Ta stora dukra

Šį įrašą iš visos širdies (ir kitų strateginių vietų 😉) skiriu visoms riebalinių palendricų turinčioms superboboms ir storoms dukroms.

Nors ir esu fitneso ikona, turiu jums prisipažinti, kad niekada nebuvau ir nebūsiu pavydėtino lieknumo mergina, kuriai vietoje riebalų auga plieniniai raumenys. Aš niekada gyvenime nebuvau apsirengusi XS dydžio rūbų, kuriuos geriausiu atveju galėčiau užsirišti kaip šaliką. Manęs niekas nevadino coliuke, mažyte, smulkute ar kitais lieknumą pabrėžiančiais epitetais, o sakydami man komplimentą žmonės visuomet kalbėdavo tik apie mano „vidinį grožį“.

Vaikystėje kaip velnias kryžiaus bijodavau sveikatos patikrinimo prieš mokyklą, kai reikėdavo stotis ant tų baisių metalinių svarstyklių ir klausyti mandagių gydytojos patarimų apie tai, kaip turėčiau sumažinti suvartojamų bandelių ir limonadų kiekį. Taip pat galiu pasigirti, kad paauglystėje buvau ta mergina, kuri išbandė Vaikulės, japonų, kinų, grikių, šlykščios kopūstų, salierų ir pomidorų sriubos dietas. Aš ta idiotė, kuri visą savo egzistenciją svajojo apie lieknumą, didžiulį tarpą tarp šlaunų, išsikišusius raktikaulius ir skruostikaulius, o būdama bulimike svajojo tapti anoreksike.

Kai fotografuodavausi, visada patikrindavau, ar nesimato mano pagurklio nr. 2 ir nr. 3, nes kartais, nedėkingų rakursų dėka, šie pasirodydavo visu gražumu. Savaime suprantama, kad socialinių tinklų paskyrose dažniausiai dėdavau savo iš viršaus fotografuoto veido nuotraukas, kuriose nesimatė nei mano trijų pagurklių, nei plačių pečių, nei dar platesnės šiknos.

Kartais, kai ruošiuosi sėstis ant plastikinės kėdės, mintyse visiems dievams pasimeldžiu, kad ši nesulūžtų. Nekenčiau ir vis dar nekenčiu matuotis drabužių parduotuvėse, nes jų siaurutėlėse matavimosi kabinose pamačiusi save per veidrodį išvystu ne tik 20 kg storesnį vaizdą, bet ir ryškių šviesų dėka pasirodžiusius ūsus vietose, kuriose jų būti neturėtų. Aš iš tų, ant kurių oversize’iniai rūbai atrodo kaip palapinė, o aptemti – kaip dešra tinklinėje kojinėje.

Mano mama – liekna moteriškė ir jos kūdumas mane erzina. Mes niekada negalėtume dalintis rūbais, nes aš jos škurliuose dusčiau, o ji manuosiuose skęstų. Kaip jau visi supratote, aš esu stora dukra.

Pasak lietuvių kalbos žodyno, žodis „storas“ reiškia „turintį didelį matmenį tarp pločio paviršių“. Skamba taip, lyg nebūtų nieko asmeniško ar negatyvaus, bet ilgą laiką šis žodis mane žeidė. Nors patyčių sulaukdavau retai, nes visuomet mokėdavau verbaliai apsiginti, mokykloje kartais išgirsdavau šį nemalonų epitetą. Tuo metu žodis „stora“ man buvo žiauriausias dalykas, kokį tik gali pasakyti žmogus. Tai buvo įžeidimas, kurį ilgai nešiodavausi savo širdyje ir nesugebėdavau paleisti. Tam, kad tokių negražių epitetų daugiau nesulaukčiau, nusprendžiau save „pataisyti“. Juk taip turi elgtis storas žmogus??

