Diskusijos apie garsių moterų kūnus

„Įžymybės supranta lieknumo ekonomiką ir dauguma noriai joje dalyvauja <…>. Kuo mažiau vietos jos užima, tuo svarbesnės tampa“, – knygoje Hunger rašė Roxane Gay.

Naujas Arianos Grande muzikinis klipas Petal sulaukė aršių publikos reakcijų dėl pavojingo, nerimą keliančio atlikėjos lieknumo. Ar tai divos pagalbos šauksmas, o gal ženklas, kad išgyvename dar vieną lieknumo epidemiją? Papezėkime apie tai plačiau.

Sudie, kūno pozityvume!

Šios ir kitos panašios diskusijos apie svetimas riebalines palendricas (ir jų stygių) kilo iš 2010-ųjų kūno pozityvumo judėjimo, kuris skatino vengti kalbų apie kūno svorį ir išvaizdą, nes jos buvo laikomos toksiškomis, kritiškomis ir pernelyg asmeniškomis. Tačiau prasidėjus Ozempic ir kitų panašių preparatų erai, apie kūno dydį ir svorio metimą vėl kalbama nuo la tos. Sugrįžo ir senas geras požiūris, kad kuo lieknesnis kūnas, tuo geriau (skambino ankstyvieji 2000-ieji, prašė grikių dietą atiduot!).

Kartu atsirado ir kita problema – didžiulis susidomėjimas tuo, kas, kiek ir kaip numetė svorio. Nors požiūris, kad ozempikas, moundžiaras ir kiti yra „nesąžiningas“ būdas mesti svorį pamažu silpnėja, atsiranda nauji „teisingi“ svorio metimo standartai: mesti svorį galima, bet ne per daug. Ir ne su vaistų pagalba, jūs tinginio šmotai!!!

Bet tikroji problema šiuose pokalbiuose apie svorį nėra vieno konkretaus žmogaus sveikata ar išvaizda. Tai – mūsų visų supratimas, kaip derėtų kalbėti apie kūną visuomenėje, kuri vertina lieknumą… bet tik tą, kuris pasiektas „teisingais“ metodais.

Mokslinių tyrimų apie GLP-1 ir valgymo sutrikimų sąsajas vis dar trūksta – tiesiog praėjo per mažai laiko. Bet šis klausimas tampa vis aktualesnis, nes semagliutidai keičia visuomenės požiūrį ne tik į svorio metimą, bet ir platesnį mūsų santykį su maistu bei kūnu. Diva, tau nebereikia laikytis dietos ar iš ryto gert acto… tau tereikia ozempiko!!!!

Grįžtam prie Arianos

Grande lieknumas kelia nerimą dėl jaunos gerbėjų auditorijos, kuri neduok dievams, pamačiusi tokį talentingos moters savinaikos pavyzdį, nuspręstų jį mėgdžioti. Ypač paaugliams vis dar per mažai kalama į galvą, kad valgymo sutrikimai yra sunkios ir mirtinos ligos, o pernelyg mažas kūno svoris gali turėti rimtų pasekmių sveikatai.

Visi šie susirūpinimai atlikėja yra pagrįsti ir svarbūs, ypač žinant Grande interneto istoriją – ji turėjo ne vieną valgymo sutrikimus reklamuojančią maisto paskyrą „Tumblr“, „Instagram“ ir t. t. (kėlė trijų lapų, kuriuos suvalgo per dieną, nuotraukas).

Feminizmas ir ozempikas

Ozempiko sukelta lieknumo epidemija eilinį kartą iškelia moterų kūnų kontrolės problemą. Mums ir vėl bandoma įteigti, kad mūsų kūnas turi būti mažas, lengvas, gležnas ir užimantis mažai vietos. Kuo tu mažesnė, tuo dailesnė, moteriškesnė, tad būk gerutė, nusipirk ozempiko tam, kad būtum geidžiama, tobula, lengviau kontroliuojama ir pagaliau nustotum ėst.

Ir ne… Problema nėra ta, kad dabar visi nori lieknėti. Mes gyvename kultūroje, kurioje moters noras susimažinti, susilpninti save, vis dar laikomas visiškai suprantamu ir net pagirtinu.

Moters kūnas vis dar viešas projektas

Šioje lieknumo epidemijoje privalome nustoti ieškoti vieno atpirkimo ožio. Nei Ariana Grande, nei GLP-1, nei garsios moterys NĖRA dėl to kaltos. Tikroji problema gerokai didesnė už vaistą ar garsenybės kūną. 

Gyvename pasaulyje, kuriame moters kūnas yra viešas projektas. Jį galima komentuoti, vertinti, sveikinti, gėdinti, nuolat tobulinti. Vakar mums sakė mylėti savo kūną. Šiandien jau liepia jį mažinti. Tik nebijokit, poryt bus sugalvotas naujas teisingas būdas kaip mums egzistuoti savo kūnuose!!!

Tad gal užuot bumbėdamos, kaip pavojingai atrodo Ariana Grande, ar kaip kažkas SUKČIAVO mesdamas svorį, galėtume savęs paklausti: kodėl moterims vis dar taip sunku tiesiog būti – neužimant nei per daug, nei per mažai vietos??

Kol moters kūno dydis išlieka pagrindiniu jos grožio ir vertės matmeniu, jokia kūno pozityvumo mada, moralai prieš ozempiką ar lieknuosius mūsų iš šio užburto rato neištrauks.


ŠALTINIAI:

Parašykite komentarą