Laiškanešio „Dievaitė“ – seksistinė lyrika ir Bukowskis iš „Aliexpresso“

Sveiki, gerbiamieji skaitytojai ir skaitytojos! Šiandien į savo tinklaraštį grįžtu su dar viena, daug diskusijų sukėlusios lietuviškos knygos apžvalga – Laiškanešio literatūriniu šedevru „Dievaitė“. Tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam į dar vieną, seksistiškai literatūrinį nuotykį! 😘

DRAUGIŠKAS ĮSPĖJIMAS IR KITI MORALINIAI PAMĄSTYMAI

Noriu priminti, kad visa išsakyta kritika yra mano nuomonė ir jos tikslas – ne asmeniškumų pilnas autoriaus puolimas, o diskusijų apie tai, kokios vertės literatūrą mums pateikia šiuolaikiniai kūrėjai, kėlimas. Esu nematoma „Instagramo“ skruzdėlė, neturinti jokio noro tapti influere ir viskas, ką rašau, darau, skaitau ir dalinuosi yra skirta tik mano ir mano draugučių malonumui, tad savo vietą (tą, kur po plintusu) aš jau žinau. Suprantu, kad kai kuriems skaitytojams ši knyga pasirodys Dostojevskio lygio šedevras ir viskas su tuo yra gerai! Prieš pradėdama dalintis savo įžvalgomis norėčiau jus supažindinti su dvejomis šiame tekste dažnai naudojamomis sąvokomis. Tai:

Seksizmas – žmonių diskriminacija ir (ar) neapykanta dėl jų lyties ignoruojant asmens kitas savybes. Seksizmas dažniausiai siejamas su bet kokiu asmens išskyrimu ar vertinimu vien pagal jo lytį. Seksizmas gali būti tam tikro elgsenos modelio pagrindas ir individualiu, ir visuomeniniu lygiu (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Mizoginija – neapykanta moterims, kraštutinė prieš moteris nukreipto seksizmo forma (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Na, o dabar, enciklopediją paskaitę, su mano požiūriu susipažinę, galime važiuoti toliau!

„DIEVAITĖ“ (ATSARGIAI – SPOILERIAI)

Ši knyga pasakoja istoriją apie rašytoją Herkų, kuris keliauja į pasimatymą su mergina Brukne (vėliau jis ją pramins „Dievaite“). Jų meilė liejasi per kraštus iki tol, kol šie nusprendžia pasukti skirtingais keliais, ką abu skaudžiai išgyvena. Tada jis išvažiuoja į londę užsidirbti pinigų, nes iš rašytojo karjeros ir kitų žlugusių verslų neišgyvena, ten depresuoja, degraduoja ir geria. Vėliau grįžta į Lietuvą, pradeda gvaltavotis su daugybe moterų, kuriose vis bando ieškoti savo mylimos „Dievaitės“, bet nesėkmingai. Po kiek laiko Herkus nuvažiuoja į Odesą, vėl eina į pasimatymus su vietinėmis. Vieno pasimatymo metu Herkų apgauna vietinės damos, jis sulaikomas naktiniame klube, kuriame pradeda melstis Krišnai. PABAIGA. Žinau, kad šis mano atpasakojimas skamba nelabai logiškai, bet tokia silpna buvo knygos istorijos linija. Jeigu būtų mano valia, būčiau knygą gerokai sutrumpinusi, nes pusė jos priminė nelogišku minčių srautu pateiktą literatūrinę trydą (pagarbiai).

PUIKUS PAVYZDYS, KODĖL REDAKTORIŲ DARBAS YRA SVARBUS

Nuoširdžiai manau, kad ši knyga yra puikus pavyzdys, pabrėžiantis koks svarbus ir reikalingas yra redaktorių / korektorių darbas. Pats autorius knygos pradžioje rašo, kad „šios knygos nekoregavo jokia išsimokslinusi literatūratė“ ir tiesą sakant, tai matosi. Nors autorius ginasi, kad „nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrynije (jo, šitą žodį išspausdino su klaida, negaliu nepastebėt ironijos) vartojamos kaip autoriaus stilistinės priemonės“, bet yra dalykų, kurių net „stilistinės priemonės“ apginti negali. Tai – tingiai autoriaus nepatikrintos nevartotinos svetimybės, neaiškūs vertiniai, gramatinės ir loginės klaidos, keliančios ne susižavėjimą autoriaus stilistinių priemonių galimybėmis, o jausmą, kad tokį netvarkingą tekstą pateikti skaitytojui yra elementari nepagarba. Lietuvoje turime daug talentingų redaktorių, kurie ne tik padėtų ištaisyti įvairias autoriaus kliurkas, bet ir suteiktų tekstui tvirtus, loginius pamatus, tad kodėl jų paslaugomis nepasinaudojus??