Stora priešistorė

Kiek save pamenu, visada laikiausi dietų. Ilgesnių, trumpesnių, kelių dienų iškrovų – visko daug ir dažnai, nes niekada gyvenime nesijaučiau graži. Pirmų ryškiai į atmintį įstrigusių patyčių dėl svorio kaltininkė buvo mano močiutė (iš a. a. tėvo pusės, seniai su ja nebendraujame dėl panašių priežasčių – ji negali sulaikyti liežuvio už dantų, o aš nebenoriu būti jos verbalinę trydą sugeriančia kempine). Ši močiutė ilgą laiką gyveno Londone ir reguliariai grįždavo namo aplankyti šeimos. Nors buvo eilinė juodadarbė emigrantė, ji visuomet save laikė tikra dama, geresne už visus ir visas. Kai tik atvažiuodavo, ji apsistodavo pas mus ir sekdavo kiekvieną mano žingsnį, per pietus skaičiuodavo kąsnius bei priėjusi sakydavo: „žandukai tai didoki pas tave, gal nevalgyk to batono“ arba „tikra stambuolė dabar esi, bet nesijaudink – išaugsi“ ir panašiai. Ji nebuvo ta tipinė anūkę besąlygiškai mylinti močiutė. Jos lauktuvių krepšyje niekada nerasdavau saldainių, bet užtat močiutė visada pasirūpindavo, kad turėčiau XXL dydžio rūbų, kuriuose būdama maža mergaitė skęsdavau. Kodėl XXL? Nežinau, greičiausiai močiutė norėdavo pabrėžti faktą, kad jos iškreipto suvokimo skalėje esu stora dukra.

Tuo metu močiutės replikų dar nesupratau, bet neužilgo atėjo suvokimas, kad būti „storu“ yra blogai ir dėl to automatiškai tampama menkesniu žmogumi. Supratau, kad gyvenu su problema, kurią privalau išspręsti. Tai aš ją ir sprendžiau: dietomis, badavimu ir grikiais. Neadekvačiais grikių kiekiais, į kuriuos iki šiol negaliu žiūrėti. Pradžioje dietos duodavo rezultatų – tuo metu mano paaugliškas kūnas lieknėjo, o aplinkiniai sakė: „kokia tu šaunuolė, taip ir toliau!“, nors viskas, ką norėjau iš jų išgirsti buvo: „mes mylime tave tokią, kokia esi“.

Storų dukrų anekdotai ir ofisinė apranga

Visai neseniai susipažinau su draugute Roberta, kurią beprotiškai myliu ir branginu. Vieną vakarą prie kavos puodelio abi išsipliurpėme apie storų dukrų vaikystę ir jos kuriozus. Pasirodo, kad radome nemažai bendrų traumų, kuriomis dalindamasi pirmą kartą ne blioviau, o juokiausi iki ašarų. Anksčiau neturėjau draugės, kuri augdama taip pat turėjo panašių problemų su savo kūnu ir į nieką netilpo. Mūsų pokalbis man buvo savotiška terapija, tad keliais jo fragmentais norėčiau pasidalinti ir su jumis.  

Visų pirma, turite suprasti, kad esu pagyvenusi, 24 metų superboba. Man gimus Kaune dar nebuvo nugriautas „Merkurijus“, o savo pamatų kelis metus neturėjo ir pats „Akropolis“. Tais dinozaurų laikais šalia Laisvės alėjos fontano egzistavo ne tik „Pieno baras“, bet ir NEREALI koldūninė, kurios gaminių skonį prisimenu iki šiol. Kaune tuo metu nebuvo daug drabužių parduotuvių, nes niekas neturėjo pinigų ir dar nežinojo, kas yra „Aliekspresas“ (kuris, beje, įsikūrė tik 2010 metais!), tad serviruoti aukštos klasės madų ir otkutiūrinių škurlių nebuvo galimybės.

Žinote, viena yra neturėti pasirinkimo, o kita – būti stambiu vaiku, kurio rengimas tampa tikru iššūkiu! Pasiekusi ankstyvosios paauglystės metus jau sunkokai tilpdavau į mano amžiui tinkamų drabužių standartą, tad mama neužilgo atrado tokias parduotuves kaip „Monton“ ar „Mosaic“, kur gerokai vyresnės damos su apkūnokomis figūromis pirkdavo ofisiniam darbui skirtus drabužius, tokius kaip balti marškiniai, juodas pieštuko formos sijonas ar gėlėta suknelė, kurios kvietkai strategiškai išdėlioti tam, kad paslėptų riebalines palendricas. Trumpai tariant, mama pradėjo mane rengti „business casual“ (išverčiu – tai yra kasdienė apranga žmonių, dirbančių administracinį darbą) stiliumi. Esu šventai įsitikinusi, kad tokia stambia ofisine mergaite buvau ne aš viena ir mes privalome įkurti emocinės pagalbos grupę nepilnametėms „business casual“ aukoms!!!

