Nors mylimiausia krikščionių šventė – Helovinas jau praėjo, pagalvojau, kad būtų smagu pakalbėti apie mane šiurpinančius, gąsdinančius dalykus. Ir ne, tai nėra išskabtuoti pūvantys moliūgai su žvakutėmis viduje, neramios dvasios, ramybės neduodančios žmonėms ar zombiai, kuriems greičiausiai smirda iš burnos. Situacija – kur kas rimtesnė, tad leiskite man apie tai papasakoti plačiau.
Šiurpi katafalkų istorija
Prieš pateikdama asmeninį gąsdinančių dalykų sąrašą noriu jums papasakoti vieną „šiurpią“ istoriją, kuomet buvau šventai įsitikinusi, kad mane „visur lydi mirtis“ ir tuoj pati numirsiu. Kadaise sportuodavau vienoje privačioje kineziterapijos studijoje šalia „Molo“ prekybos centro. Kiekvieną dieną po užsiėmimų važiuodama namo aš matydavau katafalkus (kitaip – mirusiųjų taksą), judančius mano kryptimi. Kasdien važiuodama šalia grabus vežančių mašinų pradėjau filosofuoti, ar tik gyvenimas nenori man kažko pasakyti? Ar gali būti, kad greitu metu panašia mašina būsiu vežama ir aš (ir tikrai nesėdėsiu keleivio ar vairuotojo pusėje, o vipinėje vietoje – bagažinėj)?? Paranoja – neatsiejama mano asmenybės dalis, tad po pusmečio sužinojusi, kad netoli mano studijos įsikūrusi viena laidojimo paslaugų įstaiga ir kad jokios mistikos / pasąmoninių ženklų, įkvėptų rusiškojo TV šou „Ekstrasensų mūšis“ čia nėra, lengviau atsikvėpiau. Džiaugiuosi, kad kol kas dar neteko pasivažinėti grabų taksi!
O dabar norėčiau grįžti prie pagrindinės šio įrašo temos ir papasakoti jums apie šiurpius dalykus, kurių bijau. Tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam į dar vieną, šiurpinantį nuotykį!
ŠIURPŪS DALYKAI, KURIŲ BIJAU:
Baristos per klaidą paruošta kava su karvės pienu
Pradėsiu nuo itin šiurpaus dalyko – baristos per klaidą padarytos kavos su karvės pienu vietoje augalinio. Jeigu esate etatiniai karvės pieno gėrėjai, galintys pieną gerti tiesiai iš karvės tešmens ir esate tikri, kad šis tranzitu neišbėgs jums pro kitą galą – sveikinu. Ir jūsų bijau. Kodėl jūs tokie nenormalūs, viską toleruojantys???
Sulaukusi 21 metų ne tik pradėjau auginti krūmus primenančius nosies plaukus, bet ir netikėtai tapau laktozės netoleruojančia persona. Ironiška, bet šis gniuždantis atradimas įvyko po vienos gurmaniškų sūrių degustacijos, po kurios grįžusi namo meldžiausi visiems dievams ir demonams, kad tik neužkimščiau tuo gurmaniškumu savo tualeto. Po šio atradimo dar kurį laiką bandžiau žaisti su likimu ir testuoti savo laktozės netoleravimo galimybes piktybiškai užsisakydama latės su karvės pienu, valgydama penkių sūrių picą ir gerdama sūrio padažą prie traškučių, bet rezultatas visuomet būdavo tas pats – savo laktozines nuodėmes išpirkdavau nemaloniu, prakaituotu pasisėdėjimu tualete. Galiausiai nusprendžiau pasiduoti, savęs nebekankinti ir visai atsisakyti laktozės. Po kelių savaičių griežto laktozinio celibato pradėjau jaustis geriau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kas galėjo pagalvoti, kad kai tau neskauda pilvo 24/7 gyvenimas tampa gražesnis!
