Blogiausia atostogautoja pasaulyje

Išankstinis įspėjimas tiems, kurie dievina atostogas, jų planavimą ir aktyvų laisvalaikį apskritai – PRAŠAU NESKAITYTI ŠITO ĮRAŠO, jis jums tikrai nepatiks. Viso gero, susitiksim trečiadienį, kai pasidalinsiu nauja vasarinių kvepalų apžvalga 😛 …

…Ok, kadangi tie nuobodylos – super duper atostogautojai išėjo, galiu lengviau atsikvėpti ir išrėžti visą tiesą apie tai, kodėl nekenčiu atostogų ir esu pati blogiausia atostogautoja pasaulyje. Su tokia persona kaip aš, jūs tikrai nenorėtumėte atostogauti, nes: aš nuolat bumbu, esu nepatenkinta (savimi ir kitais), pikta ir mane erzina VISKAS (įskaitant pačios egzistenciją). Šia rašliava jums atskleisiu savo blogiausias ir nepatogiausias charakterio savybes, tad įvertinkite mano drąsą, ryžtą ir superbobiškumą. Nei internete, nei realiame gyvenime nėra lengva ant savęs mėtyti brudą, tad lauksiu savo auksinio medalio, „Akropolio“ dovanų čekio ir karamelinės frapės su migdolų pienu bei papildomu shot’u espresso dovanų.

Vėžį varanti frazė „ne kambaryje pasėdėt atvažiavom“

Nuo pat vaikystės, kai mano mama kartą į metus gaudavo atostogų, ji nupirkdavo kelialapį ir mes keliaudavome į Slovakiją, Čekiją, Tunisą ir kitas panašias bei nebrangias šalis. Puikiai prisimenu, kaip autobusu su amžinai neveikiančiu kondicionieriumi dardėdavome ištisas dienas ir valandas link kelionės tikslo, o pravažiuoti Lenkiją man, mažytei, tuo metu atrodė trunka tiek pat, kiek Dievui sukurti pasaulį (kankinančias 6 dienas, čia ateistus apšviečiu).

Vos atvažiavusios į viešbutį, mes pakaitomis apsilankydavome pas nykštukus (apie myžimą normaliame tualete kalbu) ir iš karto keliaudavome tyrinėti vietinių apylinkių. Kiek pamenu savo mamą, ji visuomet buvo aktyvi ir vos pasidėjusi lagaminą viešbutyje pareikšdavo: „nu, lekiam jau kur pasiganyt, ne kambaryje juk pasėdėt atvažiavom“. Pirmą kartą išgirdusi šį pasakymą visa širdimi ir kitomis strateginėmis vietomis pajutau jam neapykantą. Šį jausmą jam išsaugojau iki šiol ir išgirdusi posakį visada susimąstau – kas sakė, kad aš sėdėsiu? Žinant mane, greičiausiai tame kambaryje aš gulėsiu patogiai ir minkštai, seniausiai nuo pagalvės nusiėmusi bei sužiaumojusi viešbučio paliktą šokoladuką.

Visgi, nesu paskutinė idiotė ir suprantu, kodėl mama norėjo, kad mes abi atostogų metu kuo daugiau pamatytume, patirtume, pajustume. Juk kai gali pasidžiaugti savaite atostogų kartą per metus nori, kad jos būtų įsimintinos, linksmos ir vertos tų sunkiai uždirbtų pinigų.

Kai suaugau, mano nuomonė ir pasiteisinimai „juk ne kambary pasėdėt atvažiavom“ posakiui pasikeitė kardinaliai. Dabar tapau etatine aktyvių atostogų nekentėja ir tokia tapau ne tik todėl, kad nuo paauglystės vaikštau su lazdomis ar ilgiau pastovėjusi ant kojų pradedu kaip sena baba dūsauti, kad skauda strėnas. Aš tiesiog nemėgstu aktyvaus poilsio, nekenčiu vos atvykusi į viešbutį / poilsio namelį kurti savo aktyvių atostogų tvarkaraštį, kuriame minučių tikslumu sudėliotas gyvenimas, šimtai lankytinų objektų ir mano egzistavimo kryptis.

Šie ir panašūs traumuojantys prisiminimai bei nusiskundimai mane įkvėpė pasidalinti priežastimis, kodėl esu pati blogiausia atostogautoja pasaulyje. Tad prisisekite saugos diržus, užsitepkite riebų sluoksnį kremo nuo saulės ir važiuojam!!!

