Aš stengiuosi!!!

Aš nuoširdžiai stengiuosi tapti sveikuole superboba.

Rytą pradedu su stiprios kavos puodeliu, bet ją gerdama jaučiu kaltę, nes sveikatingumo guru internete aiškina, kad kavos gėrimas ant tuščio skrandžio sukelia rūgštingumą, pilvo pūtimą ir jei pasiseks – ankstyvą mirtį. Nepaisant šių grėsmių, rytais negaliu prisiversti gerti žolelių arbatos, mano mazochizmas dar tiek toli nepažengęs.

Kiekvieną vakarą sau pasižadu, kad kelsiuosi LABAI anksti ryte, vos prašvitus. Sėkmingo gyvenimo guru internete aiškina, kad keltis 6, 7 ar 8 ryto – negerai, nes pusė ryto jau pramiegota, darbingų valandų iššvaistyta. Reikia pabusti 4 – 5 valandą ryto taip, kaip tai daro turtingiausių kompanijų CEO ir kiti sėkmingi žmonės, nes tada turėčiau laiko rytinei jogai, savo tikslų, siekių ir manifestų paskelbimui užrašinėje, trečio pagurklio minkymui Gua Sha akmeniu ir kraujotaką gerinančiam šaltam dušui, kurio įprotis pravers tada, kai mano komunalkėj dėl vamzdžių profilaktikos eilinį kartą atjungs karštą vandenį.

Išgėrusi kavos, ryte suvalgau jogurto su gerosiom bakterijom, nes esu pozityvus žmogus ir tų blogųjų mano gyvenime tikrai nereikia. Į jogurtą įmaišau šaukštą chia ir linų sėmenų sėklų, nes sveikatos guru internete patikino, kad jos mažina cholesterolio kiekį bei gerina virškinimą. Išmaišius sėklas jogurte šios atrodo kaip maži vabaliukai ir man dėl to nelabai malonu, nes savanoriškai vabalų nevalgau (nebent šie piktybiškai, kaip tikros kamikadzės, įskrenda man į burną).

Religiškai geriu vitaminus. Kaip tikra gydytoja, internete išgūglinusi sau policistinių vištų sindromą (PCOS), pradėjau gerti mio-inozitolio miltelius, kurie šiaip jau skirti nėščiosioms, bet kadangi ir aš turiu pilvą, pamaniau, kad su jomis turim šį tą bendro. Taip pat geriu cinką, chromą, magnį, kalcį ir į bankrotą varančius vitaminus nuo plaukų slinkimo tam, kad trisdešimtmečio nesulaukčiau su viduramžių kunigo šukuosena. Nepamirštu ir šlapimtakių uždegimo, kurio niekaip negaliu atsikratyt, vaistų. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad fiziologinis, natūralus nusilengvinimas sergant šiuo brudu gali virsti tikru PASISUNKINIMU.

Kartais braižau savo „karjeros žemėlapį“, nes taip, pasak internetinių sėkmės guru, daro daug pasiekę žmonės. Piešdama „žingsnius“, skirtus karjeros viršūnei pasiekti, prieinu prie išvados, kad visai nenoriu dirbti. Mano svajonių profesija – bedarbystė. Taip pat braižydama karjeros „žingsnius“ ir jų siekimo periodą suprantu, kad pensininkė Kuba (ciucė) mano sėkmės ir 5 milijardų vertės verslų įkūrimo gali nebesulaukti, tad turiu paskubėti ir penkmečio planą sutraukti į dviejų metų. Tiesa, tuomet pagrindinėmis tikslo siekimo priemonėmis taps ne mano sunkus darbas, o stebuklas ir maldos dievams, kurie tik netingės klausytis.

Vienas sėkmės guru internete teigė, kad reikia prisipirkti kristalų (ametisto, kvarco, obsidiano, malachito) ir juos nešiotis rankinėje tam, kad pritrauktume turtus, šlovę ir laimę. Kol kas esu per daug skūpa ir dar ne tokia desperatiška, kad patikėčiau kristalų galia, tad savo rankinėje nešiojuosi į kepsnį panašų akmenį, kurį radau atostogaudama prie jūros. Nors jį rankinėje nešiotis sunku, ieškodama pozityvo save įtikinau, kad jei koks skriaudikas gatvėje mane užpuls, mesiu į jį tą akmenį ir praskelsiu jam galvą. Tada jis taps ne sėkmės, o savigynos akmeniu.

Vakarais skaitau knygas, kas dažniausiai ilgai netrunka, nes esu analfabetė. Vėliau, pervargusi nuo trijų perskaitytų puslapių, kelias valandas naršau socialiniame tinkle „Tik Tok“. Žinau, kad tai nėra gerai, kad švaistau savo gyvenimą netikrai internetinei realybei, bet tuo pačiu save guodžiu, kad jei ne „Tik Tokas“, iš kur aš žinočiau, kad norint gyventi laimingai reikia keltis 5-tą ryto, atsisakyti kavos, į jogurtą įmaišyti „vabaliukų“ tam, kad lengviau prakakočiau, o rankinėje „dėl sėkmės“ privalu nešiotis akmenų???

Eidama miegoti išsitrinu savo skalpą smirdančiu rozmarinų viralu, kurį sekmadieniais pusę vakaro maišiau sriubos puode, nes sveikatingumo guru su žvilgančiais priaugintais plaukais internete prisiekinėjo, kad jis ataugins man vešlias kasas ir pakeis gyvenimą. Nuo jo naktimis man niežti galvą, bet tai laikau papildoma skalpo stimuliacija ir per daug nesiskundžiu.

