Kaip skaudu… Tiesiog plyšta širdis, jaučiu, kaip nervų ląstelės depresuoja, o mintys svajoja apie didelį gabalą šokoladinio torto savigailai paguosti. Nutiko baisus dalykas. Baisesnis už visus kitus, apie kuriuos esu rašiusi. Tai – visiška tragedija, kurią vargu ar išgyvensiu blaiviu protu. Taigi, naršiau sau po feisbuką, žiūrėjau ką kiti draugai veikia ir pamačiau, kad geriausia mano draugė parašė komentarą po kažkokiu post’u. Ji parašė: ,,Lina, negalėjau nepatagint pačios gražiausios draugės :*“. Atsidariusi postą, kuris per kelias akimirkas sukėlė draugystės egzistencinius klausimus, pamačiau, kad jame buvo prašoma pažymėti pačią gražiausią draugę… Tai ko blet ne mane pažymėjo? Aš ką, negraži? Pažymėtoji mergina turėjo kelis auskarus ant veido, feministės grifką bei mėgo pilkus golfus… Kodėl ne aš buvau pažymėta? Aš gi graži, linksma, draugiška, miela – žodžiu Mis Visata bei Mis Ateivė viename asmenyje, bet ne, mano draugė to neįvertino ir pažymėjo kitą paną. Nerealiai skaudu… Galit sakyt, kad čia dėl niekų verkšlenu ir geriau eičiau kokį gyvenimą susitvarkyt, ar bent savo kambarį, bet man skaudu ir taškas. Kaip tu drįsai, drauge? Kaip tu galėjai mane pamiršt ir nepatagint tam gražiausios draugės poste… man plyšta širdis ir kepenys…
Šiandien rugsėjo pirma. Tai reiškia, kad visi tėvai su mokyklinio amžiaus vaikais išdundėjo iš namų anksti ryte, laikydami rankose kardelių bei kitų gėlių glėbius. O aš sėdžiu sau namuose, geriu kavą ir džiaugiuosi, kad mokykla bei rugsėjo pirmoji man daugiau neegzistuoja. Mintimis nusprendžiau grįžti į mokyklinius prisiminimus, kurie, švelniai tariant nebuvo šilti bei verti atsiminti. Buvau tas vaikas, kuris taip ir nesugebėjo pritapti prie kolektyvo. Dievinau pasakymą apie avių bandas ir netikėjau grupinėmis veiklomis. Patyčių turėjau mažai, nes dievas (o gal demonas?) padovanojo man iškalbą, kuria žlugdydavau kiekvieną, kuris tik bandydavo mane įskaudinti. Žinoma, apsimesdavau, kad man užgaulūs pasakymai nerūpi, kaip pupas į sieną berdavau žodžių tiradas, bet viduje vis tiek buvo skaudu. Visuomet buvau ir būsiu tas tigras, kuris net ir sužeistas apsimeta esantis džiunglių valdovas bei visų galų meistras tam, kad tik kiti nesuostų, kad esu silpnesnis ir tuo nepasinaudotų.
Minčių šuoliais grįžtant prie rugsėjo pirmosios švenčių, puikiai pamenu, kaip skubėdavau į mokyklą nešina baltomis rožėmis, nes kardelių negalėjau pakęst. Kardeliai – vargšės sodo gėlės, kurių grožį absoliučiai sumaitojo mokslo metų pradžios etiketė. Jie man primena mokyklos suolą, klykiančią auklėtoją bei nestabilios psichikos bendraklasius, su kuriais nebendrauju daugiau nei šešerius metus. Man patiko rožės, nes jos tokios nekaltos, elegantiškos, tinkančios bet kokiai progai. Mielai būčiau dovanojusi raudonas, nes jos mano mėgstamiausios, bet mama sakydavo, kad tokias vienas kitam dažniau dovanoja įsimylėję žmonės per Valentino dieną, tad gal tiek to.
Žinote, ryškiai pamenu, kaip kiekvieną rugsėjo pirmą svajodavau grįžti pagražėjusi, pagaliau tapusi gražiausia klasės mergaite, bet ši svajonė taip ir niekada neišsipildė. Na, bent realybėje. Su nekantrumu trokšdavau ir vėl pamatyti savo bendraklasius (nesvarbu, kad visą vasarą kartu šlaistėmės po tuos pačius kiemus) ir pasilyginti, kas kiek paaugo, kas kiek priaugo (čia aš, mielieji, konkurencijos neturėjau). Išsitraukusi baisius juodus batus (esu sportbačių fanė iki mirtis mus išskirs), užsimovusi baltas kojines (namuose kūno spalvos neegzistavo), apsirėdžiusi uniformą, skrosdavau lik mokyklos, pamiršusi, kad kitą dieną jos nekęsiu visu gražumu bei braukysiu dienas iki rudens atostogų.
Tiek atsiminimų šiandien.
Skanių kotletų.
– jau nebe moksleivė Nijolka.
Urtė Caspo 