Sveiki, draugai ir nelabai, šiandien į savo tinklaraštį grįžtu su man LABAI aktualia tema – augimu ir gyvenimu be „vyriškos pagalbos“. Rašydama paskutinius žodžius aš vartau akis iš tokio mano pasakymo, bet leiskite viską paaiškinti! Augau be rimtos „tėviškos / vyriškos figūros“ savo gyvenime, o užaugusi taip pat sėkmingai egzistuoju be jos. Pasirodo, kad toks „vyriškos figūros“ trūkumas buityje sukelia tam tikrų nepatogumų, kuomet darbus, kuriuos dažniausiai įprasta užkrauti vyrams (žinau, labai seksistiška!), tenka atlikti pačiai. Taigi, kviečiu skaityti mano įžvalgas apie tuos užknisančius „vyriškus“ buities / gyvenimo darbus ir tai, kaip juos atlikdama aš pati sau tapau TĖTUKU, VYRELIU ir šventąja dvasia viename asmenyje.
Slojnikų atidarinėjimo magija
Aš gyvenu su mama, nes neturiu jokių ambicijų kažkur kraustytis (kaip nesavarankiška iš mano pusės, žinau! Mano metų jau vaikus gimdo, tuokiasi arba sėda į kalėjimą, o aš mamą apsikabinus sėdžiu) ir man taip gerai. Priešingai nei daugelyje kitų šeimų, mūsų mamos / dukros santykiai yra labai geri. Mes esam draugės, kambariokės ir dar likimas susiklostė taip, kad tapom giminės. Namuose visuomet turėjome nebylų susitarimą, kuri už kokius buities reikalus yra atsakinga. Kol mama pasiimdavo smagius valymo ir skalbimo darbus (ne tai, kad aš, panelė murzė nevala, tam prieštaravau…), man tekdavo visų namuose esančių trilitrinių raugintų agurkų slojnikų atsukinėjimas, kompiuterių / telefonų / visų namuose sugedusių daiktų taisymas, internetinių dalykų organizavimo darbai ir panašiai.
Galbūt keistai nuskambės, bet būtent slojnikų atsukimas man yra ta simboliška, tradiciškai „tėviška“ buitinė pareiga, kurią dievinu. Kai mama ištiesia man agurkų stiklainį ir paprašo, kad jį atsukčiau, mano veide nušvinta šypsena ir mano stiprios, moteriškos rankos netrukus ryžtingai uždominuoja trilitrinį slojniką. Žinote, tokiomis akimirkomis džiaugiuosi, kad neturiu artrito ar kitos nesąmonės, nes kitaip dingtų visas atsukimo malonumas. Tiesa, jeigu iš pirmo karto nepavyksta atsukti agurkų stiklaino, visuomet pasitarnauja dangtelio šono padaužymo į stalą metodas, po kurio slojnikas tarsi stebuklingą slaptažodį ištarus atsiveria. Šlovė stiklainių atsukinėjimui!
Mašinos gedimo reikalai, išvarantys iš manęs visą feminizmą
Agurkų stiklainių reikalas – menkas nepatogumas. Gyvenime, kuriame nėra „vyriškos figūros“, labiausiai užknisantis dalykas yra mašina ir viskas, kas susiję su jos taisymu. Būtent šie rūpesčiai iš mano kūno akimirksniu pradangina visą feminizmą ir superbobiškas galias. Kartais nervina, kad neturi kam paskambinti, pasibėdavoti dėl mašinos ir užkrauti jos taisymo atsakomybės, bet iš kitos pusės savarankiškumas šiuo klausimu – išlaisvina (nes neturi kito pasirinkimo, čia guodžiu save). Tu esi nuo nieko nepriklausoma, NIEKAM neskolinga, o ir mašinos sutvarkymas savarankiškai tampa lyg kažkokiu apdovanojimu, įveiktu nelengvu iššūkiu, kuriuo norisi superbobiškai didžiuotis.
Nors vairuoju jau 6 metus, per kuriuos esu nekaltai pabučiavusi lyg iš niekur išdygusį bordiūrėlį ir vieną didelį akmenį (šiek tiek mažesnį už Puntuką), bet jokių rimtų avarijų neturėjau. Nepaisant to, pažiūrėjus į mano mašiną to nepasakysi – ji iš abiejų pusių apdaužyta ir tai nors kartą gyvenime nėra mano kaltė. Du kartus kieme į mano stovinčią mašiną buvo įvažiavę nemokantys vairuoti idiotai. Vieną kartą kaltininkas pabėgo, o kitą – sugrįžo, griaužiamas kaltės, kad važiuodamas atbuliniu gerokai lenktelėjo man šoną. Ironiška, bet grįžęs kaltininkas bandė įrodyti, kad mano mašina buvo „blogai“ pastatyta ir aš, naivi durnelė, esu kalta dėl to, kad jis į mane įvažiavo, bet manipuliacijoms nepasidaviau, išlaikiau sveiką protą ir užpildėme eismo įvykio deklaraciją, kurioje šis galiausiai prisipažino esantis kaltas. Tokiomis nemaloniomis mašinos reikalų akimirkomis dažnai pradedu panikuoti ir nebežinau ką daryti. Kadangi mašinos avarijos – ne pirmas mano rodeo, dabar man jau nebaisu, žinau ką daryti. Kol kiti skambina tėvui / vyrui, aš skambinu „Lietuvos draudimui“! Prisidavusi, kad į mane įvažiavo, kad užsipildžiau deklaraciją, pasitikslinu dėl draudimo išmokos tvarkos ir laukiu savo kompensacijos už nemokančio vairuoti žmogaus padarytą žalą. Susitvarkiusi draudimo reikalus jaučiuosi tarsi įkopusi į Everestą ar po pietų ryžtingai atsisakiusi deserto (nesmerkit, man tai didelis pasiekimas, gerai??).