Bandau nepraleisti kassavaitinių vizitų pas psichologę, kuriuose pasakoju visas savo beprasmio gyvenimo smulkmenas, kartais pagražindama naratyvą tam, kad savo istorijoje būčiau didesnė auka ir mažesnė pynda. Psichologei pasakoju apie šeimą, draugus, nelengvą gyvenimą su lėtine liga, bet vis nedrįstu iškelti svarbiausio klausimo: „ar labiau noriu nužudyti save, ar pirmiau kitus???“ Iš tiesų, smagu už pinigus versti žmones tavęs klausytis, bet kartais susimąstau, kad atėjus krizei teks grįžti prie nemokamos psichoterapijos – bažnyčios klausyklos. Deja, šis variantas greičiausiai netiks, nes pirmą ir paskutinį kartą nuėjusi išpažinties tada, kai paauglystėje išgyvenau „dievas yra“ fazę, susidūriau su kunigu, kuris vaikiškų nuodėmių klausydamas (nepadariau namų darbų, mamai liepus nesusitvarkiau kambario ir savo telefone išsisaugojau gražaus modelio be maikės foto, į kurią pažvelgus kaista žandai bei kitos strateginės vietos) grubiai mane nutraukė ir tarė: „gal gali kalbėti tyliau??“ KAIP JIS DRĮSO DORĄ KRIKŠČIONĘ TAIP ŠIURKŠČIAI NUTRAUKTI? Likau įsižeidusi ir nuo to laiko iš keršto nusprendžiau tapti antikriste.

Kartais, vyresnėms, 30-metį perkopusioms draugėms, turinčioms vaikų ir daugiau gyvenimiškos patirties, pasiskundžiu: „nežinau ką darau su savo gyvenimu…“. Į tokius pasibėdavojimus jos atsako: „tau tik 24, gluše!!! Tu galvoji, kad sulaukus 30-mečio staiga pasidarys aišku ką su savo gyvenimu daryti? 🤣 NEBESVAIK! Tapimas mama magiškai nesutvarko mūsų gyvenimų. Niekas čia neaišku ir kažin, ar kada paaiškės. Tiesiog darai ką manai esant geriausia!“ Skaudu, nejautru, bet jos teisios.

Savaitgalį, žiūrėdama „Tūkstantmečio vaikus“, ekrane pamačiau 16-metį moksleivį, kuris gyrėsi, kad didžiausias jo hobis – sveika mityba. Būdama paaugle, išgyvenusia dietos, badavimo ir „sveikos gyvensenos“ periodą galiu drąsiai teigti, kad jo hobis – ne sveika mityba, o mitybos sutrikimai, kuriuos šis su savo sveikatinimosi būdais ir savanoriavimu pagyvenusių sveikuolių stovyklose renka kaip pokemonus. Pagalvojau, juk jis toks jaunas!

Jis dar nežino, ką reiškia perkopus 20-metį fiziškai nebepakelti nemiegojimo iki paryčių ir kitą rytą vaikščioti tarsi pervažiuotam dviejų fūrų ir traktoriaus, kurio šiūpelis gerokai trinktelėjo tau per galvą. Jis dar nežino, kad vieną dieną kažkas pasikeis, dings ta sveiko žmogaus magija ir jis supras, kad nebegali gerti latės su karvės pienu, nes visą likusią dieną praleis ant puodo. Jis dar nežino, kad senstant plaukai pradės augti iš vietų, apie kurias NIEKADA nebuvo pagalvojęs. Ateis laikas, kai nosies plaukų žirklės pasirodys puiki investicija, visai kaip oro drėkintuvas, ortopedinė pagalvė, čiužinys iš „Topshop‘o“ ar prabangiais parfumais kvepiantis skalbinių minkštiklis…

Jis dar nežino, kokie brangūs visų galų vitaminai, nervai, sugaišti kas kelis metus piktybiškai atsisakinėjant pensijų kaupimo sodroje (jiems, kaip įkyriam bernui, neužtenka vieną kartą pasakyti „NE“), psichoterapijos seansai, namų valymo priemonės ir kasmetiniai vizitai pas dantistą/ę. Jis dar nežino, kad kad ir kiek morkų, cukinijų ir grūdų suvalgytų, vieną dieną vis tiek ant savo galvos atras žilą plauką, o dar kitą – už Hario Poterio randą ryškesnę senatvinę raukšlę vidury kaktos, iškilmingai primenančią jo mirtingumą. Kad ir kaip besistengtume, kad ir kokie sveikuoliai būtume, pabaiga visiems vienoda ir ji slypi perbranginto grabo dėžėje.

Aš nuoširdžiai stengiuosi tapti sveikuole superboba.

Beveik kasdien sportuoju, maišau „vabaliukus“ į savo jogurtą, stengiuosi valgyti daugiau vaisių ir daržovių, braižau „karjeros žemėlapius“, klausau internetinių guru patarimų, baiginėju mokslus, aukoju labdarai, bet vis tiek jaučiu, kad darau per mažai ir esu dar mažiau. Nepakeliama kaltė, kad „darau nepakankamai“ ir neatskleidžiu savo milijardų vertės potencialo ėda mane, visai kaip toksiškas pozityvumas socialiniuose tinkluose. Kad ir ką daryčiau, kad ir kiek „vabaliukų“ per gyvenimą suvalgyčiau, mąstau, ar kada nors išauš diena, kuomet pasijusiu vertinga?

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