Nijolka ir jos prisiminimai (ILGA RAŠLIAVA)

René Magritte “The Meaning Of The Night“ paveikslas maloniai glosto mano akį. Nors ir esu absoliuti mužikė, kurios istorijos bei geografijos žinios dėl namų mokymo padarinių yra tokios stiprios, kaip viltis tris dienas pasidaryt sulčių cleansing’ą (misija neįmanoma, apie tokį stiprumą kalbu, paskutinį kartą bandydama tris dienas gert sultis žudžiausi ties pirma diena, kai ilgesingai žvelgdama per langą galvojau apie sumuštinį…), turiu silpnybę menui. Ypatingai paveikslams. Anksčiau dievindama muziką, dabar gan stipriai nutolau nuo jos pasaulio, nes po paralyžiaus nesugebėjau paspaust pianino pedalo. Iš to sukūriau didžiulę savigailos dramą ir įsivaizduodama, kad esu pagerintame meksikiečių seriale, jau kokius penktus metus nesugebu net piršto pridėt prie juodai baltos klaviatūros. Galėčiau pasakot, kaip buvo skaudu, kaip liūdna, kai supratau, jog negaliu padoriai groti ir karjera baigta (grojau nuo keturių metų), bet tiesą pasakius… kasdien tas liūdesys vis labiau nyksta. Manau, kad po kelių metų jo visai nebejusiu, nes žaizdos gyja, o ir gailėtis “prarasto laiko bei perspektyvų“ atsibodo.

KADANGI jau taip pozityviai pradėjau, papasakosiu apie siaubingą rytą, kurį teko išgyventi šiandien. Naktį dirbdama prie vieno projekto (JUOKAUJU, pažiūrėjau visą “Modern Family“ sezoną, paskui dar dešimt idubbbz video ) vėl smigau su visais rūbais, makiažu (gal tai taps įpročiu? Jau pradedu bijoti dėl savo gyvybės). AČIŪ DIEVUI ir visoms šventoms bestijoms, nes kažkokiu būdu sugebėjau rytui užsistatyti žadintuvą tam, kad nepramiegočiau ankstyvos aštuntos valandos treniruotės. Taigi, miegu sau, knarkiu, jaučiu saulė teka. Žinote tą jausmą, kai pramerki akis ir toks jausmas, kad lyg ir saulė aukščiau nei įprastai, lyg kažkas ne taip? TAI VA, pasitikrinu telefoną pažiūrėti kiek valandų ir susivokiu, kad jis išsijungė. Neveikia, užstrigo. Deja, bet kambaryje neturiu jokių kitų laikrodžių, nes saugau savo karmą nuo laiko poveikio, propaguoju fengšui (totaliai nusišneku, tiesiog bandžiau surasti realią priežastį, kodėl esu laikrodžių nacis), todėl nežinojau kiek valandų. Pirmiausia sumąsčiau atgaivinti telefoną. Kai jį išgelbėjau nuo mirties, pamačiau, kad jau septynios. Mintyse garsiai pašlovinau Jėzų ir apsidžiaugiau, kad visgi spėsiu į treniruotę ir neteks skambinėti bei kaltu balsu atsiprašinėti dėl eilinės pravaikštos.  Atrodo, puiki dienos pradžia, viskas gražu, pozityvu. Kai tik nusprendžiau keltis, ant sienos, NETOLI GALVOS, pamačiau didžiulį vorą ilgomis kojomis. LITERALIAI, kelis centimetrus nutolusį nuo mano galvos. Pradėjau staugti, bei stvėrusi pagalvę jį nutrėškiau, staugdama “MIRK“. Visa ši situacija atrodė kaip tragiškos kokybės siaubo filmas, kuris užuot keldamas siaubą, sukelia šypseną bei gailestį. Ir rytas, prasidėjęs taip laimingai, baigėsi eiline gyvio voržudyste, po kurios pasijutau nešvaria, suteptos garbės žudike…..

Šiandien esu kaip niekad (ar tiksliau – kaip visad) melancholiška. Bandau prisiminti pirmuosius savo tinklaraščių įrašus, kokias mintis ten dėsčiau. Skaitau viską iš eilės ir raudonuoju taip stipriai, kaip pažiūrėjusi į savo paauglystės fotografijas, kai akis dailindavau žaliais akių šešėliais, vis sulaukdama klausimų apie patiriamą smurtą šeimoje (jie ant akių kažkodėl atrodė kaip prablukusios mėlynės…). Tad šiandien sugalvojau jums atrinkti savo TOP 10 mylimiausių rašliavų citatų iš abiejų savo perlinių tinklaraščių tam, kad galbūt pasijuoktume, galbūt manęs pagailėtume arba pasidžiaugtume niekur nepatobulėjusiu kūrybiniu potencialu. NORS… pažiūrėkit kokiais “jumoro“ perlais bandžiau užkariauti jūsų širdis https://nijolkatariazodi.wordpress.com/ blog’e pačioje (taip, tragiškai gėda, ačiūdiev išsiblaiviau ir dingo šis absurdiškas beraštis alter ego):

Šita dar kominė:

Kaip žiauru. Kaip žiauriai žiauru tai skaityti. Kokia gėda. Bet kaip ten sako…? Iš klaidų mokomės? Gaila, bet intelektui tai negalioja… Taigi, nekvaršindama visiems galvos pradėsiu savo mylimiausių rašliavų/citatų sąrašą. Įtempkit akis, nes tuoj dėsiu vaizdų. Pradėsiu nuo galo, nes mane žavi žydiškas noras viską daryti nuo pabaigos:

