Suaugusio žmogaus gyvenimas visomis prasmėmis užknisa. Labiausiai užknisa atsakomybės, kurios žaloja sielą ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Taip pat erzina suvokimas, kad kažką dirbti teks iki grabo lentos, o tai neretai nesukelia ypatingo džiugesio. Trumpai tariant – suaugti nesmagu, ypatingai, jeigu pradedi mąstyti apie tai, kad kažkada teks negyvent iš tėvų kišenės ir pastatyt namą bei pasodinti ąžuolą (ar kaip ten sako?). Bet šiandien ne apie tai. Niekam neįdomu tinginės bobos skundai apie tai, koks gyvenimas iš esmės yra sunkus.
Eilinį kartą išgyvenu gyvenimišką krizę. Egzistencinės mintys neleidžia prasivėdinti smegeninei, todėl šiuo metu esu vaikščiojantis liūdesys ir skausmas viename asmenyje. Visą vasarą paskyriau darbui. Dirbu be pertraukų, netgi savaitgaliais. Žinoma, uždirbu praktiškai nieko, bet ei, juk tokiais būdais mokausi bei įgaunu patirties! Nepaisant to, nuo žurnalistės darbo vienoje žiniasklaidos grupėje tiesiog pykina. Atsibodo. Nebegaliu. Nenoriu būti žurnaliste – tai tikrai ne mano kraujyje, vargu ar ir kitose strateginėse vietose. Šis darbas yra tikrai nelengvas, nes reikia būti įgudusiu šiknalaižiu, sugebančiu iškęsti pašnekovų įnorius bei bendravimo subtilybes. Taip pat reikia turėti pundą kantrybės bendraujant su redaktoriumi/e, nes tas žmogus yra pats geriausias tavo nervų ląstelių ėdikas bei nekalto kraujo čiulpikas. Galvojate, kad perdedu ir viską hiperbolizuoju? Nė velnio! Su savo redaktore bendrauju bet kuriuo paros metu. Taip pat ji neretai mane ragina skambinti pašnekovams nors ir naktį dėl to, kad yra koks degantis interviu, kurio reikia LABAI skubiai. Visai nesvarbu, kad tuo pačiu metu dirba dar dešimt žurnalistų, kuriems taip pat priklauso pateikti tam tikros medžiagos. Nekalbu apie pašnekovus ir jų išsidirbinėjimą, galiausiai prikalbėtų frazių taisymą, kurios atsiduria straipsnyje ir pasakymus, kad na jau jie tai tikrai taip nesakė (nesvarbu, kad pokalbius įrašinėju ir bet kada galiu perklausyti ir patikrinti, kas tikrai buvo kalbėta).
Kiekvieną dieną vis mąstau, kad noriu mesti darbą. Labai noriu mesti darbą, žiauriai noriu mesti darbą, bet logika to neleidžia. Suaugusi bei brandi mano dalis sako, kad jeigu mesiu, pasielgsiu lengvabūdiškai, o man tai nebūdinga. Vakar vienas žmogus man besiskundžiant pasiūlė susirašyti žurnalistės darbo pliusus ir minusus, neva taip bus lengviau apsispręsti, ar elgiuosi teisingai. Pagalvojau, kad tai visai šauni idėja, tad dalinuosi savo pliusų/minusų sąrašu:
Kaip matote, išėjimo pliusai bado akis, o minusų ne tiek jau ir daug. Tiesiog šis darbas savaime yra prestižas – babytė džiaugias, senelis džiaugias, giminės patenkinti, randa mane kur paskaityt, taip pat gi ir vardas su pavarde puikuojasi straipsnio viduje, juk vienas malonumas, o kokia garbė! Piniginiu atžvilgiu šis darbas tikrai nėra pelningas – tai labiau rašymas iš altruistiškų paskatų. Daug kas sako, kad žurnalistikos darbas suteikia daug pažinčių – taip sutinku, bet su mano charakteriu ir asmenybės ypatybėmis pažinčių ratas neprasiplėtė, tad greičiausiai tai yra