Kaip žinia, Laiškanešys savo knygoje naudojo medžiagą, kurią anksčiau jau buvo publikavęs internete (nebijokit, prieš leisdamas knygą viską ištrynė), bet „Dievaitėje“ logiškai pristatyti / įvesti tuos tekstus jam nepavyko. Skaitydama vietomis pradėjau galvoti – tai kur baigiasi pagrindinio veikėjo Herkaus realybė ir prasideda „Laiškai moterims“?? Galbūt tuos laiškus reikėjo atskirti kitu šriftu, galbūt reikėjo tai paprasčiausiai patikslinti? Skaitant „Dievaitę“ man trūko aiškumo, dėl kurio jaučiausi kaip vidury knygos Alzheimeriu susirgusi skaitytoja.

PAMINĖJIMO VERTOS KNYGOS CITATOS

Metas pakalbėti apie geriausias „Dievaitės“ citatas, kurios dar ilgai neapleis mano minčių (ir kitų strateginių vietų). Nors paprastai cituodama žymiu knygos puslapius tam, kad dalykai nebūtų ištraukti iš konteksto, šis šedevras išleistas be puslapių žymėjimo, tad to padaryti negaliu. Manau, kad sprendimas nerašyti puslapių gal ir skamba labai originaliai, bet skaitytojams, kurie uoliai savo knygas kataloguoja „Goodreads‘uose“ ir ten žymi puslapių progresą yra tikra rakštis subinėje. O dabar cituojam:

„Parpėdinę į kultūros Mekos centrą, užsukome į kavos parduotuvę. Ji užsisakė late, o aš – fliat vait“.

Tebūnie tai stilistinė priemonė, bet tas „fliat vait“ man susiskaitė kaip „eKspreso“. VLKK leidžia naudoti pavadinimą „fletváitas“, tad tereikėjo netingėti ir jį autoriui pasigūglinti.

„Snaudžiau, kol pažadino keistas staugimas. Išsibudinęs supratau, kad autobuso gale verkia pusamžė moteris. Amžių nustačiau iš girgždančio skardinio balso. Nieko sau. Juk suaugusios moterys moka slėpti jausmus, o ši – spiegia baisiau už penkiametę. Supratau, kad arba nutiko kažkas labai siaubingo, arba ji tiesiog psichopatė. Pagal cypimą panašiau, kad antrasis variantas. Iš pradžių mėginau nekreipti dėmesio, juk svetimų moterų menstruacijų ciklai visai ne mano reikalas. Tačiau staugimas darėsi vis intensyvesnis, kartu vis labiau kurstydamas mano susidomėjimą. Ir įniršį.“

Sveikas, seksizme! Smagu, kad stereotipiškai moters spiegimas čia sulyginamas su menstruacijų ciklais.

„Pasiėmę iš šaldytuvo alaus, nuėjome į kiemą. Ant žolės pasitiesėme adijalą. Buvo karšta vasaros popietė. Trūko tik vandenyno kitapus tvoros ir kad mūsų šalis vadintųsi Havajais. Visa kita – pasitenkinimo viršūnė.“

Superinė autoriaus stilistinė priemonė, bet minėtas adijalas – nevartotina svetimybė, kurią pakeitė žodis „apklotas“. Taip pat nors geografija nėra mano aistra, bet Havajai nėra šalis, o JAV valstija. Matot, žvitri redaktorės/iaus rankelė koreguojant knygos tekstą būtų pravertusi!

