Sveikos, literatūrinės kekšės! Kaip ir žadėjau, šiandien į savo tinklaraštį grįžtu su lietuviškos aukštos meninės vertės literatūros apžvalga. Tai – Kamilės Birgės knyga „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“. Tad prisisekite saugos diržus, įaudrinkite savo „malonumo oazes“ (paaiškinsiu vėliau…) ir važiuojam į dar vieną, šį kartą literatūrinį nuotykį! 😉
DRAUGIŠKAS ĮSPĖJIMAS IR KITI MORALINIAI PAMĄSTYMAI
Prieš pasakojant apie šią knygą noriu jums paaiškinti, ką MANO asmenine nuomone reiškia knygos ir kitų literatūrinių kūrinių apžvalga bei kritika. Įvairių kūrybinio rašymo kursų metu mums, nevykusiems rašytojams, buvo nuolat kalama į galvą, kad privalome atsiriboti nuo asmeniškumų ir atskirti autorių nuo jo kūrinio. Nesuskaičiuojamą kiekį kartų man tekdavo atsistoti prieš auditoriją su savo bezabrazijų prirašytu lapu ir klausyti, kaip jį „teršia“ mano kurso kolegos. Ar ta kritika būdavo maloni? AIŠKU, KAD NE. Visuomet galvodavau, kad esu literatūrinė ikona, legenda, momentas, kurios kiekvienas rašinys vertas Nobelio literatūros premijos ar bent jau Pulicerio, tad kritiką priimti būdavo sunku, bet galiausiai įpratau ir pradėjau jos klausytis. Tad ši apžvalga jokiu būdu nėra kažkoks asmeninis puolimas, skirtas pasityčioti ar įskaudinti autorę, nes nepaisant mano kritiškos nuomonės, aš džiaugiuosi jos sėkme.
Kalbėdama apie kritiką privalau iškelti dar vieną „mitą“ apie tai, kad lietuvių autorių negalima kritikuoti, nes reikia palaikyti tautiečių leidžiamas knygas. Gerbiu tą literatūrinį nacionalizmą, bet kas čia per dvigubi standartai? Nuoširdžiai tikiu, kad adekvati kritika padeda autoriams tobulėti ir nepaisant to, kokie išrankūs snobai knygų apžvalgininkai būtų, jie autoriams linki gero. Jie taip pat nori gerai parašytų, įdomių knygų, kurias skaitant nedegtų akių obuoliai.
Kartais su knygų draugutėmis pakalbame, kad nesmagu rašyti apie lietuvių autorių kūrinius, nes šie gali perskaityti ir įsižeisti. Manau, kad jeigu autoriai nesugeba atskirti savo kūrybos nuo asmeniškumų, tai yra tik jų problema. Taip pat noriu pastebėti, kad pradėdama daugiau reikštis socialinių tinklų erdvėje, patekau į kelias knygų grupes, kuriose iki apsišikimo giriama/s kiekviena/s knygą išleidusi/ęs autorė/ius. „Wow, tu tikras Dostojevskis, Ligitai. Žiauriai gerai parašei tą istoriją apie skilandžių fabriko direktoriaus ir studentės meilę, nu super“, – komentaruose atsistoję ploja kiti grupės nariai. Tiesą sakant, nepaisant pagirtino pozityvo ir motyvuojančios dvasios jaučiu, kad tie žodžiai ne visada yra nuoširdūs, o jų giriamai knygai toli gražu iki literatūrinio šedevro.
