti, kad ir Nijolka, galbūt turinti rotveilerio kraujo, su situacija apsiprato.
Užsidėjusi baisias namines tampres, užsimaukšlinusi per didelį megztinį (storos mergos žino, kad šis triukas padeda pasijusti liesesnėmis (nu tipo “wow, draugut, yra dar kur vietos pastorėt“)), bandau sukurpti gražų tekstą, bet jau dabar matau, kad fail’insiu. Kaip kiaulė iš juoko sukriuksėjau, nes žinau jog šie bandymai yra pasmerkti. Nesu aš gera rašytoja, vargu ar kada būsiu. Man tiesiog patinka nusišnekėti, tad gavusi galimybę tai padaryti – ja pasinaudoju.
Vakar vos nenumiriau iš laimės, pamačiusi per teliką reklamą, jog ROGER WATERS atvaro į Lietuvą su turu “Us + Them“. Pagaliau, – pagalvojau, – mano septyniasdešimtųjų dievas, rašantis už širdies griebiančius lyrics’us bus KAUNE! Aš privalau ten būti. Privalau dalyvauti koncerte, todėl nuo spalio dvyliktos dienos, dešimtos valandos ryto, būsiu prilipusi prie kompo ekrano ir pirksiu pačius geriausius bilietus į jo koncertą. Nusišikt man, kad greičiausiai teks po bilietų pirkimo mėnesį badauti – man praverstų dietos režimas. Nesvarbu, kad piniginėj švilpaus vėjai, nes būkim realistai, kitokio garso iš ten nelabai ir esu girdėjusi.
Kaip tik naktis, taip mane kamuoja įvairaus pobūdžio pamąstymai, su kuriais privalau pasidalinti. Apgindama save, noriu pasakyti, kad šis pamąstymas niekaip nesusijęs su mano vidine savijauta, tuo labiau troškimais. Tai – netikėtai gimusi mintis, kuri taip spaudė galvą, jog privalėjau ieškoti atsakymo. Nežinau, iš kur šis pamąstymas kilo, bet tai nesvarbu. Svarbu, kad jis gyvas ir pasiruošęs prisiduoti – kaip manote, ar kokiam bičui skaitant poeziją gali pasistoti? Jeigu taip, kokia tai būtų poezija? Netikiu, kad žmogus susijaudintų skaitydamas Salomėjos Neries eilėraščius iš rinkinio ,,Prie didelio kelio“…. arba Širvio eiles apie lietuvišką beržą bei blizgantį dalgį… O gal tai būtų Šekspyras? Galbūt kažką gali sujaudinti Romeo ir Džiuljetos meilė, ar Hamleto tragedija? O gal tas žmogus turi būti nerealus poezijos fanatikas, kad taip atsitiktų? Tiesiog smalsauju, nepagalvokite, kad mane domina ši praktika. Galbūt.
Užteks šiandien nesąmonių.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 