„Paaiškėjo, kad nuomotoja, kuri buvo iš Lenkijos, už tai, kad išvykčiau anksčiau nei tariausi iš pradžių, pinigų grąžinti neketina. Surasti jai kitą nuomininką būtų buvę tas pats, kas TOMIS dienomis pasikeisti savo varvantį tamponą, bet ne – ji su mano pasiūlymu griežtai nesutiko“.

Įtariu, kad autorius turi mėnesinių fetišą?? 😀 Ar gerai suprantu – surasti nuomininką būtų buvę taip pat sunku, kaip moterims pasikeisti tamponą mėnesinių metu? Kas čia per seksistiniai palyginimai? Iš visų įmanomų STILISTINIŲ PRIEMONIŲ buvo sugalvota panaudoti bobdienes. Ir taip jau antrą kartą. Susimąsčiau, ką autorius rašys kai sužinos, kad egzistuoja menstruacinės taurelės...

„Naktį kelis kartus buvau prasibudinęs. Tais kartais vis pagalvodavau: paimk ir išdulkink ją. Tiesiog numauk jos apatinius, užgulk ir padaryk, ką turi padaryti. Gerbiau ją, kaip moterį. Ji iš tiesų buvo maloni ir įdomi mergiotė. Tačiau tą akimirką, kai dar labiau atsitokėdavau, suprasdavau, kad nenoriu. Nedulkinau“.

Prie šios citatos noriu paminėti, kad autorius rašė apie pasimatymą su moterimi, kurio metu išreiškė nusivylimą jog ji neatrodo taip gražiai kaip savo nuotraukose. Kalbant apie pantalonų numovimą, užgulimą ir „išdulkinimą“ – ar taip moterims rodoma pagarba? Žinoma, ją visi supranta skirtingai ir aš suvokiu pagrindinio veikėjo „dulkinimosi“ motyvus, bet mane skaitantys džentelmenai – jeigu norite gerbti moterį, tai „dulkinkitės“ abipusiu sutarimu. AČIŪ.

„Egzotiška. Jos lūpų spalva nesiskyrė nuo įdegusio kūno spalvos. Jos lūpų forma kažkaip keistai lygiagreti smakrui. Pradinėse klasėse greičiausiai nebuvo pati gražiausia, tačiau dabar tas grožis atsiskleidė. O svarbiausia – ji nebuvo plastikinė, kokios dabar moterys būti mėgsta. Šį vakarą ji net buvo su moteriškais ūsais. Sakau jums. Žiūrėjau ir stebėjausi: mane pirmą kartą žavi moteriški ūsai. Tikra Pokahonta, nuo kurios negalėjau atplėšti savo akių rudų“.

Iš vienos pusės džiugu, kad natūralūs moters kūno plaukai autoriui pagaliau kelia teigiamas emocijas, bet iš kitos pusės mane nemirtingai pramušė „moteriškų ūsų“ apibūdinimas ir generalizacija, kad visos moterys dabar nori būti „plastikinės“.

„Nutempiau šalin jos rūbus, kuriuos buvo apsivilkusi, matyt, kad nesušaltų, šiek tiek paglamonėjau apnuogintą kūną, paskui nusiritau išsitiesti ant nugaros ir užsitempiau ją ant savęs. O taip. Štai kaip turėtų prasidėti kiekvieno vyro kiekvienas gyvenimo rytas. Bundančios saulės kaitroje, jūros ošime, paukščių arijose, moters vaginoje“.

Ši citata verta paminėjimo dėl autoriaus meninių / stilistinių išraiškų. Labai romantiška!

„Saujoje sugniaužiau pusę šiknos. Pati šikna mažai ką šiame pasaulyje jaudintų. Labiausiai jaudina tai, ką ji ten slepianti. Pirštais nuslinkau ieškoti uždraustų vaisių kambario. Jį radus ir man lėtai įžengus vidun, akimirksniu atgimė visomis spalvomis. Akivaizdu – jai patiko sulaukti svečių“.

Taip pat įdomi meninė išraiška kodiniu pavadinimu „uždraustų vaisių kambarys“, kuri greičiausiai įkvėpta J. K. Rowling burtininkų sagos antrosios dalies „Haris Poteris ir paslapčių kambarys“.

