Noriu būti milijoniere nepajudinus nei piršto. Gulėt išsidrėbus kokioj jachtoj ir svilint savo celiulitines leškas saulės spinduliuose…. gert mohito (tik nealkoholinį, nes alkoholio tai netoleruoju, jūs puikiai žinot) ir didžiuotis savo riebalų nusiurbimo operacijomis, kurių sėkmę paryškintų brangus it butas Kauno miesto centre bikinis. Argi daug aš noriu? Argi daug aš prašau Kalėdų Senelio/Jėzaus/Alacho/Velnio ir kitų stabų kiekvieną naktį prieš eidama miegoti savo maldose? Ar taip sunku imti ir staiga visoms mano svajonėms išsipildyti? Bičas, sukūręs dainą apie tai, kaip Anglija yra jo miestas (jeigu kas nežino apie ką kalbu, štai – https://www.youtube.com/watch?v=hSlb1ezRqfA), sulaukė virš devyniasdešimties milijonų peržiūrų youtube ir yra turtingas, bet štai aš, kasdien sėdinti prie kompiuterio, siuntinėjanti įvairius laiškus bei kurianti internetinį turinį programinės įrangos kompanijai, gal po dešimties metų nevalgymo bei taupymo galėsiu vadintis turtinga. Na, žinoma… jeigu niekas manęs neišmes (nes norėjo)….
Blet kaip tingiu. Literaliai. Tingiu tinguliausiai ir skaičiuoju valandas iki darbo pabaigos (jų liko trys). Žinoma, beskaičiuodama dar sugebu ir darbus nudirbti ir tinklaraštį parašyti, jūs nepagalvokit, kad aš jau visiškai nenaši darbuotoja be potencialo. Aš jo turiu, tikrai, bet kartais jis pasislepia velniai žino kur ir palieka mane degraduot likimo valiai. Žinoma, per daug aš jo ir neieškau, bet gal dėl to, kad iš prigimties esu tinginė. Spėjau iškomunikuoti vieną projektą, sukurti idėjų naujiems darbams, suderinti parodų, kuriose apsilankys mano įmonė, detales. Trumpai tariant, reikalų daug, bet dar spėjau nugriebt Jeffree Star “Androgyny“ akių šešėlių paletę, kurią bobos iš lietuvių tiekėjų išperka greičiau, nei iš gruzinų arbūzų ketvirčius Basanavičiaus gatvėj Palangoj. Žinau, kad čia jau LABAI bobiškas reikalas, bet vis tiek tą paletę parodysiu, nes graži:
Tai va, tikiuosi rytoj gauti šią paletę, prisidažyti sėdint namuose, kaip eilinį penktadienio vakarą bei ėst čipsus ant sofos. Jeigu ėst, tai bent jau gražiai, ar ne? (hahaha, isteriškai juokiuosi, bet juokas greitai pereina į desperacijos preliudą) Galbūt ir gyvenu labai nuobodų gyvenimą, bet turiu lakią vaizduotę ir galiu įsivaizduot, kad stulbinančiai pasidažius ir sėdint ant sofos, mane užklups paparacai, kurie mano įvaizdį prifotkins, o vaizdus išplatins žurnalams, kurių skaitytojai galės aikčioti, kokia gi graži aš prie kompo penktadienio vakarą sėdėjau. Ta prasme… lyg apie mane kas rašytų, lyg kas norėtų papasakoti apie šį apgailėtiną gyvenimą, bet tarkim… (kaip pastebėjot, pati pasirašau apie save, kad kitiems nereikėtų)
Vasara tuoj baigsis, o aš nei kilogramo nenumečiau. Žinoma, dar yra šiek tiek laiko, bet tiek paroje nėra valandų, kiek pas mane nereikalingų kilogramų, tad vargu ar spėčiau. Žadu nepasiduoti ir vis tiek pabandyti, nes rugsėjo pradžioje manęs laukia krikštynos (krikštys ne mane, jeigu norėjot sužinot, o mano būsimą krikšto dukrą, kuriai labai jau nepasisekė su tatuiruota, depresyvia bei apsiėdusia krikštamote), kuriose sukiosis fotografas. Žinote, iš giminės balių, kuriuose buvo samdyti fotografai, aš jau šio to pasimokiau:
- Melas, kai sako “ĮSIVAIZDUOKIT, KAD FOTOGRAFO ČIA NĖRA“. Jo blet, davai tada įsivaizduokim, kad esame vieni ir niekas mūsų nemato, nes tokiomis akimirkomis esame aukščiausios klasės modeliai, neturintys pagurklių, nekrapštantys nosių, užpakalių bei kitų strateginių vietų. Atsipalaidavęs veidas – gražiausias vaizdas, kokį gali pagauti fotografas. Nuostabu, taip ir toliau.