IR GALIAUSIAI, esu tik nematoma „Instagramo“ skruzdėlė, neturinti jokio noro tapti influere ir viskas, ką rašau, darau, skaitau ir dalinuosi yra skirta tik mano ir mano draugučių malonumui, tad savo vietą (tą, kur po plintusu) aš jau žinau. Mano literatūrinės kekšės, ačiū, kad esat! Jūsų superbobiškumui nėra ribų, tad linkiu jūsų „malonumų oazėms“ tik geriausių patirčių! 😂💖
„NUODĖMĖS, KURIOS GYVENA TARP MŪSŲ“ (ATSARGIAI – SPOILERIAI)
ŠI DALIS PATALPINTA MANO „INSTAGRAM“ įraše, tad jeigu atėjote iš jo, galite negaišti laiko ir jos neskaityti:
Knygos istorija prasideda su Laura, kuri – vieniša, leidykloje dirbanti dizainerė. Vieną rytą ji atsikelia ir nusprendžia aplankyti bažnyčią, kurioje mišias veda žiauriai seksualus jaunas kunigas. Mišių metu ji išgelbėja netikėtai nualpusią vyresnio amžiaus damą Eugeniją (gerbiu ir myliu tą ikoną, ji mano mylimiausia veikėja) ir parveža ją namo. Moterys susidraugauja. Pasirodo, kad Eugenija turi sūnų Vytą, kurio pagrindinis ir vienintelis asmenybės bruožas – gražios garbanos. Vytas turi merginą – gražuolę šokėją Gerdą, kurios Eugenija nemėgsta. Vieną kartą porelei apsilankius svečiuose, Eugenija išgirsta slaptą Gerdos pokalbį telefonu su meilužiu Tadu, kurio metu šokėja sako: „nu neskambink tu man čia, aš pas Vyto močią, kotletus valgom. Susitiksim vakare, o tavo žmona ir dukros kaip? Netrukdys mums??“.
Eugenija surengia Gerdai akistatą ir Vytui girdint sako: „seniai apgaudinėji mano sūnų, ubage tu??“. Ji pripažįsta, kad apgaudinėja Vytą su jo vadovu Tadu, kuris – daug vyresnis, charizmatiškas diedas. Ji apgailestaudama sako Vytui: „jo, aš neištikima tau su Tadu, bet jis labai karštas alfa vyras. Nesvarbu, kad turi žmoną. Ji serga depresija, dėl ko galima ją apgaudinėti“. Porelė išsiskiria, o Tadas ta proga Vytą išmeta iš darbo. Vieną dieną Vytui viešint namuose Eugenija, kaip tikra piršlė, pakviečia Laurą kavos. Deja, bet Vytas mergina per daug nesusižavi. Veždamas viešnią namo, šis sulaukia Lauros pasiūlymo užeit ir išgert arbatos (😉), bet atsisako, dėl ko mergina pasijaučia atstumta lūzere. Tuo tarpu Gerda džiaugiasi meilužio Tado dovanotu butu Kauno senamiestyje ir aš jai jo nuoširdžiai pavydžiu.
Tadas praneša Gerdai, kad laukia svečių. Tai – papingoji ikona, Tado sekretorė Samanta ir jos antroji pusė. Samanta sako Gerdai: „davai aš tau parodysiu savo silikoninius papus? Galėsi pačiupinėt ir patikrint, ar gerai atliktas plastikos chirurgų darbas“. Gerda juos pačiupinėja, bet netrukus atsitraukia. Samanta pradeda grabinėti savo papus ir masturbuotis prašydama Gerdos palaižyti jos silikonus. Gerda atsisako, bet Tadas sako jai: „daryk tai, ko svečiai prašo“. Tada Samanta prieina prie Gerdos su tabaluojančiais savo kibirais (pagarbiai) ir bando seksualiai priekabiauti prie Gerdos kol ši apsivemia ir pabėga. Tą akimirką Gerda supranta, kokiam šūde atsidūrė, kad jos meilužis — joks svajonių vyras, o svingeris / grupinių mėgėjas, verčiantis duotis su savo sekretorėmis.
Kol Gerda gyvena su svingeriais, Laura sėkmingai užsiiminėja darboholizmu ir negali pamiršti prieš kelis mėnesius sutikto Vyto. Į jos leidyklą dirbti ateina seksualus, dešimčia metų vyresnis dizaineris Robertas, kuris netrukus pradeda duotis su leidyklos boso žmona ir rinkodariste. Galiausiai ateina žiema ir Laura vėl nuvažiuoja į svečius pas Eugeniją, kur sutinka Vytą. Pasirodo, kad išmestas iš darbo programuotojas Vytas išvažiavo dirbti į Hamburgą. Tarp Vyto ir Lauros atsiranda aistra, chemija, biologija, bet mergina išsigąsta ir pabėga.
Darbe Robertas pastebi, kad Laura jo nemėgsta, nes jis – ofiso kekšė. Jis pasiūlo Laurai tapti draugais, nes laiko ją „mažąja sesute“. Į darbo pabaigą Laurai paskambina Eugenija ir paožina, kad Vytas šiuo metu vaikštinėja po Laisvės alėją. Laura apsidžiaugia ir išbėga jo ieškoti, bet netrukus nusivilia, mat Vytą pamato su buvusia mergina Gerda. Laura apsibliauna ir nubėga prie savo mašinos. Prie jos pristoja romų tautybės moteris (autorės vadinama „čigone“) ir pasiūlo jai išburti ateitį (tikrai ne stereotipiška). Laura atsisako, dėl ko nepažįstamoji ją prakeikia sakydama: „tu dabar pasigailėsi, blede“.
