Amerikietė Lindsay Clancy – 32 metų akušerijos skyriuje dirbanti rūpestinga slaugytoja, puiki žmona, mylinti trijų vaikų mama. Jos valia įkvepianti – praėjus penkioms dienoms po trečiojo vaiko gimimo, ji vėl pradėjo sportuoti – nubėgo 5 km.
2023 m. sausio 24 dieną, kaip įprasta, ji laiką leido su vaikais, šie linksmai žaidė sniege. Vakare Lindsday paprašė vyro Patricko nuvažiuoti paimti vakarienės ir vaistų. Nuotaikos namuose staiga pasikeitė – vyrui išvažiavus ji rūsyje su elastinėmis mankštos juostomis pasmaugė penkerių Corą, trejų Dawsoną ir aštuonių mėnesių Callaną.
Nužudžiusi vaikus Lindsay mėgino nusižudyti pati – persipjovė riešus, kaklą ir iššoko iš antro aukšto miegamojo lango. Kritimas sukėlė sunkius stuburo, šonkaulių ir kitus sužalojimus, dėl kurių ji liko paralyžiuota nuo liemens žemyn. Grįžęs namo Patrickas Clancy rado žmoną sunkiai sužeistą lauke, ji prisipažino apie vaikus rūsyje. Nusileidęs į rūsį jis rado savo atžalas be gyvybės ženklų.
Aktyviai ieškojo sau pagalbos
Lindsay Clancy aktyviai ieškojo sau pagalbos – tai liudija jos medicininiai išrašai ir šeimos nariai. Po trečio vaiko gimimo ji pradėjo skųstis stipriu nerimu, depresijos simptomais ir įkyriomis mintimis. Ji ne kartą lankėsi pas psichiatrus ir kitus psichikos sveikatos specialistus, jai buvo skirta daugybė skirtingų psichotropinių vaistų ir įtarimų keliantis jų dozavimas. Vien laikotarpiu nuo 2022 m. spalio iki 2023 m. sausio jai buvo paskirta 13 skirtingų psichiatrinių vaistų.
Šeimai Lindsay ne kartą sakė, kad jaučiasi labai prislėgta. Vienoje gydymo programoje ji apibūdino save kaip „visiškai nejautrią emocijoms“ ir sakė nebejaučianti ryšio su savo šeima.
Ji ne kartą prisipažino turinti minčių apie savižudybę. Dėl jų kreipėsi į krizių liniją, apie tai kalbėjo su vyru ir gydytojais, o vėliau dėl šių minčių buvo hospitalizuota psichiatrijos ligoninėje. Ji netgi vyrui pasakė, kad girdi balsą, liepiantį jai TAI padaryti.
Šiuo metu vykstantis Clancy teismo procesas atskleidžia skaudžias sveikatos sistemos spragas ir aplaidumą moterų atžvilgiu. Šios tragedijos buvo galima išvengti, jei kažkas būtų skyręs nuoširdaus rūpesčio pervargusiai ir nuo psichologinių sunkumų kenčiančiai mamai.
Ir ne, niekas čia neieško kaltų – kaltininkė ir taip aiški. Lindsay nekovoja teisme dėl to, kad būtų pripažinta nekalta. Jos teismo tikslas – nuspręsti, ar ji visą gyvenimą praleis kalėjime, ar gydymo įstaigoje.
Kritika vyrui
Šioje tragedijoje nemažai viešos kritikos sulaukė ir Lindsay vyras Patrikas. Neva jis nepakankamai įvertino žmonos psichologinę būklę, ypač kai ji apie tai jam komunikavo atvirai. Taip pat pabrėžiama ir tai, kad šis turėjo aktyviau advokatauti už savo žmonos sveikatą, siekdamas užtikrinti jai ilgesnę hospitalizaciją ar bent jau nuolatinę priežiūrą.
