Gavau velnių dėl vartojamo žodžio „superboba“, kuris yra stipri mano identiteto dalis, antra gražesnė, celiulito neturinti oda. Neva, negražu taip kreiptis į moteris, vadinti jas „bobomis“, tad šiandien norėčiau papasakoti, kodėl „superboba“ man yra pats gražiausias žodis pasaulyje (ir niekas šio įsitikinimo nepakeis).
Prieš gerą dešimtmetį, kai kapanojausi iš savo paralyžiaus ir važinėjau į reabilitacijos klinikas tam, kad iš gulinčios daržovės virsčiau savarankiškai judančia ikona, išgyvenau patį tragiškiausią laiką savo gyvenime. Buvau apgailėtina – kasdien pavargdavau nuo kelias valandas trunkančių treniruočių, kurių metu prakaituodavau kibirais bandydama bent kelias minutes pastovėti įsikibusi į sienelę, pajudinti penktą kairės kojos pirštą ir atlikti kitus sveikam žmogui pastangų nereikalaujančius pratimus. Buvau vieniša – kol draugai laiką leido mokykloje, aš puvau kineziterapijos kabinetuose. Gyvenimas atrodė labai neteisingas.
Tuo metu mane supo daugybė šaunių moterų: mama, teta, kineziterapeutės, ergoterapeutės, psichologės ir kitos asmenybės, kurios sunkiu metu ne tik praskaidrindavo mano dieną savo meile ir rūpesčiu, bet ir gerai atspardydavo šikną, neleisdamos plūduriuoti savigailos liūne. Pradėjau galvoti, kad toms moterims reikia duoti išskirtinį vardą, kuris pabrėžtų jų sunkų darbą, meilę ir nuoširdumą. To man reikėjo tam, kad jų pagalbos niekada nepamirščiau ir šių moterų pavyzdį laikyčiau žmogaus, kuriuo pati norėčiau tapti, idealu. Kadangi nesu švelni, gyvenimo be keiksmažodžių neįsivaizduojanti žmogysta, pradėjau mąstyti apie žodį „boba“.
Šnekamojoje kalboje „boba“ familiariai vadinama žmona, „pačia“. Asmeniškai man, šis žodis sukuria familiarumo jausmą nepaisant to, kad skamba nelabai gražiai. Norėdama pabrėžti tą artumą su mane supančiomis moterimis, žodžio pradžioje nutariau priklijuoti „super“. Taip, prieš gerą dešimetį, gimė mano brendinis žodis „superboba“, kurį įkyriai naudoju iki šiol.
Kaip ir viskas mūsų gyvenime, žodžiai ir jų reikšmės linkę kisti. Anksčiau „superboba“, reiškusi gelbėtojų vardą, galiausiai išsivystė į atskirą organizmą, kurį laikams keičiantis apsupo feminizmo idėjos ir kiti stiprios, nepriklausomos moters sinonimai.
Superboba laikau tą, kuriai nereikia žeminti kitos moters tam, kad pasijustų vertinga. Ji netampa pikta, svetimus kūnus kritikuojačia pynda dėl to, kad taip vaikystėje su ja šnekėjo mama. Ji moka iš savęs pasijuokti, nes turi storą odą, kurią užaugino klasiokų patyčios dėl jos aknės, grybo formos kirpčių, besaikio oranžinės „Egipto žemės“ pudros naudojimo ir skirmanto, šviečiančio iš džinsų su pavojingai žemu liemeniu. Ji myli savo draugus, bet netyčia mėnesiui juos užignoruoja, nes gyvenimas tampa per daug chaotiškas. Nepažįstamajai, kuriai viešame tūlike ištinka bėda, ji visada atiduos savo paskutinį tamponą ir pasakys geriausią komplimentą praeiviui su gražiu paltu. Ji mandagiai pasisveikins su kiekvienu gatvėje sutiktu šuniuku ir neįsižeis, jei koks nususęs žiurkės dydžio ciucė ją aplos. Jos netrikdo žmonės, negyventys pagal jos vertybinius įsitikinimus ir negąsdina vyrai, gebantys pasidažyti gražiau už ją.
Ji visada sieks savo tikslų nepaisant to, kad aplinkiniai jų nesupranta. Ji neturi žalio supratimo ką daro su savo gyvenimu, ką veiks po dešimt metų bei kiek šunų iš prieglaudos pasiims, bet nuoširdžiai viliasi, kad bent jau bus laiminga. Jeigu nuspręs auginti vaikus, tai būtinai pasirūpins, kad jie netaptų nepagarbiais pyzdukais.
Ji gerbia dievą, kuriuo netiki, tiki karma, kurios pati dar nesulaukė ir kartais suabejoja, ar Kalėdų Senelis tikrai nėra tikras. Jei neturi ką gero pasakyti – ji tyli ir puikiai supranta, kad visiems pasitaiko šūdinų dienų ir nereikia kiekvienos smulkmenos imti giliai į širdį (bei kitas strategines vietas).
Tokią moterį aš laikau SUPERBOBA. Džiaugiuosi, kad ir toliau galiu naudoti man brangų žodį bei dovanoti jį visoms įkvepiančioms, niekada nepasiduodančioms moterims!
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 