Po kurio laiko Laura vėl apsilanko bažnyčioje, kurioje sutinka Eugeniją su Vytu. Vytas pasinaudoja proga ir pakviečia Laurą į pasimatymą paaiškinęs, kad tarp jo ir ex viskas baigta. Susitikę Laura ir Vytas praleidžia smagų vakarą, bet abu nusprendžia neskubėti. Netrukus dėl ubagiškų priežasčių bosas Laurą atleidžia iš darbo. Laura pasiskundžia Vytui ir šis pakviečia ją atskristi į Hamburgą. Ji atskrenda ir porelė kartu smagiai leidžia laiką, viską ten. Tada Vytas susimauna darbe ir dėl to apkaltina Laurą, nes ji neva jam trukdė dirbti. Pora išsiskiria, Laura grįžta namo.
Po 7 mėnesių Laura žygiuoja Kauno senamiesčiu ir netikėtai sutinka Vytą. Jis pastebi, kad mergina – nėščia ir dar su sužadėtuvių žiedu. Jis pasigiria Laurai, kad pusmetį dirbo Kolorade ir bandė atitaisyti savo darbo kliurkas. Jis sako: „blemba, negerai išėjo čia, gal būkim vėl drauge, atleisk man“, į ką Laura atsako: „nebeverskim lapų atgal“. Vytas bando savo sielvartą paskandinti alkoholiu draugų baliuje, kuriame sutinka Gerdą. Jie pasigvaltavoja ir paaiškėja, kad visą veiksmą Gerda įrašė savo meilužiui Tadui, kuris už tai jai pasiūlė padovanoti mašiną. Gerda yra tikra #girbloss, tad mergos, mokykitės kaip reikia gyvenime suktis! Neužilgo Vytas pradeda dirbti Kaune ir įsikuria biure, kuriame dirba Laura, grįžusi į tą patį darbą.
Vytas nusprendžia Lauros paklausti, ar tas vaikas, kurio ji laukiasi, kartais nėra jo?? Ji atsako: „jo, čia buvo mūsų kūdikis, bet aš persileidau. Tas žiedas, kurį matei – mūsų vaiko simbolis“. Ji pripažįsta, kad draugauja su kolega Robertu (tuo pačiu, kuris vadino ją „mažąja sesute“). Tuo tarpu Gerda sužino, kad yra nėščia, bet susiduria su dilema – tai kieno gi tas vaikas? Tado ar Vyto? Ji nusprendžia pasakyti Tadui, bet užtinka jį grupinio su Samanta ir dar kažkokia boba veiksme. Gerda supyksta ir pabėga iš namų. Supratusi, kad neturi kur eiti, ji nuvažiuoja pas Eugeniją, kuri pradeda ją globoti ir nusiveda į bažnyčią. Dievo namuose ji pamato tą patį, žiauriai seksy jauną kunigą, pas kurį nueina išpažinties. Gerda sako jam: „blemba jūs toks seksovas, bet kam tą sutaną užsidėjęs? Jūsų profesinis pasirinkimas — praradimas visai moterų giminei“. Tarp kunigo ir Gerdos užsimezga ryšys ir visai netrukus jie pradeda gvaltavotis, mergina atima jo nekaltybę. Tik pasakysiu tiek, kad kunigėlio „šventas nuodėmingas įnagis“ vertas grieko 🤠.