Lindsay vyrui ir savo mamai prisipažino, kad jai kyla minčių pakenkti vaikams. Vėliau teisme Patrickas pasakos, kad šie ir panašūs žmonos pareiškimai jį glumino, bet netrukus ji ir vėl nerūpestingai gamindavo vaikams pietus, paguldydavo juos miegoti. Vyras niekada nematė jos skriaudžiant vaikus. Šioje vietoje turiu klausimą jums – ar paliktumėte savo vaikus su žmogumi, kuris ne kartą užsiminė, kad nori juos nuskriausti?
Įdomu ir tai, kad 2026 m. Patrickas susituokė ir susilaukė vaiko. Kai kuriems trys metai po tokios tragedijos atrodo labai trumpas laikas naujai šeimai sukurti, bet kita pus… mes niekada nesuprasime šios šeimos skausmo.
Galvodama apie tėvo vaidmenį svarstau, kad net ir sunkiausiais gyvenimo momentais, kai moterims reikia daugiausiai pagalbos, MES laikomos “default parent“ – pagrindinėmis ir svarbiausiomis vaikų globėjomis…
Šeimos dažnai sėkmingai egzistuoja be tėvo, tai mums tapo norma, buitiniu anekdotu. Bet be mamos? Net ir su pogimdymine psichoze Lindsay laikė visus keturis namų kampus iki tol, kol galutinai palūžo.
Skirtingai vertinama vyrų ir moterų sveikata
Ši byla sukėlė diskusijų ir apie lyčių stereotipus. Kai kurie pastebėjo, kad motinos, nužudžiusios vaikus, dažniau teisiamos per psichikos sveikatos prizmę, o tėčiai iš karto vertinami kaip sąmoningi nusikaltėliai. Šį stereotipą galima paaiškinti tuo, kad pogimdyminė psichozė yra reta (iš 1000 gimdymų pasireiškia 1-2 atvejai (apie 0,1-0,2% neseniai pagimdžiusių moterų))1, bet mediciniškai pripažinta būklė, kuri gali pasireikšti moterims tik po nėštumo ir gimdymo, todėl tokios tragedijos neišvengiamai turi specifinį medicininį kontekstą.
Kritika moterų psichikos sveikatos priežiūrai
Pogimdyminė psichozė yra reta, todėl daugelis gydytojų per savo praktiką su ja susiduria labai nedažnai, neįvertina rizikos. Byloje daug diskutuota apie tai, kad Lindsay dažnai keitė gydytojus, kad trūko vieno specialisto, koordinuojančio visą gydymą. Ši byla Amerikoje paskatino diskusijas apie didesnį specializuotų motinų ir kūdikių psichiatrijos skyrių poreikį, lengvesnį specialistų prieinamumą ir ilgesnį stebėjimą po išrašymo iš ligoninės.
Tiesa, dalis psichiatrų perspėja, kad būtų klaidinga daryti išvadą, jog Clancy tragedija įvyko vien dėl medicinos sistemos klaidų. Pabrėžiama, kad Lindsay gavo nemažai psichikos sveikatos priežiūros: lankėsi pas specialistus, vartojo vaistus. Bet net ir taikant tinkamą gydymą, kai kurie sunkūs sutrikimai gali progresuoti nenuspėjamai.
Šaukėsi pagalbos nepakankamai garsiai…
Ji norėjo didelės šeimos, bet sveikatos sistema ją nuvylė. Mes nedarome nieko, kad padėtume mamoms, kenčiančioms nuo pogimdyminės depresijos. Ką jau kalbėti apie pogimdyminę psichozę, kurią visiškai apleidžiame, palikdami moterį vieną su balsais galvoje.
Po tragedijos Lindsay draugai, kolegos ir šeimos nariai parašė viešą, moterį ginantį laišką. „Nežinau geresnės motinos už ją. Ji gyveno ir kvėpavo vien dėl vaikų”, – apie Clancy kalbėjo bendradarbė.
Teisme abi pusės sutinka, kad taip, Lindsay šaukėsi pagalbos, bet… nepakankamai garsiai.
Šaltiniai:
Urtė Caspo 
Parašykite komentarą