Turiu tradiciją bent kartą per savaitę nueiti į Akropolio „Green Cafe“, kurioje dažniausiai užsisakau flat white‘ą su migdolų pienu arba jei nuotaika gera – moką su kokosų pienu. Mano nelaimei, kartais naujokai baristos nebūna tokie atidūs specialiems prašymams ir paruošia kavą su karvės pienu. Būdama šiknalaiže, kaip velnias kryžiaus vengiančia konfrontacijos, niekada jiems neužsimenu apie sumaišytą pieną, o kartais ir pati nepajaučiu skirtumo. Po išgerto kavos puodelio su karvės pienu jau žinau, kad turiu valandą su puse nukeliauti namo, nes kitaip – viešiesiems tualetams bus šakės.
Kartais pamąstau, kad jeigu būčiau barista ir turėčiau kokį nemandagų klientą, tai į jo kavą su augaliniu pienu įmaišyčiau kelis lašus riebaus karvės marmalo. Nors pati esu draugiška, pastovi kavinės klientė, visuomet sutrinku, kai ši karvės pieno tragedija nutinka man. Ką aš blogo baristoms padariau?? Kodėl tie kavos sadistai neatsižvelgė į mano prašymą??? Kaip jau supratote, jų netyčinis (arba tyčinis) pieno sumaišymas mane šiurpina ir mano žarnoms kainuoja labai brangiai.
Pratimai su virve
Šią baimę įgijau prieš kelis metus. Iš visos širdies (ir kitų strateginių vietų) nekenčiu ir bijau pratimų su virvėmis. Aš jas vadinu „pažeminimo virvėmis“, nes sporto salėje darydama pratimus su jomis visad taip jaučiuosi. Visų pirma, rankomis mosuodama virvėmis labai greitai pavargstu ir padūstu. Jūs net neįsivaizduojate, kaip gėdinga yra darant šį pratimą padusti kitiems sportininkams spoksant!!!
Tą akimirką viešai pripažindama savo padusimą kitiems aš tarsi prarandu savo alfa superbobos pagarbą ir autoritetą. Visų antra, kartais mano sadistas treneris liepdavo nuo žemės pasiėmus virvę į rankas kilti ja aukštyn atkeliant savo subinę.
Tai man nelabai gaudavosi, nes:
- Aš esu PUSIAU paralyžiuota su šūdinai veikiančiomis kojomis, kurios šioje situacijoje man visai nepadeda.
- Jaučiu pagarbą gravitacijai (visai kaip ir mano pagurklis).
- Man gerai ir ant žemės???
Taip pat nesuprantu, kodėl rankomis traukdama virvę turiu kilti į viršų? Kas iš to? Ar šio pratimo dėka mano paralyžiuotos kojos staiga atgis ir pradės veikti? Nemanau. Pažadėjau sau, kad kol gyva būsiu, tol simuliuosiu ir mirinėsiu treneriui paprašius padaryti šį šiurpinantį, gėdą darantį pratimą.
Vaikai
Mane gąsdina vaikai, nes jie sako viską, ką galvoja ir neturi jokio filtro. „Urte, kodėl pas tave auga ūsai?“, „Urte, kodėl tu keistai vaikštai su lazdom?“, „Urte, kodėl mano tėveliai pykstasi?“, „Urte, kodėl negalima vartoti žodžio „p*d*ras“???“, „Urte, kodėl mano triusikai šlapi??“, – tai yra klausimai, į kuriuos atsakinėti visai nenoriu, todėl vengiu bet kokių interakcijų su vaikais.
Taip pat privalau paminėti kalėdinių / gimtadieninių dovanų pirkimą vaikams, kuris man, bevaikei vienišei, yra tikras košmaras. Ką dovanoti vaikui, kurio nepažįsti?? Ką pirkti vaikui, kuris turi viską??? O jei gavęs mano dovaną vaikas apsiverks ir tai jį sutraumuos visam gyvenimui? O jeigu taip nutiks jo tėvams, kurių nesužavėjo mano dovanotų būgnų, dūdelės ir mikrofono rinkinys?? ŠIURPU.