Ateina ruduo ir aš nebežinau kurioj laiko zonoj esam. Laura išsiskiria su Robertu, nes jis niekaip kelnėse nenulaiko savo baklažano. Vytas su Laura susitaiko ir nusprendžia nuvažiuoti pas Eugeniją vakarienės. Deja, bet pas Eugeniją apsistojusi Gerda sugadina jų vakaro planus ir pasako Vytui, kad yra nėščia. Laura pažada Vytui, kad priims jį su visais benkartais jeigu reikės, nes tarp jų — tikra KML! Tuo tarpu Gerda pareiškia Eugenijai, kad išvažiuoja į bažnyčią pas savo sexy kunigą. Kunigėlis jai sako: „turiu gerų žinių! Seku Liudo Vasario pėdom ir metu kunigystę!!! Būkim kartu amžinai“. Ji sako: „pala, seni, aš tau turiu kai ką pasakyt. Aš nėščia, bet tu nesi tėvas“. Jis sako: „man tinka, auginsiu kaip savo“. Tada istorija nukrypsta į Robertą, kuris eidamas iš automobilių aikštelės sutinka „čigonę“. Ji sako jam: „duok ranką, išbursiu tau ateitį. Esi nelaimingas senis, bet netrukus sususipažinsi su savo gyvenimo meile iš užsienio“.
Kaip tyčia toje pačioje aikštelėje Robertas pastebi moterį, vargstančią su bankomatu. Ji prisipažįsta, kad neseniai grįžo į Lietuvą iš Šveicarijos ir nesigaudo gyvenime. Robertas pasiūlo už ją sumokėti, o ji mainais pakviečia jį kavos. Tarp jų chemija, biologija… nu patys žinot.
Nėščia Gerda nusprendžia susipakuoti visas savo šmutkes ir išvykti į Indiją. Po metų ji praneša Vytui, kad trumpam grįžta namo parodyti savo dukros. Su Laura nuvykęs į oro uostą Vytas pamato, kad mergaitė – tikra Tado dukrų kopija, tad vaikas tikrai nėra jo. Prie Gerdos netrukus prieina buvęs kunigas ir pasigiria, kad jie susituokė ir kad mergaitei davė jo pavardę. Paskui paaiškėja, kad buvęs kunigas — netikras Vyto brolis, ką savo mirusio vyro neištikimybę pripažinusi patvirtina pati Eugenija. Po dviejų su puse metų Laura pagimdo Vytui sūnų ir jie gyveno ilgai bei laimingai. PABAIGA.
PAMINĖJIMO VERTOS KNYGOS CITATOS
Kadangi jau išdaviau visą knygos scenarijų, norėčiau pasidalinti GERIAUSIOMIS jos citatomis, kurios dar ilgai neapleis mano minčių. Vertindama knygą nevengsiu jos cituoti, tad skliausteliuose paliksiu knygos puslapį, iš kurios ji paimta tam, kad dalykai nebūtų ištraukti iš konteksto.
„– Kas jis? – šaltai paklausė Vytas ir nusisuko, nebegalėjo į ją žiūrėti, ji vis dar buvo pritrenkiamai graži. Kodėl? Kodėl netapo šlykščia baidykle? Kodėl tą akimirką, kai jį išdavė, nepavirto raupsuota pabaisa? Taip būtų daug lengviau“ (16 psl.).
Nuo šiol jeigu mane kas įskaudins, įžeis ar ateis į svečius pasipuošę kroksais su baltomis kojinėmis, aš iš karto pradėsiu stebėtis, kaip tuos žmones dar žemė nešioja ir kodėl jie dar nevirto pabaisomis (KROKSAI YRA NATŪRALŪS KONTRACEPTIKAI IR JŪS TAI ŽINOT!!!).
„Jos nuogos tvirtos geidulingos krūtys švelniai trinasi į žmogaus su didžiulėmis ambicijomis ir neapsakoma jėga kūną, jis įkaista, jo vyriškumo raumuo sukietėjęs pakyla. Ji gėrisi jo tarpkoju ir lėtai apsilaižo lūpas. Panteros šuoliu atsiduria ant tobulai ištreniruoto kūno ir sportiškas, gracingas šokėjos kūnas ritmingai bei uždegančia aistra juda ant Tado, jos karaliaus, kūno. Abu išraudę, suprakaitavę, praradę laiko nuovoką, bet vis dar alkani, vienam kito jiems dar negana. Jie ne mylisi – jie dulkinasi mylėdamiesi“ (19 psl).
Skaitydama šią citatą pradėjau mąstyti, kad autorė būtų nuostabi erotinio romano parodijos rašytoja. Aš nejuokauju! Toks žanras egzistuoja, tad rekomenduoju jį išbandyti.
„– Neliesk manęs, kale, – iškošė Gera ir pajuto, kaip Tadas sugriebė ją už plaukų. Pajutusi neviltį, spjovė ant Samantos. O ji nė kiek neįsižeidė, tik ištraukė ranką iš malonumo oazės, pavoliojo pirštus jos neapykantos skystyje ir vėl atgal sukišusi garsiai suaimanavo“ (50 psl.).
