Urtė Caspo

„Nepakeliama mintis, kad tavo sutuoktinis gali būti agresorius“, – savo atsiminimų knygoje apie patirtus vyro prievartavimus pasakoja prancūzė Gisèle Pelicot. Paviešinusi savo teismo procesus, ji tapo feminizmo simboliu kovoje prieš seksualinį smurtą ir aukų gėdinimą.

Apie ką aš čia?

2020 m. jos vyras Dominique Pelicot buvo sulaikytas už filmavimą po moterų sijonais prekybos centre. Policija, patikrinusi vyro telefoną ir kompiuterį, rado daugybę pornografinių vaizdo įrašų ir nuotraukų. Juose įamžinta, kaip iškrypėlis svaigino žmoną vaistais ir kvietė kitus vyrus ją išnaudoti, kol ši gulėjo be sąmonės. Tarp fotografijų taip pat rasta slapta įamžintų jo dukros ir marčių atvaizdų. Šis košmaras tęsėsi dešimtmetį.

„Dešimt metų klaidžiojau po gydytojų kabinetus. Mėginiai. Ultragarso tyrimai. Makšties žvakutės. Neurologiniai tyrimai. Dešimt metų su gydytojais, kurie žiūrėdavo į mane taip, tarsi sakytų, kad mano amžiaus moteris jau neturi ko tikėtis, kad ji turėtų tiesiog atsipalaiduoti ir leisti laikui tęsti naikinimo darbus. Jokių atsakymų, niekada. Jokios diagnozės. O Dominique’as buvo šalia ir žinojo“, – knygoje rašo Pelicot.

Iš viso kaltu pripažintas 51 vyras (įskaitant Dominique Pelicot). Jie visi gavo kalėjimo bausmes už išžaginimą, pasikėsinimą išžaginti arba seksualinį smurtą. Jos buvęs vyras gavo griežčiausią 20 m. kalėjimo bausmę.

„Žinojau, kad vienas iš jų turėjo ŽIV, kad jis keletą kartų buvo pas mus ir niekada nenaudojo prezervatyvo. Stebuklas, kad jis manęs neužkrėtė. Taip pat žinojau, kad vienas iš mano prievartautojų mandagiai su manimi sveikindavosi Mazano kepykloje <…>. Bet blogiausia, kad dauguma neigė prievartavę, ir svarbiausia, kad keli iš jų tvirtino, jog aš judėjau, kad dalyvavau jų orgijoje. Advokatė mane įspėjo, kad tai nebus lengva, kad ir aš būsiu įtarinėjama. To nesitikėjau“, – prisimena Gisèle.

Viešo teismo proceso pasirinkimas

Įdomu tai, kad pagal Prancūzijos įstatymus, ji turėjo teisę į anonimiškumą ir uždarą bylą, tačiau Gisèle pati pareikalavo viešo proceso. Ji sakė, kad gėda turi tekti nusikaltėliams, ne aukai. Taip ji norėjo pakeisti požiūrį į seksualinio smurto aukas ir paskatinti kitas moteris kalbėti:

„Šiandien prisimindama tą akimirką, kai priėmiau sprendimą, galvoju: jei būčiau buvusi dvidešimčia metų jaunesnė, tikriausiai nebūčiau drįsusi atsisakyti uždaro teismo. Būčiau bijojusi žvilgsnių, tų prakeiktų žvilgsnių, su kuriais mano kartos moterys visada taikstydavosi, tų prakeiktų žvilgsnių, dėl kurių ryte dvejoji, ar rinktis kelnes, ar suknelę, kurie tave lydi arba ignoruoja, giria ir gėdina, tų prakeiktų žvilgsnių, kurie tariamai sprendžia, kas tu esi, kiek esi verta, o paskui, tau senstant, palieka.“

Nuolatinę vyrų kritiką dėl moterų išvaizdos, puikiai atspindi ir teisiamųjų gynyba: „„Nebuvo kada rinktis, ėmiau tai, kas buvo po ranka. Aš nesu prievartautojas, jei būčiau norėjęs prievartauti, nebūčiau pasirinkęs 57 metų moters, būčiau pasirinkęs gražesnę“, – paaiškino kitas.“

Pamatyti save agresoriaus akimis

Atsiminimų knygoje autorė brandžiai reflektuoja buvusio vyro gyvenimą ir jo psichopatų šeimą, tarsi bandydama jį suprasti ar savotiškai pateisinti. Ji turi tokią teisę – visgi, su šiuo vyru praleido daugiau nei 50 metų, sukūrė šeimą ir gyvenimą, kurį jis pasirinko sugriauti.  Bet man įdomiausia buvo skaityti apie vyro požiūrį į ją:

„Jis leido sau ir daugiau. Padarė fotomontažą, kuriame greta buvo pavaizduotos apatiniais vilkinčios motina ir dukra, ir paskelbė jį internete. Teisėja man perskaitė žinutę, kurią jis nusiuntė vienam iš savo korespondentų. „Mėgsti palyginimus, štai tau vienas – mano kekšės ir slapta nufotografuotos jos dukros.“ „Jos dukra – vadinasi, tik mano, taip jis neabejotinai gali pateikti jos pavogtą ir žeminantį atvaizdą savo seksualinių grobuonių interneto grupelei, o kitą dieną apsimesti tėvu. Aš jam tebesu jo kekšė.“

Užuojauta skriaudėjų moterims

Taip pat man įsiminė autorės prisiminimai apie teisme sutiktas jos skriaudėjų moteris: mamas, dukras, sužadėtines. Net ir būdama tokioje tragiškoje situacijoje, Gisèle užjautė jas. Auka suprato moterų šoką, bandymą suvokti, kaip žmogus, su kuriuo gyvenai 20 metų galėjo būti toks monstras?? Jų desperatiškus bandymus prisiminti smurto ženklus, kurių nepastebėjo.  

Seksualinis smurtas retai paliečia tik vieną auką. Kaltininką dažnai apsupa antrinių aukų ratas: žmona, vaikai, tėvai, artimieji. Visi jie turi susirinkti savo sudaužytus gyvenimus iš naujo.

„Dažnai iš savo vietos stebėdavau tas, kurios lydėjo kaltinamuosius, – drauges, žmonas, buvusias partneres, kartais ir motinas, seseris. Jos kentėjo. Jaučiau jų pažeidžiamumą, joms primestą smurtą. Jos buvo įkalintos salėje, ir stebint kaltinamajam, reikalaujančiam besąlygiško jų palaikymo, teisėjų prašymu turėjo viską papasakoti apie savo intymų gyvenimą. Viena motina pasakė: „Mano sūnus negebėtų to padaryti.“ Netrukus ekrane buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame jos sūnus prievartavo jos amžiaus moterį“, – prisimena Pelicot.

Feminizmo perspektyva

Pelicot vardas siejamas su feminizmu ir tikrai pelnytai. Nors galėjo išlikti anonimine auka, ji pasirinko akistatą su savo skriaudėjais, kurią lydėjo žinutė, kad gėda turi būti kaltininkams, o ne aukoms.

Neige Sinno knygoje „Sad Tiger“, kurioje rašė apie ją prievartavusio patėvio teismą, pastebėjo: „Visuomenė toleruoja smurtą kaip vyrų savigynos formą, o tai tikriausiai paaiškina, kodėl statistiškai vyrų prievartautojų yra daug daugiau nei moterų. Ir kodėl galia, tiek fizinė, tiek psichologinė, čia atlieka tokį svarbų vaidmenį.“

Patriarchalinės institucijos dažnai gėdina moterų balsus todėl, kad jos istoriškai buvo kuriamos aplink vyrų autoritetą. Moterų patirtys laikytos mažiau svarbiomis, patikimomis, per daug emocingomis. Tokioje sistemoje apie smurtą prabilusi moteris neretai vaizduojama kaip kerštinga, nestabili ar siekianti dėmesio. Taip jos liudijimas nukreipiamas nuo esmės (kaltininko) į jos charakterio ar išvaizdos vertinimą.

Gėdinimas tampa kontrolės priemone: jei moterys bijo būti išjuoktos, apkaltintos ar pažemintos, jos rečiau kalbės viešai ir bijos ieškoti teisingumo. Dėl to institucijos išsaugo esamą galios poziciją, kurioje dominuojantys balsai lieka girdimi, o moterų patirtys nustumiamos į tylą. Tam, kad moterys netylėtų, reikia tokių įkvepiančių ir drąsių pavyzdžių kaip Gisèle Pelicot.

Mano nuomonė apie knygą

Autorės prisiminimai – tragedijoms atsparaus žmogiškumo liudijimas. Mane žavi jos gebėjimas kritiškai, bet su meile reflektuoti tokią siaubingą išdavystę, šeimos tragediją. Kai kuriuos skaitytojus trikdo jos stoiškumas (atsisakymas bliauti, nenorėjimas nušokti nuo tilto kiekvieną sekundę) ir mėginimas išsaugoti gražius šeimos prisiminimus, bet aš šį drąsios moters elgesį suvokiu kaip bandymą išlikti.

Ir tai jai sekasi puikiai – G. Pelicot atrado naują meilę, suteikusią jai tikėjimą, vidinę ramybę ir jėgų judėti į priekį: „Dabar žinau, kad meilė kyla iš gilaus mano vidaus įtrūkio ir daro mane pažeidžiamą. Bet aš priimu šį trapumą, šią riziką. Man reikia mylėti, kad išlikčiau, kad manęs neįtrauktų tuštuma.“