,,Barbora“ man padovanojo butelį baliklio, ar turėčiau sunerimti? Ar tai ženklas iš aukščiau, kad mano egzistencijai artėja galas? O gal tiesiog laikas baigti kiekvienoje smulkmenoje įžvelgti didžiausią detektyvą? TIKRAI NE, gyvenimas be dramos būtų blankus ir bevertis, tad tiek to.
Paskaitos jau prasidėjo, bet specialybiniai dalykai bus tik kitą savaitę. Tai mane džiugina, nes gavau dar vieną papildomą savaitę poilsiui ir savigailai, prieš grįžtant į absoliutų pragarą, kuriame degsiu atvira liepsna (t.y. universitetą). Nenoriu paskaitų, nenoriu universiteto, iš tiesų viskas, ko aš trokštu yra:
- Gauti ilgalaikę darbo sutartį po bandomojo laikotarpio tarptautinėje kompanijoje (šis reikalas spręsis rugsėjo gale);
- Sukurti tvarų verslo modelį ir įsivažiuoti su savo projektu (greitai apie jį parašysiu, papasakosiu kiekvieną smulkmeną, tiesiog dar per anksti. Juk savo darbo vaisius, kitaip vadinamus kūdikiais, reikia saugoti, globoti bei mylėti, ar ne? );
- Po penkių metų pertraukos vėl pradėti keliauti, keltu išplaukt į Stokholmą, paslampinėti nepažįstamomis gatvėmis, pamatyti kažką naujo (tiesa, Stokholme jau esu buvusi, bet iš kažkur pabudo noras ten grįžti, o aš labai pasitikiu savo jausmais bei instinktais ir jeigu jaučiu, kad reikia – reiškias reikia). Šį tikslą norėčiau įgyvendinti per Kalėdas, taip pabėgdama nuo nesibaigiančio Kūčių stalo, silkių pataluose smarvės bei nesmagios šeimyninės auros;
- Nusisiurbt riebalus ir pasidaryt veido plastinių operacijų tiek, kad būčiau panaši į Dženifer Lopiz, ar bent jau Ashley Graham. Šis noras išsipildys vėliausiai, nes tam reikia daug resursų, o jais mano gyvenimas nespindi. Taupyti nemoku, viską išleidžiu makiažui, rūbams bei ėdalui, tad apie taupymą išmanau tiek, kiek karvė apie aukštąją madą (suprask, nedaug);
- Tapti milijoniere vegane, kuri steigs fondus ir gelbės pasaulį. Kadangi tai taip pat realu, kaip ir užmegzti glaudžius ryšius su ateiviais bei jų galaktika, apsimeskime, kad šis punktas tiesiog neegzistuoja. Gi galiu pasvajot, ar ne???
Ši diena neapsiėjo be kuriozų. Taigi, kaip visuomet ankstyvą rytą išskubėjau į sporto salę. Pasigriebusi kuprinę, kurioje, kaip įsivaizdavau, turėjo gulėti mano mėlyna piniginė su banko kortelėmis ir pinigais, svajojau, kad po kankynės salėje užbėgsiu kažkur išgerti kavos, susipirksiu paskutinius dalykus prieš Grand Show “Nijolka tampa krikšto mama“ (jau šį šeštadienį) ir šiaip sau atsipalaidavusiai paslampinėsiu. Įsėdusi į mašiną nusprendžiau pasitikrinti, ar tikrai ta piniginė guli ten, kur jai priklauso. Akies krašteliu permetusi tamsaus pamušalo skyrius, pastebėjau kažkokį mėlyną daiktą, panašų į piniginę. Puiku, pagalvojau, metas lėkt ir išleist paskutines kapeikas.
Prieš einant į prekybos centrą, nusprendžiau piniginę pasiimt į rankas, nes labai jau nemėgstu trukdyti pardavėjų besiknisant po savo daiktus prie kasos, trikdant ne tik kitų klientų aurą, bet ir darbuotojų vidinę stiprybę. Sugriebiau tą mėlyną daiktą, kuris buvo įtartinai lengvas, išsitraukiau… pasirodo ten buvo naktinis higieninis įklotas!!! Kadangi esu pampersinių įklotų fanė (su jais jautiesi kaip su pampersais, bet bent žinai, kad dabar esi 100% apsaugota nuo kraujo dėmių ant mylimų kelnių, kurių visai nesinori dažnai skalbti), visuomet laikau kelis mašinoje bei kuprinėje, nes mano ciklas yra toks pat organizuotas, kaip ir mano gyvenimas (t.y. visiškas jovalas, nesusigaudantis aplinkoje). Palaikiusi įklotą rankoje, kaip didžiausią vertybę viešai staugiančią apie mano moteriškumą, staiga prisiminiau, kad piniginę su visais pinigais bei kortelėmis palikau namuose, nes praeitą vakarą turėjau atlikti kelis pavedimus bei sutvarkyti sąskaitas, tad visi turtai buvo iškratyti. Pasidarė labai pikta, nes be pinigų – kaip be rankų, tad apsisukau ir išvažiavau namo. Nors gal ir gerai – sutaupiau keliasdešimt sunkiai uždirbtų savo eurų, įsivaizduodama, kad darau gerą darbą visuomenei – mažinu vartotojiškumą šiame materialiame pasaulyje. Ką aš čia šneku… esu debilė, kuri įklotu laiko savo piniginę…
Aš vieniša. Jūs nepagalvokit, kad man kokia “ruja“ (meilės ir berno nesinori), tiesiog kartkartėmis aplanko toks neapsakomai širdį veriantis vienišumo jausmas, kurį sunku išplėšti iš minčių. Idiotiška tai, kad suprantu, jog bet kada nuėjusi į tinderį ar kitą greitų pažinčių apps’ą, galiausiai pasėdėjus kokiam forume, darbe ar universitete, galiausiai vis tiek rasčiau su kuo pašnekėti apie gyvenimą, ūkį ir bites, bet tai ne tas pats. Tos greitos pažintys, naujos draugystės, kuomet nenori pasirodyti visu gražumu, tad savo keistenybes bei charakterio ypatumus dozuoji gerus metus ir vis tikrini, ar žmogus, kurį laikai pretendentu į draugo titulą, nepabėgs nuo tavęs,- vargina ir kankina. Galiausiai pasiekiau amžių, kuriame suprantu, kad tokie reikalai tiesiog neturi prasmės.
Pripažinsiu, kad pasiilgau jausmo būti suprasta. Pasiilgau įdomių pokalbių iki išnaktų, smagių personų. Slegia savo galvoj nešiotis visą paletę spalvų, atspalvių, kurie sprogsta kas kelias minutes pačiais keisčiausiais būdais. Neturiu su kuo pasidalinti keistomis mintimis. Žinoma, esu nedėkinga kiaulė – juk mane supa tiek nuostabių žmonių, turiu puikų šunį, kuriam papasakoju absoliučiai viską… bet tas suknistas godumas ir išlepę smegenų vingiai man teigia, kad to negana. Negana ir viskas.
Vakarais nuo depresijos bėgu spoksodama serialą ,,Seksas ir miestas“. Nežinau kodėl, bet tos poniutės pakelia man ūpą, galiausiai moteriškesne pasijaučiu. Manhetenas, gražūs rūbai, dailios moterys, subtilus humoras – ir tavo vakaras jau nebe viena didelė liūdna šūdo krūva. Rekomenduoju visiems ir visoms, kurių galvose egzistencinių minčių daugiau nei džiaugsmo.
Tai tiek kol kas. Nusipelniau žolelių arbatos, tad einu jos susiveikti.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 