Raukšlės aplink akis ir gilus liūdesys

Išgyvenu sunkią akimirką savo gyvenime… Vargu, ar jūs suprasit tą skausmą, kurį dabar jaučiu… vargu, ar jūsų vargšės sielos tai patyrė… Šiandien žiūrėdama į veidrodį pamačiau, kad ant paakių atsirado pirmos nežymios raukšlės… už ką blet? UŽ KĄ??????? UŽ KĄ MAN ŠITAIP…. Kelis kartus pažnaibiusi paakių odą supratau, kad tai tikrai ne nugulėjimas, ar nubėgęs tušas… tai REALYBĖ. TAI VYKSTA. Taip ir berno nesusiradau, o jau raukšlėjuos. Ar tai reiškia, kad senstu? Kokio velnio tuomet naudoju abrikosų kauliukų aliejų, nuo kurio veidas blizga kaip pasitepus kiaulės taukais? Kaip skaudu. Jaučiuosi nurašyta ir žlugus. Supratusi, kad senstu, nubėgau sakytis senėjimą stabdančių veido kremų, tikėdamasi, kad tie išleisti 30 eurų bus tarsi amžinosios jaunystės eliksyras, vienu potėpiu nutrinsiantis visas raukšlėtas nesąmones (dar gali ir Dženifer Lopiz veido bruožus suteikt, nesupykčiau, šiaip jau…)…

Esu tiesiog ĮSIMYLĖJUSI meme’us apie “starter pack“. Jie praskaidrina mano gyvenimą. Didžiausias favoritas šiandien yra šis:

bei šis:

Beje, užvakar draugei siunčiau savo sukurtą starter pack variantą, tema “don’t understand why I don’t have a boyfriend“. Toks teisingas, kad net skauda:

Stora, depresuota, šluba ir dar raukšlėta- tobulas combo mano sugedusiai asmenybei. Žmonės sako, kad su amžiumi gyvenimas gerėja, bet galiu drąsiai teigti, kad man šis pasakymas negalioja. Viskas sėkmingai blogėja, bet dar laikausi! Ir tik nereik tų nesąmonių kaip: “ geri dalykai ateina pas tuos, kurie moka išlaukti“. Na ką žinau, aš vis dar laukiu, bet kažko blogi dalykai mane taip įsimylėję, kad net nežada paleisti. Gal toks tas likimas? Būti lopių lope, žlugusia debile, kuri vieną dieną tikisi tapti Brodvėjaus miuziklo žvaigžde, bet puikiai suvokia, kad geriausia, kas jos laukia bus tai, jog mama neišvarys iš namų ir pavyks išlaikyti darbo vietą pilnu etatu už max 500 eu neatskaičius mokesčių. Norėčiau tikėtis, kad tokiame ateities gyvenimo scenariuje dviejų šeimyninių picų vienu prisėdimu įveikt nesugebėsiu ir nepirksiu drabužių parduotuvėse ,,Jums, stambuoliai“ (tokia egzistavo prieš gerus 3 metus Kaune. Ironiška, bet jos sienos ribojosi su viena labai faina hipsteriška spurgine. Sutapimas? Nemanau)…

Žiūriu ekstrasensų mūšį ir mąstau… kaip faina būtų tapti kokia ekstrasense! Pirmiausiai dvasių pasiteiraučiau, kaip magiškai numest svorio ir tapti milijoniere (gal jie žino receptą, vis tiek jiems iš dangaus geriau matos). Paskui galėčiau jau ir jų problemas spręst (galėčiau papasakot, kaip jų mirusiems giminaičiams sekasi, kaip ten dausose reikalai). Nešiočiau juodą kostiumą, blizgančius batus, turėčiau juodus priaugintus nagus (apie juos dažnai mąstau kažkodėl, nors subinę tai tikrai sunku būtų pasikrapštyt dėl nagų, nekalbant apie žinučių rašymą). Nesinešiočiau jokių stebuklingų akmenų ar krištolinių rutulių (nekalbu apie kaukoles), manau, kad tai bereikalingi atributai. Geriau visur kartu eičiau su dideliu juodu šunimi, kurį užvadinčiau Siela. Būtume du geriausi draugai, tokie mistiški ir ypatingi. Šuo naktimis matytų vaiduoklius, aš taip pat. Eitume į kapines pasivaikščioti, visai smagus reikalas. Ok, gana televizorių žiūrėt.

Skanių kotletų.

-Nijolka.

PS: gal žinot, kaip dainą iš galvos ištrinti? Ši mintyse jau antra savaitė groja : https://www.youtube.com/watch?v=N_Yq5CLldGM 😦