Kol lieknos draugės nešiojo rožinius „Hannos Montanos“ marškinėlius ar spalvotas sukneles su mikimauzais, aš serviruodavau ofisinę realybę – apsivilkdavau baltus marškinius stačia apykakle, papuošta swarovskiais ir vilnonį sarafaną, kuris beveik siekė kulnus. Bandydama išgelbėti savo įvaizdį ir iš ofisinės babos tapti bent kiek jaunatviškesne, pasivogdavau iš mamos karolių, blizgančių sagių, kurios tik pablogindavo mano administracinį įvaizdį. Prisiekiu, net ir dabar panaršiusi savo fotoalbume atrasčiau nuotrauką iš babytės jubiliejaus, į kurį atėjau apsirengusi kaip sekretorė – su baltinukais, megztiniu ir juodu sijonu. Dabar juokas ima pagalvojus, kad būdama nepilnamete bedarbe taip atsakingai laikiausi „business casual“ aprangos kodo 😂! Labai gerai prisimenu, kai kadaise matuodamasi suknelę vienoje ofiso damų išmylėtoje parduotuvėje, išėjau iš persirengimo kabinos pasirodyti mamai ir prie veidrodžio sutikau apie 60 metų moterį, vilkinčią identišką apdarą. Gal jai ir buvo smagu, kad tokią kaip jos suknelę renkasi jaunimas, bet tą akimirką norėjau prasmegti iš gėdos.

Noriu pabrėžti, kad šis pasakojimas nėra graudi išpažintis apie tai, kaip gimdytoja mane per prievartą rengė ofisiniais rūbais. Tai – dabar jau juokinga istorija apie tuo metu vyravusį drabužių deficitą, kurį kentė paauglystę išgyvenusios storos dukros. Mano mama darė viską, kad būčiau aprengta ir laiminga.

Storoms dukroms skirti žurnalų patarimai

Paauglystėje pasidabinusi ofisiniais rūbais mėgdavau savo paskutines smegenų ląsteles naikinti skaitant patarimus iš moterims skirtų žurnalų, aiškinančių kaip rengtis, kad atrodyčiau lieknesnė. „„Venkite horizontaliomis juostomis papuoštų megztinių, nes kitaip atrodysit kaip karvės!“, „Ar bandėte savo neegzistuojantį liemenį paryškinti diržu?? Juk niekas taip nesako „Užgavėnių Lašininio Couture“ kaip tarp riebalinių palendricų įstrigęs diržas!“, „Visada renkitės tik juodai! Juoda – liekninančių galių turinti spalva, su kuria iš karto suplonėsite bent 10-čia kilogramų!”, „Ei, ar nebandėte savo storumo maskuoti aksesuarais??? Pavyzdžiui, didžiule sage, prisegta virš krūtinės, kuri nukreiptų dėmesį nuo jūsų anstvorio? O gal skrybėle, kuri pavogtų dėmesį nuo jūsų plačių klubų??“ „Atsibodo tavo penki pagurkliai? IŠBANDYK MEGZTINĮ AUKŠTU KAKLU, kuris sukuria iliuziją, kad pasidarei smakro riebalų nusiurbimo operaciją“, „Klasikinis stilius – visada madingas ir aktualus net ir pačioms stambiausioms!““, – tokių ir panašių neironiškų patarimų tuo metu buvo pilna pramoginė spauda ir internetas. Ir mes, jaunos merginos, jų klausėm! Na, bent aš, kuri išdidžiai kelis metus nešiojo sagę, „maskuojančią“ mano papildomus kilogramus ir katiliuko tipo skrybėlę, su kuria atrodžiau ne kaip sulieknėjusi legenda, o kaip storas Čarlis Čaplinas.

Atimta žodžio „stora“ galia

Po ilgos kovos su bulimija aš pagaliau atsisveikinau su priklausomybe nuo laisvinamųjų vaistų ir įžengiau į draugystės su savo kūnu periodą, kuriame žodis „stora“ nėra pats siaubingiausias dalykas pasaulyje. „Stora“ dabar man reiškia bendrinį kūno apibūdinimą, kuris manęs nebemenkina. Iš to žodžio šią galią atėmiau ir nežadu jos grąžinti.