Nekenčiu uodų, vabalų ir kito gyvosios gamtos pasaulio

Įsivaizduokite blogiausią dalyką, kuris kada nors nutiko jūsų gyvenime – kartu su manimi išvažiavote atostogauti. Po ilgos ir varginančios kelionės mes pagaliau pasiekiame savo kelionės tikslą ir aš staiga pamatau (arba dar blogiau – išgirstu) uodą. Tą pačią pirmą susidūrimo su vabalu akimirką aš jums mandagiai pasiūlysiu keliauti namo atgal į cementines džiungles, kur mašinų išmetamosios dujos jau seniausiai išžudė visas užknisančias vabalų gentis. Jeigu po susidūrimo su uodu aš pamatysiu savais reikalais ropojantį vorą už metro nuo manęs, tuoj pat bėgsiu ieškoti degtukų, o jūsų prašysiu atnešti žibalo, kurio dėka mes padegsim šį vorų načnyką ir į jį gyvenime nebegrįšim. Panašus scenarijus lauktų ir tuomet, jei į kambarį įskristų įkyri musė. Nuoširdžiai manau, kad vienintelis įkyrus padaras mūsų kambaryje galiu būti tik aš pati, tad privalau muse nusikratyti ir išlaikyti savo autoritetą.

Nekenčiu vaikų

Prieš pat Jonines su mama spėjome apsilankyti Nidoje. Tos kelios dienos prie jūros buvo nuostabios, BET… jų smagumą nuolat gadino šalia atostogaujantys tėvai su mažais vaikais. Norėčiau save apginti ir pasakyti, kad nors esu vaikofobė, suprantu, kad patys tėvai mielai užtildytų savo rėkiančius padaužas, uždarytų juos į narvą ir duotų vaistų nuo kirmėlių bei kitų parazitų, kad tik jie nustotų zyzti. Taip pat suprantu, kad tokie rėkiantys vaikai pirmiausiai užknisa savo tėvus, kuriems jau seniausiai išsivystė dalinis kurtumas, bet ir aplinkiniams ne ką smagiau! Todėl visuomet, kai išgirstu verkiantį vaiką ir pamatau jo snarglėtą nosį – apsiverkiu pati.

Lyg bliovimo būtų negana, kartais maži vaikai man mėgsta išmesti TETOS kozirį. Taip vadinu eilinį susidūrimą su mažamečiu, kuris praeidamas pro šalį mane pavadina TETA. Visų pirma, mažas šmikiau, aš nesu tavo teta, mes nesame giminingi ir niekada nebūsim, nes mano genai absoliučiai ikoniški bei pasižymintys alkoholizmo ir depresijos elementais. Ar tu tokių nori? NEMANAU, tad nustok mane vadinti teta, nes mes, su tavimi, mažas smurfe bulbianosi, nesam ir nebūsim giminingi.

Man neegzistuoja geri orai

Lietuviška vasara – kaip mano mėnesinių ciklas. Visad chaotiškas, vėluojantis ir svyruojantis ties menopauzės ir neplanuoto nėštumo riba. Mūsų orų dėka niekada nežinai, ar į trumpą kelionę prie jūros reikėtų įsidėti maudymosi kostiumėlį, ar žieminę striukę (pastebėjau, kad antrasis variantas praverčia dažniau). Net ir geriausia rusiškojo realybės šou „Ekstrasensų mūšis“ būrėja negalėtų tiksliai pažvelgusi į lietuvišką dangų pasakyti, ar šiandien sulauksime kritulių, ar ne. Tiesa, tai man netrukdo nuolat būti nepatenkintai!

Mums poilsiaujant prie jūros šviečia saulė? Tai aš būtinai pazysiu, kad man per karšta. Staiga dangus apsiniaukė ir pradėjo lyti? Ir vėl man blogai, nes dabar šlapia. Pakilo vėjas? Blogai, nes susigadinsiu šukuoseną, kurią ištobulinau kartą per savaitę šukuodama tris savo plaukus. Geriausias oras man – namuose, mano jaukioje pusantrinėje lovoje, kurioje leidžiu didžiąją dalį savo gyvenimo. Egzistuoja posakis: „nėra blogo oro, yra tik blogas nusiteikimas / apsirengimas“, kurį pagal save pakeisčiau į: „Urtei niekada nebūna gero oro“.