„Va – ji. Išlipa iš savo naujo balto Range Rover Sport Evoque. Aptemptos juodos odinės kelnės, juoda odinė striukė, juodi plaukai, daili figūra ir supistai seksualios lūpos. Ji viena iš tų kalių, kurios kiekvienam vyrui atvėpina žandikaulį. Nei už ką nebūčiau tokios nukabinęs. Nei gatvėje, nei klube, nei kur kitur. Akimirkai pasaulis sukosi, bet mano protas buvo įsijungęs pertraukos rėžimą. Žinojau, kad savo sąskaitoje turiu papildomų taškų – juk esu rašytojas, dėl kurio kitų moterų tarpkojai drėksta, ir kuris, galbūt, apie ją parašys. Tačiau nuo pat pirmo žvilgsnio optimizmu netryškau. Mintyse pasakiau sau: „Šūdžiau, jeigu ją išdulkinsi, tavo gyvenimas taps… Na, kažkoks jis tikrai taps, pasikeis ir nebebus, koks buvęs““.

Knygų kolegės sakys, kad į pasakymą „ji viena iš tų kalių…“ žiūri kaip į juokingą komediją, bet aš čia įžvelgiu ironiją. Pagrindinė autoriaus auditorija – romantikos ištroškusios moterys, bet Laiškanešys į šią lytį žiūri seksistiškai ir dažnai nepagarbiai, tad tamstos talento gerbėjos – ŽINOKIT SAVO VIETĄ!! Jūs – objektas, kurį „padulkinus“ vyro gyvenimas pasikeis.

„Ji judėjo kitaip nei dauguma moterų – kažkaip keistai ir nepatogiai. Jeigu su kitomis judama kartu, kuriant vientisą nakties šokį tai ji, it neprajodinėta kumelė, skuodė savo tempu“.

O aš, kaip raiša kumelė, gerą valandą žvengiau perskaičiusi šiuos du sakinius. Nu žavu.

„Iš esmės, kuo merga aukštesnės klasės, kuo ji labiau savimi patenkinta, kuo daugiau arogantiška, tuo smagiau tokią dulkinti, ir ypač iš galo“.

Ši citata skirta visoms arogantiškoms moterims su nuoširdžia meile ir geriausiais linkėjimais nuo autoriaus.

„Man patiko ja rūpintis, apkabinti, bučiuoti. Džiaugiausi galėdamas jai bent pro mažą pūtės skylutę parodyti, kad ji verta būti labiausiai mylima pasaulio moterimi“.

Šioje vietoje mane sužavėjo autoriaus altruizmas. Pagrindinis veikėjas – tikras „pūtės“ Caritas. Gerbiu.

SEKSIZMAS, MIZOGINIJA IR KITOS „WOKE“ NESĄMONĖS

Žinau, kad skaitydami šią pastraipą kai kurie iš jūsų vartys akis ir galvos, kad esu etatinė įsižeidinėtoja, didžiausia jautruolė, nesugebanti suprasti juokų. Man tokie meilūs žodžiai labai patinka, nes nepaisant to, kad jūs nematote seksizmo ir mizoginijos problemos šiame kūrinyje, ji vis tiek egzistuoja. Galbūt jūs šiuo metu to nesuprantate, galbūt jūsų suvokimą riboja aplinka, kurioje augote, žmonės, su kuriais bendraujate ar išsilavinimo stoka, bet kviečiu į mano pamąstymus pažvelgti atviru ir kritišku žvilgsniu.

Pusę knygos autorius gvaltavojasi su įvairiomis moterimis ir išsamiai tai aprašo. Jis nevengia minėti kiekvienos moters fizinių savybių, jų išvaizdos privalumų ir trūkumų. Jis jas vadina „mergiotėmis“, „kalėmis“, „neišjodinėtomis kumelėmis“, „Pokahontomis su moteriškais ūsais“ taip manipuliatyviai jas sumenkindamas. Nepaisant to, kad tai man skamba seksistiškai, suprantu, kad tai yra autoriaus stilistinis pasirinkimas, kurio dėka jis bando atskleisti herojaus motyvus ir mąstyseną. Bet negaliu nepastebėti pagarbos stokos ir moterų kūno objektyvizavimo, kuris čia liejasi laisvai.