- Jeigu žinai, kad fotografas fotkins žmones prie stalo, kai jiems patieks maistą – NEĖSK. NEVALGYK, NEGERK, SĖDĖK parėmus galvą gražiausiu kampu, nes kitaip per fotosesijos nuotraukų peržiūrą žagsėsi iš gražių vaizdų, kaip tu dedi kąsnį į burną arba galingai sriubteli gėralo iš taurės tarsi Sacharoj penkias dienas be vandens išbuvęs keliautojas. Pavalgyk namie. Arba geriausia, nevalgyk kelias savaites, nes vis tiek fotkėse atrodysi storas, apgailėtinas, baisus žmogėnas, kam daužyt paskutines viltis…
- Atmink – tavo darytos asmenukės yra pačios gražiausios. Tie kadrai iš tualeto, kai pašikus ir nusiplovus rankas pajutai, kad esi labai seksuali, yra tikroji fotosesija, atspindinti tavo afroditės grožį. Visi kiti fotografai, neva “profesionalai“ – nusispjaut. Jums gal su juo susižvalgius biolaukai nesutapo ir nusprendė atsigriebt ant jūsų nekaltos povyzos, sudarkius kadruose ją taip baisiai, kad pasvarstysit apie savižudybės galimybę, nes kaip žinia, baisiems šiam pasauly nėra vietos.
- Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas. Užsidėk savo gražiausią suknelę ar kostiumą, pasileisk plaukus (ir bičams galioja) ir eik per šventę lyg modelis podiumu. Juk svarbiausia savimi tikėti, tada ir grožis atsispindės. Patikėjot? Aš tai ne.
Jūs manęs dažnai pasiteiraujate, kokias knygas skaitau, greičiausiai suabejodami manuoju mentalitetu. Ironiška tai, kad kai manęs to kažkas užklausia, visada tuo metu skaitau kokį šlamštą – ar Bridžitos Džouns dienoraščio dalis, ar penkiasdešimt atspalvių šūdą… Žodžiu, mieli žmonės pasiteirauja absoliučiai ne laiku, kai esu pasinėrusi į popsinę literatūrą galvos pravėdinimui. Bet dabar esu grįžusi į intelektualias vėžias ir visomis keturiomis pasinėriau į prancūzų literatūrą. Paskutinis džiaugsmas, kurį vakar pabaigusi užverčiau – Romain Gary ,,Gyvenimas dar prieš akis“ . Šiaip, linkėčiau ir jums šią knygą paskaityti, nes tai yra nuostabus kūrinys, kurį iš karto perskaičius, bėgau internetu užsisakyti kitas to paties autoriaus knygas. Lengva ironija, groteskiškumas, filosofinės mintys, pateiktos paprastai bei tobulas stilius – šie bruožai knygą paverčia ypatinga bei rekomenduotina kitiems. Tad greitai einat skaityt ir šviestis, tamsuoliai!
Tai tiek pezalų šiandien. Metas grįžti prie darbo.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 