10. Nijolkos rašliava apie giminių baliaus katastrofą. Myliu šią rašliavą, nes kiekvienas parašytas žodis joje buvo tikras. Pasakojau skaitytojams apie tą nuostabią šventę, bet labiausiai įstrigo tas faktas, kai atsistoję prie stalų ir susikibę rankomis lingavome pagal S.Povilaičio dainą “Giminės“ (kažkas tokio kaip “UŽTRAUKIME DAINĄ KURIĄ KAŽKADAIS DAINUODAVO MŪSŲ SENOLIAI“). Po kiekvienos išgertos taurės šis ritualas dažnėdavo, o pabaigoje tekdavo stotis ir dainuoti kas penkias minutes, nes kažkas iš senų diedų ar trečios eilės prasigėrusių pusbrolių, kuriuos mačiau pirmą ir paskutinį kartą, vaikystės sentimentų apimti, pradėdavo bliaut sakydami, kad metas dar kartą uždainuoti. Pusę šventės praleidau lauke, sėdėdama ant akmens vidury kažkokio kaimo. Daug minčių tuo metu galvoje kilo:

9. Šiek tiek motyvacijos. Dabar grįšime į altruistiskakaspisija.blogspot.lt ir jos pradžią. Ši rašliava buvo parašyta 2014 metų birželį. Jūs įsivaizduojate, kiek daug laiko jau praėjo? Šakės (*sėdi ir sentimentaliai seilėjasi prie kompiuterio ekrano*). Savo gyvenime visuomet taikiau filosofiją, kurią gražiai atspindi kopimas į kalnus. Nežinau kodėl ji kilo mano galvoje, galbūt dėl to, kad nuo pat vaikystės jaučiau trauką kalnams, o Slovakija man buvo tarsi rojus? Sunku tai paaiškinti, bet štai ką rašiau:

Pasirašau po kiekvienu parašytu žodžiu. Vis dar tikiu, kad kalnus versti yra svarbu. Taip pat ir stengtis svarbu, nepaisant suknistų kliūčių arba jėgų trūkumo.

8. Nijolkos mintys apie tai, ką kas galvoja. Šios mintys man brangios, nes net ir geriems metams praėjus, mąstau vis dar taip pat. O tai reiškia, kad dar nevisiškai degradavau. EUREKA:

7. Kai praradau geriausią vaikystės draugę, kuri mane išdavė pačiu šlykščiausiu būdu, sėdau rašyti ir parašiau tai. Nors skaitant veria širdį, džiaugiuosi, kad po kelių metų pagaliau turiu žmonių, kurias galiu pasikliauti, o ne pseudointelektualių kūrvų, kurios pasitaikius progai sugeba išduoti. Beje, dabar vėl klausau Pink Floyd. Ir dar visus albumus nusipirkau kolekcijai:

6. Kažkaip nusiliūdinom, nusilyrinom. Metas grįžti į savastį. Gyvenimo realybės apžvalgos, arba “šiame fronte nieko naujo“ :

AMEN, SESERIE…. Kačiukai valdo, kaip ir čipsai bei blizgantys sportbačiai.

5. Reti atvejai, kai malonu save skaityti:

Myliu save, blemba.

4. Ironiška, nes dar tada nežinojau, kad pačios gyvenimas pakryps į filologijos pusę:

Milijonas, sakai… Hahaha …ha …ha… ha :(((((((((((((((

3. Šioje rašliavoje pasakojau skaitytojams apie mirusį kaimyną iš gretimos laiptinės, kuriam senos bobutės rinko lėšas (nežinau, gal vainikui, gal pakasynoms – nes kokia gi garbė gauti vainiką nuo kaimynų, ar ne?). Kai atėjo bobutė ir paprašė prisidėti, supratau, kad jeigu atiduosiu savo smulkius eurus, ryt ryte negalėsiu išgert kavos universitete (reikia geležinių), o išsikeitimo procesas ilgas ir nuobodus, tad pabuvau skūpa ir nedaviau pinigų. Savo gerovę iškeldama aukščiau už mirusio kaimyno pagarbinimo gestą, pasijaučiau nesmagiai, bet paskui draugei papasakojus šią istoriją, nusprendėme kartu prikurti gražių eilėraščių mirusio kaimyno, kurio gyvenime nemačiau, nepažinojau, negirdėjau, atminimui:

2.  Amžinosios tiesos pagal nijolką ir pamokymai skaitytojams, kurie to net neprašė – štai mano mylimiausi veikalai:

1.Grožis slypi paprastume, o mano įkvėpimas – atvirume. Kad ir kaip būtų keista, džiaugiuosi savo atvirais ir vizualiai bjauriais aprašymais bei pasidalintais išgyvenimais:

Šis dešimtukas yra tik beprotiškai maža dalis visų mano parašytų rašliavų per pastaruosius kelerius metus. Praleidau daug gėrio, taip pat ignoravau nemenką dalį idiotiškų aprašymų bei virkavimų apie nieką, bet šis grįžimas ir pažvelgimas į savo darbus buvo visai smagus (bent jau man).  Štai tokia šiandien Nijolka – nostalgiška, susireikšminusi idiotė, besigirianti savo darbais, kaip ūsuota bobutė kiemo bijūnais.

Skanių kotletų.

-Nijolka.