Nepaisant mano vidinių jausmų ir susitaikymo su savo kūnu, „stori“ žmonės socialiniuose tinkluose / spaudoje vis dar vertinami negatyviai. Apnuogindami savo kūną jie sulaukia patyčių ir niekam nereikalingų aplinkinių nuogąstavimų apie netinkamą mitybą. Kartais susidarau tokį įspūdį, jog kad ir koks talentingas bebūtum, kad ir kiek benamių kačiukų per gyvenimą išgelbėtum – jei turi riebalinių palendricų, tai vis tiek nebūsi pilnavertis žmogus. Tu turėsi tą nepaneigiamą trūkumą, ydą, kurią pabrėš kiekvienas savo kūnu nepatenkintas ir tai į aplinką reflektuojantis idiotas. Manau, kad „stori“ / „stambūs“ žmonės puikiai supranta, kaip atrodo ir jiems nereikia šimtą kartų to kartoti lyg tai būtų jiems negirdėta naujiena. Papildomi kilogramai žmonių nenukelia į kažkokį iliuzijų pasaulį, kuriame šie praranda suvokimą apie realią savo išvaizdą ir įsivaizduoja esantys lieknomis legendomis, tad tie revoliuciniai „TU STORAS“ komentarai didžiulės įtakos jų gyvenime tikrai nepadaro ir tai sakau iš savo patirties.

Kaip jau minėjau anksčiau, augau skaitydama „Cosmopolitan“ ir „Panelės“ žurnalus, taip pat religiškai sekdavau internetinį portalą „5 braškės“, kuris dažnai serviruodavo straipsnius apie tai, kaip tris dienas valgant „liekninančią sriubą iš 3 ingredientų, iš kurių vienas yra kirvis“ numesti penkis kilogramus, ar kaip patikti JAM. Niekas tuo metu nebandė aiškinti apie toksišką dietų kultūrą, kūno dismorfiją, valgymo sutrikimus ir iš jo kylančias rimtas psichologines problemas. Tada atrodė, kad dietinė salierų, kopūstų ir pomidorų sriuba sutvarkys ne tik mano svorį, bet ir visą gyvenimą. Nuoširdžiai maniau, kad išsivirusi nevalgomo kopūstų marmalo būsiu laiminga.

Mano dietų ir badavimų motyvacija visuomet slėpėsi po faktu, kad norėjau būti kažkam graži. Norėjau patikti ne sau, bet kitiems. Dabar šią toksišką filosofiją apverčiau aukštyn kojomis. Pradėjau mąstyti, kad galbūt nors kartą gyvenime kažkas galėtų pabandyti patikti man?? O kas, jei mano aplinkos žmonės dėl manęs įdėtų nors kruopelytę pastangų, kurias dėl visų nuolat dėjau aš??

Šiuo metu viską, ką darau dėl savo kūno (nuo sporto salės iki ŽIAURAUS nuosprendžio nesuėsti maišo saldainių per vieną vakarą), darau dėl savęs ir dėl savo geros savijautos, kurią nebūtinai atspindi skaičiai svarstyklėse ar grilio grotelės ant pilvo vietoje riebalinio gelbėjimosi rato. Nemeluosiu sakydama, kad dabar mano santykis su savo kūnu yra tobulas. Vieną dieną aš laikau save pačia gražiausia superboba, Miss Pasauliu su deimantine karūna ant galvos, o kitą – paršo žmona, su troleibuso dydžio pasturgaliu ir per dideliu cholesterolio kiekiu kraujyje, šviečiančiu man ant kaktos.

Meilės savo kūnui ir visoms jo riebalinėms palendricoms paieškos yra sudėtinga kelionė, kurioje jums teks susidurti su suknelėmis, braškančiomis per siūles, pavojingomis plastikinėmis kėdėmis, ant kurių bus baisu padėti savo subinę, naktį gimusiomis toksiškomis revoliucijomis apie penkių dienų badavimą, obuolių acto gėrimą ir iliuzijomis apie tai, kokie laimingi bei tobuli taptumėte įtilpę į XS dydžio džinsus.

Šiandien manęs nebeskaudina nei epitetas „stora“, nei buvimas „ta stora dukra“. Linkiu ir jums pasiekti tą ramybę ir susitaikymą, kurio dėka kūnas iš nemalonaus epiteto teverto objekto taps mylima vieta, kurioje egzistuoti gera.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