Urtė Caspo

Labas, draugužės ir draugužiai, šiandien į savo tinklaraštį grįžtu su skandalinga, sensacinga ir šokiruojančia vienos ausies istorija. Iš karto praskleisiu paslapties šydą ir parašysiu, kad ta ausis yra mano, tad eilinį kartą pasakosiu apie save. Tad prisisekite saugos diržus, išsivalykite savo ausis ir važiuojam.

Planavau ausį pasišalinti… van gogiškai

Jau dvejus metus, kai tik ateina pavasaris, man pradeda skaudėti dešinę ausį. Jeigu reikėtų jums atpasakoti tą skausmą, tai būtų kažkas tokio: įsivaizduokite, kad į savo ausį piktybiškai prisipilate visą trilitreką vandens, paskui nusprendžiat pažaisti su peiliais ir prasidūriat būgnelį, o galiausiai visą mazochizmo šou vainikuojate šampano butelio kamščio paleidimu tiesiai į savo klausos organą. Taip pat skausmas paaštrėja tuomet, kai žiovauju, kosėju, raugėju, žodžiu, užsiiminėju visomis tikrų damų etiketui priklausančiomis veiklomis.

Kadangi turiu rimtų psichologinių problemų ir man nesvetimas asmeninis sabotažas bei mazochizmas, nuspręsdavau iškentėti tą skausmą ir galiausiai po kelių savaičių jis praeidavo, ausį terorizavę nemalonūs pojūčiai dingdavo taip pat. Tiesa, šiais metais tos laimingos skausmo pabaigos aš nesulaukiau, nes situacija kiekvieną dieną vis blogėjo. Nelaimėlę ausį nuolat dirgino, negalėjau jos išsivalyti ar nešioti ausinių, dėl ko sporto salėje legendinio kilometro su puse išėjimas bėgtakiu tapo tikra kančia (be ausinių sportuojantys žmonės yra tikrų tikriausi psichopatai, čia yra mano KATEGORIŠKA nuomonė). Apie miegą gulint ant tos ausies taip pat galėjau pamiršti ir jau beveik susitaikiau su tuo, kad nuo šiol sapnuosiu tik ant kairio šono.

Kai jau nebegaliu kentėti skausmo ar gyvenimo apskritai, pirmas ir paskutinis žmogus, kuriam bėgu skųstis yra mama. Tiesą sakant, aš nežinau ką be jos daryčiau ir kaip padoriai funkcionuočiau! Priešingai negu aš, ji yra adekvati, turi medicininį išsilavinimą ir sugeba mane paprotinti, kai pradedu be reikalo panikuoti ar su visažinės „Google“ pagalba sau diagnozuoti demenciją, sifilį ar smegenų vėžį (pastebėjau, kad tai populiariausios man siūlomos diagnozės) bei ieškoti būsimos pakasynų vietos ar artimiausio krematoriumo. Savo baimes ir vidinę psichozę bandau pateisinti tuo, kad šeimoje turiu kelis prastai girdinčių giminaičių atvejus, tad nenorėjau būti toji sekanti, kuri šį giminės kurtumo trofėjų pasiims nesulaukusi 24-erių.

Kai užsiminiau apie ausį mamai, ji pasiūlė išgerti ibuprofeno ir nustoti ją trukdyti su savo nesąmonėmis. Aš sutikau, nes dar nebuvau tikra, ar tas ausies skausmas nėra mano lakios fantazijos / dar neatrastų psichinių sutrikimų vaisius. Žinote, kai jau ir taip vaikštau dalinai paralyžiuota, tos mažos problemos, tokios kaip skaudanti ausis, subinės spuogas ar patemptas raumuo, tampa tokios menkos ir gėdingos, kad man, retų ligų veteranei, kažkaip nepadoru dėl jų skųstis, kenčiu iki paskutinės sveiko proto užtemimo akimirkos. Tą kartą ibuprofenas man padėjo ir ausies skausmas aprimo, gyvenimas vėl tapo gražus. Deja, tik trumpam.

Kitą rytą man vėl pradėjo skaudėti ausį, bet šį kartą taip stipriai, kad nebegalėjau pasikelti iš lovos ir atsišaukiau visus savo planus (neturėjau jų ir taip, bet nesvarbu. Apsimeskime, kad esu labai svarbi ir produktyvi superboba, kurios tvarkaraštyje nėra laisvos akimirkos net nusipersti). Gulėdama lovoje rezgiau tapytojo Vincento van Gogo įkvėptus nusipjautos ausies planus, nes tas įkyrus skausmas mane visomis prasmėmis užkniso, pasiekiau visus savo kantrybės ir sveiko proto limitus.

Kai vakare mano gimdytoja grįžo iš darbo, įjungiau savo telefono prožektorių, nukreipiau jį į savo skaudančią ausį ir pašaukiau ją, kad ateitų ir pažiūrėtų, ar kas baisaus joje matosi, koks pūlinys, darinys, auglys, išaugusi trečia ausis ar dar kažkas. Atėjusi ir apžiūrėjusi ausies landą mama atsakė: „aš nieko nematau, ten tamsu“, kas buvo labai išsami ir naudinga pastaba iš jos pusės. Supratusi, kad nevaidinu mirštančios gulbės ir tikrai kankinuosi, mama kitą rytą suorganizavo vizitą pas ligoninės, kurioje dirba (vaikų ligų klinika), ausų gydytoją. Šlovė mamos gydytojiškiems ryšiams!

