Per ilgai miegojau. Tikrai per ilgai. Jūs net neįsivaizduojat, kokia nelaimė mane ištiko… ŽODŽIU, vakar prieš vienuoliktą valandą nakties labai užsimaniau miego. Jau taip patraukė į sapnų karalystę, ar košmarų pragarą, kad sėdėjau ir knapsėjau it mažas šuniukas, kovojantis su miego atakomis iš youtube video. Žinoma, kaip mielas šuniukas tikrai neatrodžiau, labiau priminiau nuo penkto butelio belūžtantį alkoholiką, kuris, pasikrapštęs nosį ir garsiai pirstelėjęs paskutinį kartą (ko aš tikrai nedariau, prisiekiu) smigo ant riebaluoto stalo vietiniame bare. Nors nebuvau girta, ir kažin ar atrodžiau kaip alkoholikė, pradėjau smiginėti prie savo darbo stalo, todėl sugalvojau, kad persikelsiu dirbti į lovą. Va taip paprastai, mane, absoliučią glušę, aplankė mintis dirbti lovoje, nes nu TIKRAI NESMIGSIU iš karto vos padėjus galvą ant minkštesnio paviršiaus. TIKRAI padirbsiu visus darbus, atsakysiu į likusius laiškus neužmigusi, nes nu baikit, miegas tik silpniems xDDD… Po penkių minučių smigau apsikabinusi kompiuterį, kuris AČIŪ DIEVUI naujų technologijų dėka sugeba pats išsijungti supratęs, kad niekas juo nesinaudos. IR ATSIKĖLIAU TIK PRIEŠ VALANDĄ. Tai reiškia, kad miegojau 14 valandų. Taip greičiausiai nutiko todėl, kad buvau tikrai pavargusi, o ir į sporto salę nereikėjo važiuoti, tad nenusistačiusi žadintuvo ir pavargusi nuo gyvenimo smigau ir atsikėliau apie pirmą valandą, visa žvali gilioje komoje ir dūsaudama kaip skerdžiama kumelė. Atsikėlusi supratau, kad pramiegojau pusę projektų, kuriuos reikėjo atlikti, neatsakiau į dvidešimt laiškų, bet mane apsaugojo faktas, kad vadovė išvyko į parodą, todėl niekas mano darbo šią dieną netikrins ir niekas nesakys, kad kažko neatlikau, to pasekoje manęs negrauš sąžinė ir apsimesiu, kad viskas gerai. Taip gerai, kad net jaučiu artėjantį cunamį ir penkis uraganus, mano butas dega, o baimė verčia rankas drebėti, bet viskas gerai! VISKAS TIKRAI YRA GERAI. Dieve, noriu padvėst…
Kominio smigimo privalumas yra tas, kad atsibundi su drabužiais (tingėjau nusirengt vakarykščius) ir dar su makiažu ant veido! Argi ne puiku? Už asmeninę higieną ir motyvaciją gyventi sau skirčiau Nobelio premiją (tikiuosi skiria panašaus pobūdžio apdovanojimą už egzistenciją, o jeigu ne – reikėtų apie tai susimąstyt, nes tai velniškai sunkus darbas). Tai va, kad ir kaip bjaurėčiausi savimi, slapčia džiaugiuosi, kad esu apsirengusi, pasidažiusi, žodžiu – pasiruošusi naujai dienai ir jos iššūkiams (nesvarbu, kad ta diena jau įpusėjo, bet vis tiek). Summa summarum – šlovė smigimui!