Automatinės / karuselinės durys
Galbūt tai nėra racionaliausia mano baimė, nes automatinėms durims mane nužudyti būtų sudėtinga, bet aš jų bijau. Ypač karuselinių, kurios dažnai užstringa ir įkalina besisukančius žmones savo viduje. Aš tų karuselinių nesąmonių bijau taip stipriai, kad važiuodama į prekybos centrą visuomet renkuosi TIK priveriamas duris arba dar geriau – paprastas duris, kurias galima savarankiškai atidaryti / uždaryti. Karuselinių durų bijau dėl to, kad esu lėtesnių apsisukimų ir nerimauju, jog greitai judančios durys privers mano kulnus ir nugriaus mane, dėl ko patirsiu siaubingą viešą pažeminimą ir stokodama grakštumo turėsiu išropoti iš tos karuselės.
Automatinės durys yra nenuspėjamos – niekada nežinai, ar jos užsivers greitai, ar lėtai. Nemėgstu to nenuspėjamumo, neužtikrintumo durų klausimais, tai man kelia baimę ir aš visai nenoriu su durimis žaisti mokyklinio žaidimo „spaudžiam sūrį“.
Minusas banko sąskaitoje mėnesio gale (ir pradžioje)
Visai nemoku taupyti ir vienintelis būdas man, bankroto CEO, įgyti didesnį nekinojamą turtą būtų paveldėjimas, nes pati nesugebu sutaupyti nei cento. Šioje situacijoje blogiausia yra tai, kad negaliu sau to leisti. Esu ketvirtakursė, kitais metais baigianti studijas (jei pasiseks), neturiu pastovaus darbo ir pajamų, bet tai manęs visai nestabdo apsipirkinėti internetu, pirkti kvepalų mėginius ir batus. Save guodžiu, kad jeigu 100 eurų kainuojantį daiktą naudočiau kasdien 100 dienų, tai jis man atsipirktų. Tai yra toksiška, į bankrotą varanti filosofija! Nepaisant mano leidimo įpročių, kiekvieną mėnesį sau pažadu, kad nuo šito tai būtinai taupysiu. Kaip žinia, geri norai į dangų neina, visai kaip ir sutaupyti pinigai į mano taupomąją sąskaitą…
Tai pat nėra baisesnio jausmo už banko programėlės atsidarymą telefone, kurioje akis bado ne tik sąskaitos pinigų likutis, bet ir per mėnesį išleistų pinigų suma. Mano klausimas bankui būtų toks – ar būtina ją rodyti? Jūs galvojat, kad aš nežinau kiek man kainavo tie batai, kurių man nereikėjo, penkios latės su migdolų pienu, šeši Wolto kurjerių vizitai per mėnesį ir penkiasdešimt eurų kainavusi akių šešėlių paletė, kuri žadėjo pakelti mano užkritusius vokus ir paversti Lady Gaga?? NEREIKIA PRIMINTI, man ir taip baisu.
Per klaidą „Outlook‘e“ visam universitetui išsiųstas laiškas
„Sveiki, dėstytoja. Siunčiu savo tragišką, paskutinę minutę darytą namų darbą. Ačiū, kad skaitysite ir meldžiu parašykite man teigiamą, nes šeima, supratusi, kad esu akademinė nesėkmė, manęs atsižadės. Dėkui“, – rašydama tokius ir kitus panašaus pobūdžio laiškus savo universiteto dėstytojams visada pasimeldžiu, kad netyčia nepaspausčiau kokio mygtuko ir neišsiųsčiau savo graudaus laiško visai universiteto bendruomenei: dėstytojams iš fakultetų, apie kuriuos nesu girdėjusi, studentams ir bibliotekininkei. Tai būtų siaubingas pažeminimas!!!!
