Lauke jau temsta, svirpliai ar žiogai, ar kažkokie vabalai, o gal naktinės lauko lempos dūzgia pro atvirą langą. Sėdžiu tamsoje savo kambaryje ir tyliai klausaus vakarinio šurmulio kieme, kuris atrodo toks tingus, besiruošiantis miegoti bei galvą dėti ant minkštos pagalvės. Velnias, kaip stipriai branginu tokias akimirkas. Kaip dievinu sėdėti su savo mintimis ir klausytis idiotiškų vidinių monologų. Šlovinu tylą ir jos teikiamą triukšmą, kuris toks artimas bei mielas širdžiai.
Kartais suprantu, kad nežinau kas bus ateityje. Nežinau, ar būsiu versli moteris su juodu kostiumėliu, brangiais batais bei butu miesto centre, kuriame gyvensiu su 2 labradorais, turinčiais savo kambarį bei teliką, kuriame rodys laidas apie gamtą bei kitus šunis (kartais ir Bridžitą Džouns parodysiu, bet tik dėl bendro išprusimo), ar bomžaujanti literatė, gyvenanti su alkoholiku vyru bendrabutyje, kuriame karts nuo karto apsilanko žiurkės ir tarakonai (arba vyro meilužė, kuri turės celiulitu apaugusią subinę ir baisiai nubalintus plaukus). Bijau ateities, nes ji tokia neryški… Kartais pamąstau, kad būtų smagu įsėst į kokią ateities laiko mašiną ir pažiūrėti kaip man seksis. O bet tačiau… Jeigu pamatysiu, kad reikalai šūdini ir būsiu degraduojanti lepšė su dingusiu potencialu? Tiek jau tos. Geriau gyvensiu nežinomybėj, lauksiu, kol pats laikas kažką parodys ir tik tada darysiu išvadas. Pasiliksiu sau galimybę svajoti apie tai, kaip tapsiu visatos valdove ar bent Marso užkariautoja (ne apie batonėlius kalbu, jeigu ką. Nors tuos užkariauti būtų paprasčiau…)
Bet dabar tai nesvarbu. Velniop. Klausau kaip griežia svirpliai (ar kitos bestijos) sėdėdama tamsoje ir tiesiog svajoju. Blemba, gera būti savimi su savimi. Tokios akimirkos vertos atsiminti.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 