Kai perskaičiau apie „malonumo oazę“, aš iš karto pasikviečiau mamą ir garsiai tą skyrių savo gimdytojai padeklamavau. IKONIŠKA! Įkvėpta autorės, nuo šiol pranešdama, kad einu į tualetą aplinkinams sakau: „nešu savo malonumų oazę nusimyžt“.
„– Lau…ra, – sumurmėjo ją bučiuodamas. Tada trumpam atsitraukė ir pažvelgė į ją prisimerkęs, bet jo pirštai nepaliko jos permirkusios terpės, toliau glamonėjo priversdami kūną tirpti“ (119 psl).
Esu šventai įsitikinusi, kad seksualesnio apibūdinimo už „permirkusią terpę“ erotinėje literatūroje tiesiog būti negali.
„Akimirksniu mikliai nusmaukė slidžias pėdkelnes ir įslydo į jos kelnaites, kuriose kunkuliavo deginanti lava. Laura aiktelėjo ir pasidavė švelniems Vyto veiksmams“ (119 psl).
Kai skaitau apie kelnaites, kuriose „kunkuliavo deginanti lava“, iš karto pagalvoju apie šlapimtakių uždegimą. Aš, kaip etatinė šlapimtakių uždegimo turėtoja / karaleva, rėkiau Laurai: „drauguže, bėk trimetoprimo (mano mylimiausio), meškauogių arbatos ir spanguolių nusipirkt!! Užgesink tą lavą pirmiau, vyras palauks!“
„– Jūs labai arogantiškas, štai koks jūs! O kas norėtų su tokiu būti? – pritilo ji. – Per mišias sukau galvą, kas su jumis negerai, kad tapote kunigu, juk jūs toks seksualus. Manau, kad mažiausiai pusė moterų grįžusios namo užlipa ant savo vyrų arba ant vibratorių, nes jūs jas jaudrinate, bet… – Gerda nespėjo baigti sakinio, nes jis ją nutraukė“ (221 psl).
Kai prasidėjo Gerdos ir kunigo meilės istorija, labai apsidžiaugiau ir mintyse pasveikinau autorę įžengus į savo „Fleabag“ erą („Fleabag“ – britų serialas, kurį sukūrė talentingoji Phoebe Waller-Bridge. Tai yra nuostabus, skaudžiai tikras serialas apie vienos pasimetusios moters gyvenimą. Antrame sezone ši įsimyli kunigą (vaid. Andrew Scott), kurį iki šiol savo erotiniuose sapnuose mato žiūrovai). Visgi, ši autorės era mano nuomone buvo užskubėta ir laviravo ties lytinio priekabiavimo riba.
„Kunigo širdies dūžiai tapo girdimi plika ausimi. Netrukus jos delnas braukė žemiau juostos ir nuslydę pirštai nesąmoningai užčiuopė ją: didelę, sukietėjusią nuodėmę. Jis vos girdimai aiktelėjo, nugara dar labiau prisispaudė prie sienos ir išpūtė akis. Gerda spoksojo į nuotabaus grožio uždraustą vyrą sugniaužusi jo šventą nuodėmingą įnagį ir josios širdis plazdeno, venomis tekėjo adrenalinas“ (223 psl.).
„Didelė, sukietėjusi nuodėmė“, „nuodėmingas įnagis“… dar niekada negalvojau, kad religinės erotikos žodynas gali būti toks smagus! Jų įkvėpta sukūriau savo: „jo penis – kaip kryžius. Ilgas ir sumedėjęs“.
„Jo lūpos buvo minkštos kaip miško samanos, skanios lyg ką tik nuskinta žemuogė ir aistringos kaip tango šokis Argentinoje. Miklus slidus liežuvis priminė žaltį, o išmanumu – naujausią technologijų stebuklą. Kaip ji galėjo šitiek laiko ištverti nejusdama jo skonio burnoje?“ (263 psl.).