Knygoje taip pat pasitaikė aliuzijų į seksualinę prievartą, kuomet autorius iš „pagarbos moteriai“ nori ją „išdulkinti“ arba dar geriau – „išdulkinti arogantišką moterį iš galo“, taip tarsi parodant savo dominavimą ir pastatant moterį į savo vietą. Ar tai yra gerai, ar nelabai, paliksiu spręsti jums.

Nepamirškime ir knygos citatose pasikartojusio menstruacijų fetišo. Pasak autoriaus, moterys per bobdienes rėkia, o varvantį tamponą išsitraukti yra taip pat sudėtinga, kaip susirasti namams naują nuomininką. Galima pasveikinti autorių už mėnesinių stigmos mažinimą, bet tuo pačiu kyla klausimas, ar būtina tokiame seksistiškame, neigiamame kontekste jas minėti?

Dar buvo įdomus momentas – Herkus su Brukne nuvažiavo į krišnaitų organizuojamą vasaros festivalį, kuris knygoje aprašytas gan pašiepiančiai, bet kūrinio pabaigoje pagrindinis veikėjas staiga pradeda mosikuotis akmenimis ant kaklo, uostyti eterinius aliejus ir tampa krišnaizmo pasekėju, šaukiančiu „Hare Krišna“?? Kur jo motyvas, kur jo logiškas asmenybės augimas?? Labai ironiška.

REZIUMĖ: BLOGAI, BET BŪNA IR BLOGIAU!

Reziumuojant, manau, kad Laiškanešio kūryba turi potencialo, bet jam verkiant reikia kietų redaktorių, kurie padėtų jo minčių srautą sudėti į padorią knygą. Yra toks posakis: „rašymas yra perrašinėjimas“. Tai reiškia, kad nesvarbu, ką autoriai rašo, bet jų tikroji teksto magija pradeda skleistis ne pirmame, ne antrame ir tikrai ne trečiame knygos juodraštyje. Galbūt tai skamba nuobodokai, bet sąžiningai neiškoreguotas, su meile šimtą kartų neperrašytas tekstas, kuriame nėra išzulintas kiekvienas žodis, niekada netaps geriausiu autoriaus darbu. Manau, kad taip nutiko ir šį kartą, tad nuoširdžiai siūlau autoriui į šį rašymo aspektą investuoti daugiau laiko ir kitų resursų.

Taip pat ironiška, kad tekste autorius kelis kartus paminėjo susižavėjimą rašytoju Charles Bukowski. Bukowskis dažnai naudojo groteską, jis jo tekstuose liejosi natūraliai. „Dievaitės“ atveju grotesko formos man priminė eilinę susirekšminusio vyro verbalinę trydą, Bukowskio iš „Aliexpresso“ versiją.

Atsakydamas į kritiką autorius dažnai mėgsta sakyti, kad skaitytojai nesuprato knygos „gylio“, „sluoksnių“ ar dar kažko. Turiu prisipažinti, kad knygų skaitymas ir radikaliai skirtingų nuomonių apie jas susidarymas tuo mane ir žavi. Kiekvienas iš mūsų į autoriaus kūrinį žiūrės pagal savo sugedimo laipsnį ir interpretuos savaip. Tai yra natūrali, neišvengiama viešai publikuoto kūrinio vertinimo dalis, kuri visada turės prieštaringų nuomonių. Suprantu, kad autoriui pikta, jog jo knyga yra kritikuojama, bet tuo pačiu siūlau jam išmokti atskirti kūrinį nuo asmeniškumų, mažiau putotis ir išklausyti tas įvairias, kritiškas nuomones, kurios padės tobulinti savo kūrinius ateityje. Nuoširdžiai tikiu, kad adekvati kritika padeda autoriams tobulėti ir nepaisant to, kokie išrankūs snobai knygų apžvalgininkai būtų, jie autoriams linki gero.

Linkiu autoriui didžiausios kūrybinės sėkmės, talentingų redaktorių ir sveikesnio požiūrio į moteris, o šiandien „Dievaitei“ „Goodreads’uose“ duodu 1 žvaigždę iš 5 su viltimi, kad Laiškanešio ateities kūrybai galėsiu duoti daugiau.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ

Naudoti šaltiniai:

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Laiškanešio knyga „Dievaitė“