mitas. Klydau galvodama,kad žurnalistika- meninio pobūdžio darbas, išleidžiantis visas mūzas, kurios galiausiai sugula ant word’o lapo. Deja, viskas kiek kitaip – neretai tenka atitikti jau esamus šablonus, neišeiti iš normų, juk tai ne tavo tekstas, tai kito asmens ištartos mintys, sugulusios straipsnio sakiniuose. Žodžiu, išsisėmiau, pavargau, atsibodo – noriu kuo greičiau dingti iš žurnalistikos akiračio. Tiesa, aš neliksiu visai tuščiomis – turiu mėgstamą marketingo asistentės darbą pilnu etatu puikioje įmonėje, kuris man tikrai teikia džiaugsmo. Ir visai nesvarbu, kad kartais tenka pasijusti žinių trūkumu pasižyminčia idiote, kuri nesupranta ką daro. Aš tobulėju, aš augu ir esu aplinkoje, kuri man tai leidžia, o tai didžiausia dovana, kurią tik galiu įsivaizduoti. Pagrindinis išėjimo iš žurnalistikos darbo minusas – neturėsiu papildomų pinigų prie atlyginimo. Bet tiesą pasakius… ar dėl 150 eu reikia verstis per galvą ? Galbūt prarasiu šias pajamas, bet bent ramiai miegosiu ir nemąstysiu, kokia aš beviltiška ir nieko nespėjanti persona. Kad ir kaip šios dilemos man laužytų galvą, suprantu, kad greitu laiku vis tiek išdumsiu iš to kolektyvo. Esu jauna. Neturiu šeimos ir penkių vaikų bei sugyventinio gulinčio ant sofos. Esu laisva ir be darbo didesnių įsipareigojimų neturiu, tad kodėl gi neišdrįsus išeiti bei įgyvendinus savas idėjas? Galiausiai, jeigu ir nepasiseks… bent jau žinosiu, kad būsiu pabandžius. Jeigu išėjimas bus klaida – priimsiu tai kaip pamoką. Tiesiog viskas laikui bėgant netenka prasmės ir tai beprotiškai liūdina. Juk gyvename ne tam, kad egzistuotume, bet kad bandytume būti laimingi? Nors man gaunasi visiškai atvirkščiai ir dažniau esu išprotėjusi suicidinių minčių nešiotoja, bet tikiu, kad viskas dar gali pasikeisti. Naivu? Žinoma, bet nesu bailė impotentė, tad reikia kažką keisti.
Pabaigai grįžkime prie linksmesnių reikalų. Sumąsčiau čia kažkurią dieną sukurti Kubai poilsio erdvę balkone, nes ji dievina ten būti, klausyt kaip pro pravertą langą kartkartėmis pasigirsta šunų lojimai, ar priekurčių babyčių pokalbiai apie namines gėles bei akcijas Lidle. Kubai taip patinka ten leisti laiką, kad aš nusprendžiau sukurti jai jaukią vietelę, na žinot, gražų kampą, kuriame ji galės džiaugsmingai egzistuot. Turėjau tiek gražių svajonių, mano idėjos vaizdinys buvo toks klasiškas ir gražus, kad kai susidūriau su realybe nusviro rankos. Pamačiusi mano DAR NEBAIGTĄ, BEJE, šedevrą, mama tik palingavo galva ir tyliai tarstelėjo, kad gerai jog dizaino studijų nesirinkau.
Kad ir kaip būtų prastai, aš nepasiduosiu, blemba!!! Mano šuo nusipelnė savo gražaus, pinterest’iškai instagramiško balkono!!!!! Beje, mano menai taip išgąsdino šunį, kad ji piktybiškai atsisako balkono teikiamų malonumų. Aš baisus žmogus. Šunų erdvės žudytoja… Štai kaip viskas atrodo :
Kiti draugai bandė pašmaikštauti, kad baltu tinklu nuo Kubos uodus baidau ir turiu pripažinti, kad ši mintis buvo visai logiška…. Bet nieko, lai juokias tie kukurbezdaliai, ateis dar mano šlovės valanda.
Tai tiek šiandien.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 