Eilinį kartą skaičiau tuos apibūdinimus ir negalėjau nesijuokti. Jie originalūs, bet tuo pačiu – siaubingai nelogiški. Laižekas, primenantis technologinę pažangą??? Ką? Iš serijos „taip blogai, kad net gerai“. Jeigu ši knyga būtų literatūrinės pornografijos parodija, tokia kaip M.J. Edwards „Kissing the Coronavirus“, tai būtų meistriškai suraitytas kūrinys, bet kadangi tai yra rimta knyga, patenkanti į „erotinių romanų“ kategoriją, privalome į šiuos apibūdinimus žiūrėti rimtai.
SVINGERIŲ PROBLEMOS
Be spalvingų citatų, kuriomis su jumis pasidalinau, dar norėčiau pakalbėti apie keistoką svingerių ir kitų seksualinių subkultūrų vaizdavimą šioje knygoje. Čia ypač neigiamai pavaizduoti svingeriai, su kuriais Gerda susiduria tuomet, kai Tadas parsiveda juos į namus. Gerda neslepia pasišlykštėjimo jais, jų žaidimus vadina iškrypusiais, ką aš kaip ir suprantu, nes ją žeidžia Tado elgesys, bet tuo pačiu kyla klausimas: ar tikrai reikia vaizduoti žmones, linkusius į atviresnį seksualinį gyvenimą, kaip iškrypėlius?
Suprantu, kad ne visiems patinka svingeriai, grupiniai, tos pačios lyties asmenų seksualiniai santykiai ir t.t., bet jeigu jau rašai EROTINĮ romaną, svarbu tas subkultūras gerbti. Pagarbos ir tinkamo reprezentavimo man šioje knygoje labai trūko. IR NE, aš nesu įsižeidusi svingerė!
Erotinio pobūdžio literatūros gerbėjai puikiai žino, koks svarbus yra autorių aprašomas „consent“ (individų, užsiiminėjančių erotiniais žaidimais savanoriškas sutikimas dalyvauti veikloje), tad scena, kurioje Gerda yra Tado verčiama santykiauti su Samanta klaidina skaitytojus sukurdama įspūdį, kad tokiose subkultūrose prievarta yra normalu. Tad šioje vietoje man trūko gilesnio rašytojos pasigilinimo žengiant į nepatogią literatūrinio taboo zoną.
DISKUTUOTINAS ROMŲ VAIZDAVIMAS KNYGOJE
Dar viena problema, kurią įžvelgiu knygoje – stereotipinis, neigiamas romų vaizdavimas. Šioje knygoje pasitaikė keli epizodai, kuomet pagrindiniai veikėjai mieste prasilenkia su romų tautybės moterimis, kurios prašo pinigų, užsiima būrimais, užkeikimais ir yra įtariamos kitomis apgavystėmis (psl.: 88, 123, 292).
Tai yra problematiška, nes šios etninės grupės organizacijų prašymu, žodį „čigonas“ vis dažniau keičia naujas tautovardis ròmas, kurį pradėjo vartoti Jungtinės Tautos ir Europos Sąjungos institucijos. Dar 2009 metais Lietuvoje vyko diskusija „Ar reikia ir kodėl čigonus vadinti romais“, kurioje dalyvavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, Lygių galimybių inspektoriaus tarnybos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Žurnalistų etikos inspekcijos bei romų atstovai. Diskusijos dalyviai tada aiškinosi, kokį terminą geriau vartoti spaudoje ir kasdieniame gyvenime.
Pirmą kartą Lietuvoje romo pavadinimas atsirado 2000 metais. Kai kuriuose Europos regionuose pavadinimas „čigonas“ turi neigiamą atspalvį, todėl aštuntajame dešimtmetyje Tarptautinis čigonų forumas priėmė patariamojo pobūdžio dokumentą, kad juos vadintų „romais“ („rom“ reiškia „žmogus“). Lietuvių kalbos komisija, atsižvelgusi į Lietuvos čigonų visuomeninių organizacijų pageidavimą, neprieštarauja, kad žodis romai būtų vartojamas dokumentuose kaip tautybės nuoroda.
2013 metais „Universiteto žurnalistas“ publikavo straipsnį, kuriame žurnalistė Giedrė Trapikaitė kalbino Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoją dr. Moniką Frėjutę-Rakauskienę, pasidalinusią puikiomis mintimis apie romų reprezentaciją. „Nors jų etninė grupė ir nedidelė, žiniasklaida jai skiria nemažai dėmesio ir nemažai skambių apibūdinimų: ,,nusikaltėliai“, ,,narkotikų pardavėjai“, ,,veltėdžiai“, ,,beraščiai“ ir t.t. Romai – labiausiai šalies žiniasklaidoje kriminalizuojama gyventojų grupė“, – pasakojo pašnekovė.