Atsisakau (NE)toleruoti laktozės

Jeigu nuspręsite vieną gražų vasarišką vakarą mane pasikviesti į kavinę vakarienės, tai žinokit, kad ir ten aš rasiu problemų. Esu žmogus, entuziastingai neigiantis savo laktozės netoleravimą, dėl kurio jaučiuosi priklausanti silpniausiai žmonijos grandžiai. Taip pat esu žmogus, linkęs į mazochizmą (galbūt apie tai reikėtų užsiminti psichologei??). Dažnai šis mazochizmas pasireiškia laktozės netoleravimo fakto neigimu, todėl keturių sūrių pica ar dešimties sūrių makaronai yra mano dažniausiai užsakomas patiekalas, kurį būtinai užgersiu šokoladiniu ledų kokteiliu ir dar užsikąsiu grietininiu tortu. Nes kodėl gi ne? Gyvenimas juk – vienas, o tualetų gausybė, žinau, kad kažkaip išgyvensiu. Dėl šio nuostabaus mazochistinio įpročio mūsų romantiškas pasisėdėjimas kavinėje ilgai neužtruks, net nebandykit patogiai įsitaisyti, nes prisisakiusi visko su sūriu ir dar dvigubu sūriu ant viršaus, užsimanysiu nedamiškai uždominuoti artimiausią tualetą.

Esu feminizmo valandėlių vedėja

Aš neironiškai visiems sakau, kad esu mizandristė. Mizandristas – žmogus, jaučiantis neapykantą, neigiamą nusistatymą vyrų atžvilgiu. Iš karto noriu jums pasakyti, kad joks vyras manęs nesutraumavo ir nepavertė manęs „tokia vyrų heitere, kokia esu dabar“. Visą savo neapykantą aš pateisinu sena kaip gyvenimas lyčių nelygybe ir seksizmu. Esu nuoširdžiai įsitikinusi, kad jeigu mes, visos moterys, nuostabiosios superbobos, susiimtume ir kolektyviai pradėtume nekęsti vyrų, visa lyčių nelygybė netrukus išsispręstų. Mes turime pradėti vyrų negerbti taip, kaip jie negerbia mūsų.

Kol vyrai savo kailiu nepajus diskriminacijos savo lyties atžvilgiu, nepažins jausmo, kuomet prarandama teisė į savo kūną (apie Amerikos ir Lenkijos abortų draudimo įstatymus kalbu), nepažins baimės, kuomet baisu sutemus grįžti namo ar įsėsti į iškviesto neaiškaus taksisto mašiną, tol niekas nepasikeis. Aš manau, kad vyrus turime žeminti, menkinti, stumdyti, versti nudirbti visus buities darbus (statistiškai įrodyta, kad visame pasaulyje moterys nudirba net 75% visų neapmokamų rūpybos darbų namuose) ir tik tada jiems suvokus, koks šūdinas yra beteisis gyvenimas, jie ims kartu su mumis kovoti už mūsų teises, lygius atlyginimus, sąžiningą bei moterims draugišką sveikatos sistemą.

Jaučiat, kaip užsivedžiau? Kad ir kur atostogaučiau, kad ir ką beveikčiau, vis tiek kažkada pradėsiu kalbėti apie feminizmą, seksizmą bei mizandrizmą. Mano mama prie tokių kalbų jau seniausiai pripratusi ir jas draugiškai vadina „Urtės feminizmo valandėle“.

Įsivaizduokite, kad kartu su manimi jūs renkatės ledus parduotuvėje po ilgos dienos praleistos paplūdimyje. Staiga lyg iš niekur nieko aš jums šaunu tokį kozirį: „Ar žinojai, kad visame pasaulyje 96% žmogžudysčių kaltininkų būna vyrai???? O Švedijoje net devynias žmogžudystes iš 10 įvykdo vyrai??? Kas iš viso juos gali mėgt?“ Tokie netikėti pasisakymai man visada primena per balių prigėrusio senelio kalbas apie politiką kurių niekas neprašė, bet mes neturime jokio kito pasirinkimo kaip klausyti tuos į veidą spjaudomus (tikrąja to žodžio prasme, nes seneliai labai aistringi retadančiai oratoriai) žodžius su viltimi, kad per kitą gimtadienį iš jo dovanų gausime 50 eurų.

Jeigu norite daugiau sužinoti apie lyčių nelygybę, dėl kurios kenčia moterys, rekomenduočiau perskaityti Caroline Criado Perez knygą „Nematomos moterys: duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje“. Ji tobulai išdėsto iššūkius, su kuriais moterys susiduria kasdien ir nuoširdžiai tikiu, kad kiekviena mergina, moteris ir protingas vyras privalo ją perskaityti.

Spontaniškumui – NE!

Aš savyje neturiu nei pleiskanos spontaniškumo, tad nesitikėkite jo iš manęs. Pasiūlysite man kažkur be plano pasibastyti iš anksto neįspėję? Ne, ačiū. Pakviesite važiuoti patyrinėti kokios nors vietinės miestelio įžymybės – memorialinio akmens ar naktipuodžio, į kurį kažkada darė pats Maironis? Ok, jūs varykit, bet aš pabūsiu namie. Nesu spontaniška, niekada tokia nebuvau ir metams bėgant vis labiau tikiu, kad turiu kažkokią nediagnozuotą autizmo formą, dėl kurios negaliu pakęsti spontaniško gyvenimo ir netikėtumų apskritai.