Vežimas
Vežimas yra baisiausia mano baimė, nes tikimybė nusilaužti kokią nors vietą ir vėl į jį atsisėsti man – per daug reali. Kas kartą, kai tingiu eiti į sporto salę, prisimenu metus, praleistus neįgaliojo vežimėlyje ir visos abejonės dėl nesportavimo staiga išsisklaido. Kai jaučiu, kad nebenoriu eiti savo kilometrų bėgtakiu, kai trūksta noro ir jėgų, sau už nugaros įsivaizduoju stovintį vežimą, kuris man sako (taip, vežimai mano mintyse kalba ir visai protingai): „gal nori atsisėsti pailsėti? VISAM LIKUSIAM GYVENIMUI???“ Savaime suprantama, kad tai išgirdusi aš pradedu bėgti.
Persirengimo kabinos
Jaučiu neadekvačią, klaustrofobinę baimę drabužių parduotuvių persirengimo kabinoms. Vos įžengusi į persirengimo kabiną su savo skudurais jaučiu, kaip pradeda trūkti oro, kaip akis griaužia tos baisios fluoresceninės šviesos, kurių dėka galima pamatyti plaukus vietose, kuriose jų būti neturėtų. Per kabinos veidrodžius visuomet matau savo dvigubai didesnį nei įprasta vaizdą ir šio fenomeno niekaip nesuprantu. O kur dar už užuolaidos stovinti pardavėja, įkyriai primenanti, kad jei reikės, didesnių dydžių atneš man iš sandėlio.
Toje mažoje būdelėje pradedu prakaituoti taip, lyg ką tik būčiau baigusi valandą trukusią cardio treniruotę. Netrukus matuotis atneštus rūbus ištepu ne tik savo šlapalu, bet ir pudra, kuri, žadėjusi, kad bus vandeniui bei prakaitui atspari, eilinį kartą mane apgavo. Kai ateis laikas nusiimti pasimatuotą drabužį, nes šis spaudžia per rankas ar papus, prie mano šlapio kūno jis prilips taip, lyg prakaituočiau ne specifinio kvapo sekretu, o momentiniais klijais. Šios ir panašios patirtys – mano asmeninis košmaras, nuo kurio apsisaugau pirkdama drabužius internetu.
Vorai
Gerai, gal ši baimė yra tradiciška ir nieko nestebinanti, bet privalau paminėti vorus. Mane šiurpina jų ilgos, plaukuotos kojos (visai kaip mano, bet aš bent galiu tuos gaurus nusidepiliuoti), jų greitas ir neprognozuojamas judėjimas bei sugebėjimas vieną minutę būti pastebėtiems, o kitą – dingti be jokių pėdsakų. Buvo atvejų, kai pamačiusi vorą savo kambaryje iš baimės akimirką užsimerkiau, o kitą sekundę atsimerkusi jo niekur neberadau. Išieškojusi visus namus galiausiai pasidaviau ir nuėjau miegoti, bet niekaip negalėjau užmigti. Gulėdama vis galvojau, ar tas voras naktį kartais nenuspręs pamiegoti mano lovoje arba dar baisiau – įlysti į burną, nes esu miegojimo išsižiojus entuziastė??? Niekada negali žinoti, bet vyliausi, kad mano garsus knarkimas tokius voro planus atbaidys.
Aš žinau, kad dažniausiai vorams mes visai nerūpim ir kad jie tik nori nusimegzti savo tinklą ir pagimdyti kokiam nors tyliam kampe šimtus vaikų (aš žinau, kaip tai vyksta, esu mačiusi siaubo filmą „Šarlotės voratinklis“), bet jų įžūlumas ateiti į mano kambarį ir gyventi jame neatsiklausus bei nemokant nuomos mokesčių man nėra priimtinas. Kaip ir plaukuotos kojos ir jų neprognozuojama judėjimo kryptis.
Tai tiek tų idiotiškų, šiurpių baimių norėjau jums atskleisti šiandien.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 