Vaikų ligoninės siaubas

Išaušus naujam rytui, sutartu laiku, vos tik įėjusi į vaikų pilną ligoninės koridorių, patyriau panikos ataką, nes nuoširdžiai, visa siela, visu kūnu ir kitomis strateginėmis vietomis nekenčiu tų mažų žmonių. Jie – neturi filtro, klausinėja visko, kas tik šauna į galvą, garsiai rėkia ir jų delnai visada kažkodėl yra lipnūs, tad visiškai nenoriu turėti su mažaisiais lūzeriais reikalų. Vaikščiodama koridoriais turėjau iškęsti smalsius mažųjų pabaisų žvilgsnius, nes jie juk ne kasdien mato tokią ikonišką asmenybę kaip aš, kuri per gyvenimą gastroliuoja pasiremdama lazdomis. Vienas mažius per visą koridorių mamai garsiai užbliovė: „Mamyyyte, kodėl ta teta (kaip jis drįsta, aš jauna, nepriklausoma moteris, o ne jo giminė, mylima tetulė…) taaaip keistai vaikšto?“, į ką aš būčiau atsakiusi: „geriau paklausk savo mamos, kodėl tu toks durnas“, bet susilaikiau, nes nenorėjau konfliktuoti su mažamečiu.

Nuėjusi į ausies gydytojos kabinetą prisistačiau ir pareiškiau, kad greičiausiai šiandien būsiu vyriausia jos pacientė, tokia peraugusi paauglė, į ką ši nekreipė dėmesio, taip sumenkindama mano „Juokis 2022“ lygio bajerį.

Žinote, niekas manęs neįspėjo, kad ausų gydytoja taip pat apžiūri gerklę ir nosies landas, vadinkite mane bukaprote, nežinančia kaip veikia medicina, bet taip jau yra. Pradžioje ji patikrino mano gerklę ir pasakė, kad ji stipriai paburkusi. Gydytoja pasiteiravo, ar neturiu alergijų, į ką atsakiau, kad „šiaip tai turiu, bet jau antrus metus pavasarį jaučiuosi gerai, nevartoju antialerginių vaistų, gyvenimas gražus. Tik kad ausį skauda!“ Tada ji, pasiėmusi ginekologines reples (tik mažesnes, greičiausiai gydytojų pasaulyje jos kitaip vadinasi), praplėtė man nosies angas. Tą akimirką supanikavau, nes jau senokai šienavau savo nosies viduje esančius krūmynus, nežinojau, kad juos kas tyrinės, tad atsiprašiau gydytojos už „netvarkingas džiungles“. Ji sutrikusi atsakė: „patikėk, aš dar ne to mačius“. Šie žodžiai manęs kažkodėl nepaguodė.

Pagaliau atėjo laikas patikrinti ausis, tad sėdėdama pacientės kėdėje laukiau, kol gydytoja pareikš, kad mano ausyje susiformavęs kamštis ir kitos pasaulio tragedijos. Belaukiant siaubingiausios, mirtį žadančios diagnozės, gydytoja mane nustebino pareikšdama, kad ausys – švarios, jokių kamščių nėra. Tą akimirką supanikavau ir pradėjau mąstyti, kad galbūt tikrai mano ausies problema yra tik psichologinė, kuomet lakios fantazijos dėka įsivaizduoju neegzistuojančius dalykus, tokius kaip mazochistiniai skausmai.

Kai jos pasiteiravau, ar man su galva kažkas negerai, ji mane nuramino atsakiusi, kad tai greičiausiai – alergija. Pasirodo, mano pavasarinė alergija, paprastai užkimšdavusi nosį (dėl ko snarglėdavausi ir čiaudėdavau), dabar magiškais būdais nusileido į gerklę ir per tas gerklas bei kitas vidines landas sugebėjo užjautrinti ausį. Taigi, dėl šios priežasties aš pavasarinės alergijos džiaugsmus pradėjau jausti ausyje. Ji patarė pradėti gerti antialerginius vaistus ir iš tiesų, kitą dieną ausies beveik neskaudėjo, galėjau vėl ją tvirkinti savo ausinukais, garsia muzika ir miegoti ant dešinės pusės kiek tik panorėjusi.

Tiesa, prieš išeinant iš klinikų apturėjau labai nemalonų incidentą. Prie išėjimo durų stovėjo ir manęs akivaizdžiai laukė maždaug dviejų metukų mažametė su sugniaužtais kumščiais, nuleistais prie klubų. Jos veidas buvo rūstus, ji turėjo žudikiškai šaltą žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į mane ir dėvėjo violetinę konfliktinę striukelę, tad pagalvojau, kad ji planuoja mane sumušti ir atimti telefoną bei piniginę. Ačiū dievams ir demonams, kad taip neįvyko, namo grįžau sveika, mažametės nesužalota. Dar kartą pakartosiu: vaikų aš nemėgstu ir jie mane GĄSDINA.

Praėjo savaitė nuo apsilankymo pas gydytoją, mano ausis sveika, toliau sėkmingai geriu antialergikus ir jokių nusiskundimų neturiu. Džiaugiuosi, kad ši ausies istorija baigėsi laimingai paaiškėjus, kad tai – pati paprasčiausia sezoninė alergija, o ne būsimų pakasynų ir mirties diagnozė.

Tiek žinių iš mano fronto, tikiuosi, kad jūs laikotės gerai, o jūsų ausų būgnelių neterorizuoja neaiškios alergijos.

Dėkinga skaičiusiems šitą nesąmonę,

URTĖ