Mano gimdytoja taip pat man tapo puikiu savarankiškumo pavyzdžiu, išmokiusiu ne tik įsijungti šviesas kai vairuoju (kartais užmirštu, arba dar geriau – važinėju su ilgosiomis….), nuvažiuoti į autoservisą pasikeisti mašinos lempučių ar prisipildyti kondicionieriaus, bet ir technikinę prasivaryti. Su mama esame atkalusios sistemą, kad norint prasivaryti technikinę, reikia vieną kartą ten nuvažiuoti, palaukti, kol priekabus diedas išvardins visus mašinos trūkumus, juos išgirdus neapsiverkti, nes nemokame priimti kritikos, tada žaibo greičiu lėkti į servisą jų susitvarkyti ir grįžti atgal pas tuos pačius technikinės teisėjus, kol jie nepamiršo mūsų veidų ir tikėtis, kad gal iš gailesčio (arba iš mūsų įkvepiančio atsidavimo viską susitvarkyti čia ir dabar), jie nuo mūsų atsikabins ir leis sėkmingai praeiti techninę apžiūrą. PRISIEKIU, TAI VEIKIA.
Ikėjinių baldų surinkimo išbandymas
Kitas įdomus gyvenimo be vyriškos smarvės aspektas – smulkūs namų remontai ar ikėjinių baldų surinkimas. Asmeniškai aš nekenčiu ikėjinių baldų, nes juos reikia pačiai susidėti, susisukti, susimontuoti ir šią tinginystę pateisinu tuo, kad vaikystėje nežaidžiau su lego kaladėlėmis bei neturiu loginio mąstymo ar pakankamai kantrybės kažką sudėlioti apskritai. Visgi mano įsitikinimus vieną dieną pakeitėme tuomet, kai mama nusprendė nusipirkti šviestuvą, kurį pačios turėjome susirinkti. Nežinau kaip, bet mums pavyko! Greičiausiai dėl to turėtume dėkoti mamos turimam žaisliniam atsuktuvui ir mano pomėgiui skaityti instrukcijas lyg tai būtų įdomiausias literatūrinės pornografijos romanas. Pamenu, sudėjusios tą lempą ir procese nenužudžiusios viena kitos, jautėmės kaip pasaulio valdovės. Tokios nenugalimos ir išėjusios iš tamsos (tiesiogine to žodžio prasme, nes kambaryje pagaliau atsirado šviesa)! Nors ikėjos baldams didelės simpatijos nejaučiu, savo draugių tarpe turiu daug superbobų, kurioms jų surinkinėjimas – vienas malonumas, kurio suprasti atsisakau.
Pamenu, kažkada mamos paklausiau, kuris tradiciškai „vyriškas“ buities darbas ją labiausiai užknisa ir ši negalinti jo padaryti. Ji atsakė: „negaliu įkalti vinies į sieną“, kas kaip ir logiška, nes namuose neturime plaktuko. Tiesa, šiais įdomiais, technologiškai pažengusiais laikais, tų vinių kalimų visai nebereikia – mūsų turimų paveikslų kabinimui puikiai tinka speciali lipni juosta, kurios dėka siena neatrodys kaip genių snapų suniokota.
Tradiciškų „vyriškų darbų“ mitas
Daugiau užknisančių, tradiciškai „vyriškų darbų“ nesugalvojau, nes juos sėkmingai atlieku pati. Namų durų raktas įstrigo spynoje? Jokių problemų. Per skelbimų portalą susirasiu kokį meistriuką, kuris pusiau blaivas valandos bėgyje atvažiuos ir ją drebančiomis rankomis sutvarkys, iš manęs paėmęs dvigubai daugiau nei priklauso, nes aš naivi mergina. Sugedo telefonas? Tuoj susirasiu artimiausią taisyklą, esančią daugiabučio sklepe, kuri jį sėkmingai atgaivins. Reikia ekologiškai atsikratyti smulkių buitinių atliekų? Jau seniausiai esu įsivedusi kontaktą žmonių, kurie atvažiuoja ir visą šlamštą susirenka nemokamai. Už tai man nei ačiū, nei prašom niekam sakyti nereikia, jaučiuosi tarsi valdinga superboba, sugebėjusi atlikti net ir „vyriškus“ darbus.
Kalbėdama apie „vyriškus“ buities darbus privalau paminėti, kad statistiškai jų namuose jie atlieka labai mažai. Visame pasaulyje moterys nudirba 75% neapmokamų rūpybos darbų namuose, prieš kuriuos tokie darbai kaip mašinos taisymas ar lemputės įsukimas atrodo juokingai. Kad ir su kokiu mielu noru ir be jokių ginčų kam nors užkraučiau visus nepatogius, erzinančius buities ir mašinos taisymo darbus, manau, kad „vyriškos figūros“ neturėjimas man išėjo į naudą. Nors puikiai suprantu, kad aš paprasčiausiai neturėjau JOKIO pasirinkimo ir privalėjau viską padaryti pati, bet suaugusi aš supratau, kad iš bet kokios situacijos galiu išsisukti pati. Ir visų nepatogių problemų įveikimas man tampa simboliniu įvykiu, tik patvirtinančiu, kad viskas su manimi, stipria ir galinga superboba, yra gerai.
O kokių „tradiciškai vyriškų“ darbų neapkenčiate, bet sugebate padaryti ir jūs, mielosios skaitytojos?? Būtų įdomu sužinoti jūsų mintis.
Dėkinga skačiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 