Taip pat mokslininkė interviu metu aptarė terminus „čigonas“ ir „romas“. „Man atrodo, jog dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į patį terminą, o į kontekstą, kuriame jis yra vartojamas. Nesvarbu, ar tu rašai ,,romas“, ar ,,čigonas“, bet jeigu tu antraštėje arba pranešimo, straipsnio tekste rašai, kad ,,romas“ ar ,,čigonas“ padarė nusikaltimą, tai ir yra tas neigiamas kontekstas, kurio žurnalistas turėtų vengti. Dalis romų taip pat pripažįsta, kad ne terminas yra problema. Juk kontekstas iš dalies formuoja neigiamą visuomenės nuomonę. O ji lemia labai daug: romams trukdo įsilieti į darbo rinką, užsitikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą“, – teigė dr. Monika Frėjutė-Rakauskienė.
Nors mokslininkė daugiau kalbėjo apie žurnalistus, manau, kad iš jų pasimokyti galėtų ir patys rašytojai. Reikia suprasti, kad naudoti „čigono“ terminą galbūt ir nėra nuodėmė, bet stereotipiškai aprašinėti romes moteris kaip įkyrias, į nusikalstamumą linkusias būrėjas, nėra sąžininga. Aš pati gyvenu Kaune, vaikštau ta pačia Laisvės alėja ir ne kartą susidūriau su romais, kurie egzistuoja užsiėmę savo reikalais. Suprantu autorės sentimentus romams, bet manau, kad stereotipinio konteksto 21 amžiuje reikėtų atsisakyti.
REZIUMĖ: VANILINĖ ISTORIJA SU „MALONUMŲ OAZĖS“ MOTYVAIS
Tai buvo pirmasis (ir tikiuosi ne paskutinis) LIETUVIŠKAS erotinis romanas, kurį perskaičiau liūdnam savo gyvenime. Paprastai renkuosi užsienio autorių erotinę kūrybą (kitaip vadinamą „smut“), nes esu rami, kad joje neužtiksiu penio, užvadinto „gaideliu“ (perskaitykite Helen Hoang „Meilės Aritmetiką“, išverstą į lietuvių kalbą ir pamatysit, ko dar nemačiusios), „malonumų oazės“ (taip, man labai patiko šis terminas) ir kitų keistokai gimtąja kaba skambančių terminų.
Kalbant apie gvaltavones, aprašytas knygoje, turiu pripažinti, kad jos, nepaisant svingerių ir sekso su kunigėliu, buvo gan vanilinės, tad pornografiniam aspektui duodu 2 baklažanus iš 10. Drąsiai galite šią knygą duoti paskaityti savo mamoms, baboms ar kaimynėms, tikrai neįsižeis! (gal). Ar tai yra blogiausia mano kada nors skaityta knyga? Ne. Tai yra vidutiniškas kūrinys su telenoveliniais siužeto vingiais, kuriuos skaityti nebuvo nuobodu.
Šį kartą linkiu autorei padirbėti su dialogais, pasistengti juos rašyti tikroviškiau ir taip, kad neprimintų 10 klasės rašinėlio, o didžiausią pagyrimą norėčiau skirti knygos viršelio dizainerei, nes jo spalvos man pasirodė labai gražios! Taip pat gerą žodį reikėtų pasakyti ir kepurę nulenkti redaktorei, nes kad ir koks įtartinas tekstas bebūtų, jis buvo išpildytas aukščiausiu lygiu.
Tiek mano minčių apie Kamilės Birgės knygą „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“!
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Naudoti šaltiniai:
Inga Popovaitė, 15MIN.LT straipsnis: „Romai ar čigonai?“ (2009 metai): https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/romai-ar-cigonai-56-34064
Giedrė Trapikaitė, „Universiteto žurnalistas“, straipsnis: Monika Frėjutė-Rakauskienė: „Nesvarbu „romas“ ar „čigonas“, svarbus kontekstas, kuriame terminas yra vartojamas“ (2013 metai): http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2013/01/monika-frejute-rakauskiene-nesvarbu-romas-ar-cigonas-svarbus-kontekstas-kuriame-terminas-yra-vartojamas/
Kamilės Birgės knyga „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“
Urtė Caspo 