Taip pat aš niekada į jokią kavinę neisiu spontaniškai. Aš iš anksto ją išnagrinėsiu, tada per „Google maps“ atrasiu kitas šalia esančias kavines, jų reitingus ir atsiliepimus. Ir jeigu rasiu bent vieną blogą atsiliepimą, mes ten neisim. Aš plaukų savo sriuboj nenoriu, kaip ir katės nagų čeburėke, tad maistą renkuosi labai atsakingai, jokio spontaniškumo šioje sferoje būti negali. Tiesa, šiame psichologiniame sutrikime aš įžvelgiu ir privalumų – mane aptarnaujantis padavėjas gali nesivarginti ir nenešti meniu, o pamiršęs mandrą kotleto pavadinimą gali būti tikras, kad jį priminsiu ir dar visą vynų meniu jam nupasakosiu.

Kai tik man kas pasiūlo nuveikti kažką spontaniško ar išlėkti į gamtą, iš karto užsimanau to žmogaus išsižadėti, išmesti iš draugų ir užblokuoti iš gyvenimo, nes jis tikrai manęs, komforto zonos CEO-girlboss, nepažįsta. Aš apalpstu pamačiusi viešą tualetą ir vietoj šikpopierio paserviruotą klevo lapą, tai apie kokį atsipalaidavimą gamtoje mes kalbam????

Viskas mane dirgina

Mane viskas dirgina. Absoliučiai viskas. Mums keliaujant užuosiu keistus kvapus ar pamatysiu nešvarų stalą viešbučio kambaryje? Iš karto užsimanysiu važiuoti namo. Išgirsiu šalia esančiame kambaryje staugiantį vaiką? Pradėsiu krautis lagaminus, įjungsiu navigaciją vedančią namo į Kauną, viso gero. Savo babskuose pantalonuose, kuriuos švelniai vadinu „parašiutais“ iš pliažo grįžusi aptiksiu visą litrą smėlio? Tą patį vakarą bandysiu nusižudyti, greičiausiai pasismaugti tais pačiais pantalonais. Mano apsilankymo pliaže klasika, dėl kurios amžinai esu nelaiminga – trečio laipsnio nudegimą patyrusi nosis. Būtent šio įdegio dėka iki vasaros pabaigos Kauno bomžai su nugertom iki raudonumo nosim galvos, kad mes esam kolegos.

Taip pat turiu jums prisipažinti dar vieną gėdingą dalyką – aš esu iš tų gėdą pliaže darančių žmonių, kurie sėdi apsimuturiavę šimtais skudurų pavėsyje ir kas penkias minutes tepasi vis naują apsauginio kremo nuo saulės sluoksnį (pageidautina SPF 50 ir daugiau). Šią psichinę negalią pateisinu faktu, kad ant kūno šiuo metu turiu septynias tatuiruotes už kurias brangiai sumokėjau ir nenorėčiau, kad visas meistrų įdėtas darbas tikrąja to žodžio prasme išsisklaidytų dėl mano nepageidaujamo nudizmo pliaže.

Reziumė: esu žlugusi atostogautoja ir viskas su tuo yra OK!

Žinote, gyventi būnant blogiausia pasaulio atostogautoja nėra taip jau ir paprasta. Aš manau, kad nuo pat mažų dienų mūsų mylimi ekonominei ir žemesnei klasei priklausantys tėvai nuolat kalė mums į galvą, kad atostogos visada turi būti maksimaliai turiningos, smagios, įsimintinos ir nepakartojamos, nes jiems jos buvo retas, kartą ar du į metus pasitaikantis įvykis.

Nepaisant tėvų kalimo, kad iš kiekvienos atostogų akimirkos reikia pasiimti viską ir dar daugiau, manau, kad mes vis tiek galime leisti sau būti savimi, tais nuolat viskuo nepatenkintais, nedėkingais šmikiais. Nepasitenkinimas ir bumbėjimas – mūsų žmogiškoji asmenybės dalis, tad jeigu ir jūs nevertinate spontaniškų ar instagramiškai tobulų bei džiaugsmingų atostogų – jūs esate ne vieni. Atostogos taip pat gali būti užknisančios, erzinančios, uodų sukąstos, riebalines palendricas nuo kaitrios saulės nusvilusios ir psichologinę traumą sukėlusios parazitės ir viskas su tuo bendriniu nepasitenkinimu atostogomis bei gyvenimu apskritai yra GERAI!!! 💖👸🏼

Dėkinga skaičiusiems,

Komforto zonos CEO-girlboss URTĖ