Mados fotografas Tim Walker eilinį kartą užėmė garbingą blogo paveikslėlio vietą su puikiu kadru. Tiksliau, meno kūriniu, nes tai kur kas daugiau. Nežinau, ar dar egzistuoja koks fotografas, kurio darbais taip stipriai žavėčiausi, sekčiau, saugočiau pinteresto folderyje ir užklupus prastai nuotaikai ar pritrūkus mūzų, visuomet skubėčiau grožėtis. Tas bičas turi šarmo ir talento, kurio slapčia pavydžiu.
Penktadienio vakarą supratau, kad pradedu sirgti – pračiaudėjau sėdėdama ant sofos bei tingiai spoksodama filmą, kol galiausiai padirbus iki nakties ir nušliaužus miegoti, atsibudau nuo gerklės skausmo. Toks jausmas, kad kažkas mane bandė papjauti, bet darbo nepadarė iki galo, nes dabar egzistuoju su skaudančia gerkle, bėgančiais snargliais ir paliegėlės įvaizdžiu, nes sloga/gerklės skausmai bei panašios bėdos man yra pačios baisiausios. Visą savaitę dabar vaikščiosiu kaip mirštanti gulbė, mirinėsiu ant kiekvieno kampo ir giliai dūsausiu, kaip aštuoniasdešimtmetė močiutė, laukianti, kada pagaliau padvės (nes gyvenimas iš esmės tiesiog atsibodo).
Nepaisant mano sunkios ligos, kurią ne kiekvienas išgyvena, tikiuosi kažkokiais magiškais būdais pasveikti per šį savaitgalį, ar bent iki trečiadienio, nes būtent tą dieną lekiu į Vilnių sužinoti, ar pratęs mano darbo sutartį po bandomojo laikotarpio, ar ne. Kaip aš tikiuosi, kad pratęs… Man patinka užsidirbti pinigų, pats darbas iš tiesų smagus, kolektyvas supratingas – tikra jauno žmogaus svajonė ir aš nuoširdžiai viliuosi ten likti, ypač po sunkaus penktadienio, kai vos nenutiko darbinė “tragedija“.
Apšviesiu jus, kas gi vyko tą penktadienį. Taigi, mano darbo valandos oficialiai yra nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro, – įprastos ofisinio darbo valandos, kurias derinu su šūdinomis studijomis. Ketvirtą valandą pasišnekėjome su vadove skype’u, aptarėme artimiausius darbus, pasilinkėjome gero savaitgalio. Po keturių dvidešimt ji man persiunčia bauginantį laišką – per kažkokią sumautą klaidą (ne iš mūsų pusės, na, bent jau ne iš mano tai tikrai) paskutinis deadline’as, kada galime pristatyti vizualą plakatui (už savaitės mano vadai vyks į parodą Berlyne, kurioje pristatys savo programinę įrangą, ves seminarus ir tt.) savo parodos būdelei (booth’ui, kitaip tariant). Žinoma, mes nežinojome, kad to reikės – niekur tai nebuvo nurodyta ir kalta prasta vokiečių komunikacija, kurios derindama parodos reikalus (vizualai, rašiniai, pristatomieji tekstai, brošiūra, tam tikrų dokumentų pildymas, užsakymai, teliko nuoma ir taip toliau – visi didingi mano darbai) pradėjau nekęsti netgi labiau nei pačios savęs. Kadangi nežinojome, nebuvome paruošę plakato. Ką gi, turime keturiasdešimt minučių atlikti darbą ir kartu laižyt vokiečiams šiknas su atsiprašymais bei pažadais, kad plakato vizualas NU TUOJ BUS TIKRAI TIKRAI.
Ofise turime prastą grafikos dizainerę, kuri padarė dar prastesnį vizualą, kurį mano vadovė prašė pataisyti. Žinot, turiu vieną prastą savybę – aš nemoku sakyti NE. Taip pat nemoku sakyti “NEMOKU“ bei “NEGALIU“, tad sutikau viską pataisyti ir po darbo valandų. Nes kartais gyvenime susiklosto tokios situacijos, kai REIKIA tiesiog daryti tai, ką darai, nepaisant sustyguotų savo planų – takaja laif, kaip sako hipsteriai, mėgstantys postinti įkvepiančias citatas ant savo facebook’o sienų. Dizainerė, kuri darė vizualą, dirbo su Adobe Illustrator – mano didžiausiu košmaru, su kuriuo atidėlioju išmokti dirbti jau kokius gerus antrus metus, nes tipo sunku ir neturiu laiko (tiesiog tingiu, tiesą sakant). Mano draugė, kuri taip pat yra puiki grafikos dizainerė, paaiškino, kad lengviausiai problemas išspręsiu būtent su iliustratoriumi (ji siūlėsi man padėti, bet žino, kaip PATI trokštu išsiaiškinti bei savarankiškai susidoroti su visais debilumais, tad pagarbiai nesikišo). Ilgai negalvojus parsisiunčiau tą suknistą iliustratorių, bijodama, kad dabar bus šakės – aš dirbu tik su adobe lightroom’u (atleiskit, niekam neįdomios geek’ų kalbos, bet likite su manimi), o iliustratorius man tamsus miškas. Tamsesnis net už mano ateitį. Ką gi, pasiduoti neketinau ir per nepilną valandą pabaigiau vizualą su man nepažįstama programa. Žinoma, kaip retardė gūglinau kiekvieną veiksmą, bet tai nesvarbu – dabar galiu girtis, kad sugebu dirbti ir su baisiausiu savo košmaru, kuris, tiesą pasakius, pasirodė labai įdomus, tad dar tikrai prie jo sugrįšiu.