Jau savaitę plėšausi į visas keturias puses, nes mano redaktorė niekaip nepublikuoja įmonės, kurioje dirbu straipsnio, kurį pati parašiau. Galite man aiškinti, koks tai interesų konfliktas, bet iš geros širdies ir tikrai įdomaus projekto sukurpiau rašliavą, kuri tiesiog puiki. Graži, informatyvi, įdomi – tobulas kąsnelis nusipezėjusiam naujienų puslapiui. Net fotosesiją vadovo darėme, kad viskas būtų gražu. Ir jau kokį mėnesį straipsnis niekaip nepublikuojamas. Vis užstatoma data, kad RYTOJ JAU TIKRAI BUS RYTO STRAIPSNIS ir blet paskutinę minutę viskas pakeičiama. Taip kiekvieną mielą dieną… O man viduje ir likusiuose sąžinės labirintuose nemalonu, nes jaučiuosi iki galo neatlikusi savo darbo, galiausiai prižadėjusi, bet nesugebanti įvykdyti savo pažadų. Žinoma, niekas proto man neknisa, bet narsioji sąžinė viduje tiesiog rėkia ir pastoviai man primena, kad nesugebu dalykų padaryti greitai ir iki galo. Nors tai ne mano kaltė… nors tai ir nepriklauso nuo manęs, bet vis tiek NEMALONU. 1-0 sąžinės naudai.
Dabar sėdžiu sau ant sofos ir mąstau apie dalykus, kuriuos turėjau padaryti, bet nepadariau, nes smigau. Galvoju, kad vis geriau mąstyti ir jaudintis, nei imtis darbo kad ir šią akimirką, nes… na koks primityvas taip elgiasi, ką? Geriau sėdėsiu, gaišiu laiką pamąstymams, nes taip atrodo paprasčiau. Akis bado ant nagų užpieštas dešimtas lako sluoksnis, kuris aiškiai slepia nusilupusius kraštelius, kuriuos maskavau tiesiog užpaišydama papildomos spalvos. Blet, kokia aš netvarkinga. Kokia neorganizuota. Netaupi. Absoliuti betvarkė, kuri pastoviai sugeba zyzti, kad nieko nepadaro laiku. Ir kas dėl to kaltas? Žinoma, kad aš pati, bet vis tiek bandau kaltę suversti biolaukų susiaurėjimui, mėnulio fazėms, nelyginėms dienoms, oro temperatūrai ir taip toliau.
Bėgdama nuo minčių apie deadline’us, kurie nugaišę spėjo prisikelti ir nauju pajėgumu ėda mane, naršau pinterest’e ir dairausi idėjų. Žinoma, gal pusvalandį praleidau rinkdamasi tips’us iš healthy lifestyle (vertimas iš anglų k. – iliuziškas gyvenimas), kurių gyvenime nevykdysiu, nes tikrai neėsiu brokolių, o meilė burgeriams yra per stipri, net nekalbu apie kebabus… Tada akis užkliuvo už šio mielo užrašo, kuris man sukėlė ironiško žvengimo isteriją :
“If you can dream it you can do it“ – taip gražiai cituojama Walt Disney citata, kuri išvertus į mano lietuvių kalbą ir sampratą būtų – ,, Jeigu gali pasvajoti, tai gali ir atidėlioti“. Po velniais, sau sėdžiu ir mąstau, kad galėčiau būti puiki citatų vertėja į lietuvių kalbą, gaminanti antimotyvacinius bei iš širdies sudirbančius plakatus jaukiems namams. Argi nebūtų smagu kiekvieną rytą atsikėlus matyti ant sienos kažką tokio, kaip : “Dar viena diena išaušo – karstas vis arčiau“, arba : “Jeigu tikėsi visa širdimi tuo, ką darai, galimas daiktas, kad ateityje mirsi nuo infarkto“ ir taip toliau (nenoriu prisišnekėti, nes dar kažkas perskaitys ir apvogs mano idėjų banką, iš to pasidaręs verslą). Trumpai tariant, manasis pozityvas liejasi per kraštus visomis vaivorykštės spalvomis.
O dabar turiu kelti šikną ir nuveikti kažką doro. Nesvarbu, kad už kelių minučių vėl grįšiu prie kompiuterio, nes jis yra pagrindinis ir vienintelis mano darbo įrankis. Reikia bent išsivalyti dantis ir apsimesti, kad bent šiek tiek rūpinuosi savo higiena, kurios subtilybes jau spėjau iškloti brangiesiems skaitytojams.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 