„Nu bet ir radai ką skaityt per karą“, – bumba draugai, įpratę mane matyti ryjančią popsinę literatūrą, ar abejotinos meninės vertės pornografinius šedevrus. Į jų kritiką numojau ranka, nes man atrodo, kad būtent dabar, puikiai suvokiant karinę atmosferą Ukrainoje, galima geriau suprasti karo metu vykusias ir tebevykstančias baisybes, tokias kaip masiniai seksualiniai prievartavimai.
Prieš kelias savaites socialinėje medijoje žaibo greičiu išplito įrašas apie moteris, karo metu patiriančias seksualinę prievartą. Buvo rašoma, kad tai – tabu, tema, kurios visi vengia ir niekas nenori kvaršinti sau galvos, nes tai paprasčiausiai nepatogu ir kad tai dabar vyksta Ukrainoje. Taip pat pasauliniam prievartavimų mastui suprasti rekomenduota Christinos Lamb knyga „Mūsų kūnai – jų karo laukas“, kurią netrukus ir nusipirkau, nes norėjau sužinoti daugiau.
Mano, kaip skystos ir emocingos bobos patarimas jums: neišsigąskite knygos grafiško turinio, seksualinės prievartos aprašymų ir aukų liudijimų, nes ši knyga – ne vien apie tai. Nors skaitomi moterų, patyrusių seksualinę prievartą, sekso vergovę karo metu pasakojimai žlugdė ir gėdino, ardydami tą mano susikurtą naivų, neišmanymo kupiną pasaulį, bet tai nėra svarbiausia knygos dalis.
„Mūsų kūnai – jų karo laukas“ pasakojo ne tik apie aukų išgyvenimus, bet ir apie begalinę jų drąsą prabilti, kovoti už teisybę, nubausti visus skriaudikus, kuriems lemta supūti už grotų. Tai yra drąsių moterų liudijimų rinkinys, kuriame jos nėra aukos. Jos – herojės, kurios niekada nepamirš. Taip pat šioje knygoje atradau daug šviesių, įkvepiančių asmenybių, kurios visą savo gyvenimą pašventė teikiant emocinę ir socialinę pagalbą seksualinę prievartą patyrusioms moterims. Jie kasdien bando perimti bent dalelę moterų patirtų išgyvenimų ir traumų, slegiančių jų pečius tam, kad joms būtų lengviau, kad jos galėtų grįžti į gyvenimą, atgauti orumą ir tapti pilnavertėmis visuomenės narėmis, turinčiomis išsilavinimą, darbą bei saugius namus.
„Neįmanoma pamiršti to, ką išgyvenome. Kaip galime pamiršti? Štai kodėl nesustoju. Mano balsas yra viskas, ką turiu ir kalbėsiu, kol numirsiu“, – pasakojo močiute vadinama Narcisa, kurią Antrojo pasaulinio karo metu Imperatoriškoji Japonijos armija laikė sekso verge viename didžiausių oficialių seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis tinklų istorijoje.
Ši knyga praplėtė mano siaurą kaip xs džinsai akiratį ir padėjo suvokti, kiek daug moterų, mergaičių ir kūdikių įvairiuose pasaulio kampeliuose išgyvena sveiku protu neįsivaizduojamo žiaurumo seksualinę prievartą. Ruanda, Nigerija, Kongo demokratinė respublika, Mianmaras, Bangladešas, Argentina, Japonija, Bosnija ir Hercegovina, Sirija, Irakas, Filipinai – tai yra tik kelios viešai įvardintos šalys, kuriose vyrai naudojo ir tebenaudoja prievartą kaip masinį ginklą, žlugdantį moterų, jų vaikų, šeimos gyvenimus, bendruomenes. Seksualinis smurtas čia – karo ir genocido įrankis, apie kurį kalbama per mažai. Arba nekalbama visai.
Nors šiuo metu egzistuoja įvairiausi feministiniai, žmogaus teisių, JT organizacijų, #metoo judėjimai, dauguma seksualinę prievartą patyrusių moterų vis dar bijo prabilti, būti atskirtos nuo savo bendruomenės, nes „yra suteptos“. Jos nusprendžia palaidoti patirtas traumas giliai širdyje vien tam, kad jaustųsi saugios, bet jos niekada to nepamirš. Jos niekada nepasveiks, nepadės sau, toliau egzistuos kaip gyvi lavonai, nepalengvins tos neapsakomai sunkios emocinės naštos, kuri kasdien vilksis jų sąmonėje kaip pats baisiausias, nuolat išgyvenamas košmaras.
Pasirinkusių tylą yra daug, bet egzistuoja ir drąsių superbobų, močiučių, kurios nebijodamos bendruomenių ir valdžios nepritarimo, kovoja už teisingumą ir net sulaukusios 90-ties su savo klibančiomis vaikštynėmis protestuoja prie politinių institucijų už tai, kad visos į sekso vergiją parduotos mergaitės būtų grąžintos namo.
Šią knygą skaityti buvo sunku, bet džiaugiuosi, kad turėjau tokią prasmingą literatūrinę kelionę, pasakojančią apie košmarišką moterų realybę, po kurios mano naivus pasaulis niekada nebebus toks pats. Šie pasakojimai man – ne žiaurios prievartos liudijimai, o istorijos apie įkvepiančią moterų drąsą, didvyriškumą ir solidarumą.
„Karo istoriją praeityje rašė vyrai vyrams, bet dabar pradėjome rašyti tikrą karo istoriją, kuri, be abejo, atspindi moterų ir vaikų patirtį“, – pasakojo karo istorikas, rašytojas Antony Beevor. Šią mintį knygos pabaigoje papildė ir pati autorė Chirstina Lamb, pastebėdama, kad kiekvieną kartą eidama pro karo memorialą, ši stebisi, kodėl ant jo nėra iškaltų moterų herojų vardų. Apie tai nuolat galvosiu ir aš, nes moterys nėra vien silpnos įvykių liudininkės, kurias reikia išgelbėti. Pats laikas liautis pasakojus tik pusę istorijos.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 