Penktadienio linksmybės nesibaigė – padariusi kelis vizualo variantus, dar ilgai kamavausi dėl parodos kontrakto subtilybių, o antrą nakties taisiau tos pačios grafikos dizainerės sukurtą brošiūrą, kuri buvo kreivesnė už mano stuburą. Visgi, vakaras buvo puikus ir nė kiek nesusigadino – juk išmokau dirbti su iliustratoriumi! Tad tik pabando blet jie mane atleist – praras tokį atsidavusį lobį ir griaušis visą likusį savo gyvenimą.
Šiandien skiriu laiką savo gripo reabilitacijai, gerdama litrus arbatos ir ėsdama viską iš eilės (kad ir kokia “sunkia“ liga sirgčiau – apetitas nedingęs ir dėl to tikrai apmaudu. Skauda gerklę nuryjant maistą? MANĘS TAI NESTABDO, kur ta skani bandelė?), spoksodama kvailus filmus (negi knygą skaitysiu, lol, aš per daug sergu). Pamąsčiau, kad būtų visai smagu parašyti rašinį apie tai, kad man nepatinka kepurės, kaip aš nesuprantu jų mados, funkcijos bei jų garbinimo. Tad mielieji ir mielosios, sveiki atvykę į Nijolkos kepurių nešiojimo gidą. Taigi, užvadinsiu šią rašinio dalį “KĄ TAVO KEPURĖ PASAKO APIE TAVE“, endžioj:
- Full cap’as vyrams, arba kitaip – lohų hipsterių kiepka, slepianti dvi savaites neplautą ševeliūrą. Ką aš galiu apie jus pasakyt – man tikrai nuoširdžiai gaila, kad šios kepurės jus paverčia retardais hipsteriais, kurie visą dieną vaikšto su tuo pačiu popieriniu kavos puodeliu iš Statoilo (turtingesni iš Vero Caffe), o savaitgaliais su draugeliais susirinkę geria Jack Daniels’ą iš plastmasinių puodukų bei vape’ina tai laikydami “dream life’u“. Greičiausiai jūsų instagrame rasčiau foto su svetimu bmw, dūmo sklindančio jums iš burnos meninę fotkę bei desperaciją, kuria alsuojat labiau nei aš.
.jpg)
- Full cap’ai moterims, o tiksliau keturiolikinėms, kurios nešioja aptemptas tympas bei kišasi į papus šikpopierio, kad tik atrodytų labiau suaugusios bei sexy. Jūs, mielosios, esat tai, dėl ko sergu depresija. Vos jus išvydus mąstau, tai kiek gi bernų pakabinot per tinderį, slėpdamos savo nepilnamečių amžių. Mąstau, kiek kartų prasmukot į šūdklubius be asmens tapatybės kortelės. Skaičiavau, kiek gi kartų per dieną jūs pagalvojat, kad reiktų mest mokyklą/universitetą bei užsiimti rimtu darbu – tapti instagram modeliu ar gogo šokėja. Sustokit, kol nevėlu. Jūs dar turit vilties.
- Didelė megzta kepurė – sveikinu, greičiausiai jūsų galva tiesiog mirksta prakaitu, bet ei, bent jau atrodot madingai. Tikiu, kad bent kartą gyvenime ją nešiodami pasijautėt kaip penis, padengtas prezervatyvu.
- Bowler hat (nežinau, kaip lietuviškai, nesu madistė, atsiprašymai) – Nijolkos didžiausia klaida, kurią ji padarė nusipirkusi šią kepurę per išpardavimus. Atrodžiau kaip žmogus, kuris tiesiog bandė būti extra, bet siaubingai fail’ino. Arba drag queen, kuri sugalvojo tapti Mere Popins. Jeigu jūs nešiojat tokį kepurės variantą – užjaučiu, jūs taip pat bandėt ir jums taip pat nepavyko.
- Fedoros – greičiausiai esat tas dar tragiškesnis intelektualaus hipsterio variantas, kuris tiesiog trokšta tapti antruoju Džoniu Depu, ar bent One Direction grupės nariu. Galbūt metėt mokslus ir bandot siekti muzikanto karjeros, slapčia suvokdamas, kad tuoj teks eit į Čileką indų plauti.
- Plačiabrylė skrybėlė – jūs turite dvi tumblr paskyras, kuriomis velnioniškai didžiuojatės ir vadinate darbu, nors nei pajamų, nei peržiūrų nesulaukiat. Greičiausiai svajojat parašyti knygą, na, kažką apie tai, kokia išskirtinė esat, kokį išskirtinį gyvenimą gyvenat bei kaip jūsų unikalumo niekas nesupranta. Linkiu knygos nerašyti, nes įklimpsit į skolas – apie basic bitches knygų prirašyta tiesiog per daug, tad per didelė konkurencija bei šansas susimauti.
- Jūreivio kepurė – jums gerokai per trisdešimt ir draugų baliuje sumąstėt pasipuošti, nes labai prikolnai bei juokingai atrodo. Beje, jūsų žmona galvoja apie skyrybas, nes niekas negali ilgai pratempti su nejuokingu, į alkoholizmą klimpstančiu alfa patinu, kurio pajėgumas mažėja ne dienomis, o valandomis. Beje, ėjimas vakare į parduotuvę nusipirkti alaus nėra SPORTAS, tad nustokit visiems girtis savo puikia forma, nepaisant pūpsančio pilvo, primenančio aštuntą mėnesį nėščios moters.
Tai tiek išminties perlų šį vakarą. Tikiuosi, kad pagelbėjau jums ir dabar į kepures pradėsite žvelgti visai kitu žvilgsniu. Nėra už ką.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 