Pastaruoju metu sunku rašyti, juokauti, ramiai gerti savo flat white‘ą mylimiausioje kavinėje, šnekėti niekus su draugais ar ieškoti nuolaidų perkant škurlius internete, kuomet jau kelias savaites Ukrainoje vyksta karas už laisvę. Grįžti į savo tinklaraštį ir pezėti niekus pasirodė nepadoru, nes mano širdį ir kitas strategines vietas nuolat griaužia nerimas ne tik dėl Ukrainos žmonių, bet ir dėl mūsiškių. Kadangi nesu politologė ar šiaip protingas žmogus, savo tinklaraštį ir toliau sėkmingai naudosiu kaip dienoraštį, pasakojantį, kaip superbobiškai egzistuoju karinių įvykių fone. O kaip šiais neramiais laikais gyvenate jūs?
Prieš pradėdama savo bezabrazijas, labai skatinu jus aukoti pilietiniam judėjimui „Blue / Yellow for Ukraine“, taip prisidedant prie pagalbos Ukrainos kariams, kovojantiems prieš Rusijos agresiją: https://www.blue-yellow.lt/. Kad ir kokia simbolinė auka tai bebūtų, ji yra prasminga ir reikalinga, tad tikrai nenubiednėsit atidavę savo kelių kavos puodelių sumos auką. Sau visada primenu, kad nežinau, kaip įvykiai klostysis ateityje – galbūt dabar padedame mes, o vėliau kažkas padės mums, tad privalome būti supratingi.
Grįžkime į vasario mėnesį…
Vasario 27 dieną atšvenčiau geriausios draugės – mamos garbingą pasenėjimą, 50% gyvenimo baterijos išnaudojimą. Kadangi mama išreiškė svajonę pradėti kolekcionuoti meną, padovanojau jai pirmąjį paveikslą, kurio autorė – menininkė Aurika. Štai tas gražuolis, „Angelo paukštukas“:
Gimtadienio proga kartu su mama ir Kuba pabėgome į Druskininkus, nes nei viena iš mūsų nenorėjo baliaus, užstalių ir giminių. Tokios jau mes – asocialios bobos ir tuo didžiuojamės. Tiesa, nuotaikos kurorte nebuvo labai linksmos, džiakuziai ir riebalinių palendricų masažai dvasios nepakylėjo, mat kiekvieną akimirką mūsų minčių lauko nepaliko žinios apie Ukrainoje prasidėjusį karą.
Tikiu, kad pirmą kartą išgirdęs apie karą kiekvienas iš mūsų negalėjo susitaikyti su mintimi, kad tokios protu nesuvokiamos baisybės vyksta realiu laiku, valstybėje, esančioje šalia mūsų. Kad visai netoli važinėja tankai, šaltakraujiškai bombarduojami miegamieji rajonai, mokyklos, ligoninės, gimdymo namai, o bunkeriuose slepiasi kelias dienas nevalgę žmonės. Puikiai pamenu, kad prieš mėnesį su draugais dar juokavome apie tai, kad KAS BŪTŲ JEIGU BŪTŲ, jei įvyktų Trečias pasaulinis karas, ir netyčiom prisišnekėjome – karas Ukrainoje vyksta, plečiasi ir stebėti visą šį košmarą yra morališkai, psichologiškai ir logiškai labai sunku.
Mes – sekantys?
Kai supranti, kad agresorė Rusija puola tavo kaimynus ir tai, kad gali būti sekantis jų taikinys, pradedi panikuoti. Pradžioje nusprendi užsipirkti kruopų, tušonkių, proteino batonėlių, vandens tai juodai karo dienai. Tada pasikuitęs kambaryje pagaliau atrandi savo pasą, buto dokumentus ir pasidedi ant naktinio staliuko tam, kad nelaimės atveju evakuojantis nereikėtų ilgai ieškoti. Neatmeti ir įvairių ateities scenarijų svarstymo: mąstai, kur bėgsi, kur slėpsiesi, su kuo tai darysi ir kada. Visos šios mintys, turėjusios tave raminti, padėti atgauti kontrolę, kurią panikuodamas dėl susiklosčiusių įvykių praradai, niekaip nedingsta, ėda iš vidaus, kol galiausiai ateina nušvitimas: į dabartinę situaciją reikia žiūrėti adekvačiai. Šiuo metu didelis pavojus mūsų šaliai negresia, putleris dar neišsprogdino kaimyninių atominių elektrinių, tad galime ir toliau sėkmingai gyventi, dirbti bei kitaip prasmingai (ar nelabai) egzistuoti.
Karas, maras ir pletkai internete
Pamenu, kaip prieš mėnesį mėgdavau žiūrėti pramogines amerikiečių tinklalaides per „Youtube“, kuriose šie valandų valandas pletkavodavo apie visus pasaulio idiotus, gėdą sau pasidariusias žvaigždes ir kitus degradus. Dabar aš nebegaliu žiūrėti jų laidų, jos tarsi nublanko svarbių, istorinių įvykių fone. Man tai nebeaktualu, ypač suvokiant, kaip nusišikt amerikiečiams ant mūsų Ukrainų ir labai realios Trečiojo pasaulinio karo grėsmės. Jiems mes – per toli, kad reiktų kvaršinti galvą, net dėl performatyvaus aktyvizmo jie nesivargina apie tai kalbėti. Susidaro įspūdis, kad jiems atrodo, jog kažkokie du kaimai vienas su kitu mušasi, žodžiu, vietinės reikšmės, niekam neįdomus įvykis (nesvarbu, kad su branduolinių ginklų elementais). Greičiausiai ir aš taip galvočiau, bet dabar, esant visai šalia, negalvoti apie karą paprasčiausiai neišeina.
Dabar nebenoriu domėtis, kuo į Milano mados savaitę apsirengė mano sekama influencerė, ar į kokią tvorą girta įvairavo muzikos žvaigždutė. Šiuo metu aš kas kelias valandas tikrinu visus įmanomus socialinius tinklus, naujienų portalus, ieškodama naujausių žinių apie Ukrainos karą, sparčiai augantį aukų skaičių, apšaudytus humanitarinius koridorius ir ant miegamųjų rajonų krentančias bombas.
Nuolat sėdėdama internete aš pastebėjau, kad socialinių tinklų platformos šiuo metu skęsta (dez)informacijos apie karą Ukrainoje sraute, kurį skleidžia visi, kas tik netingi. Penkias minutes panaršiusi savo „Facebook“ naujienų sraute radau:
- Prieškarinių aktyvistų, taikos skleidėjų tekstus su raginimu kuo greičiau baigti karą.
- Įvairių politikų, politologų, karo blog‘erių, nuomonės formuotojų pasisakymų apie karą ir iš jo kylančius konfliktus.
- Nacių, vatnikų erezijų, šlovinančių rusų okupantų veiksmus.
- Kremliaus trolių pasakojimų apie pavojingus Ukrainos biologinius ginklus.
- Humanitarinės pagalbos Ukrainai organizatorių raginimų aukoti gelbstint žmones, bėgančius nuo karo žiaurumų.
- Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultantų asociacijos raginimų neaukoti Ukrainos kūdikiams mišinukų, nes jų giliu įsitikinimu tai yra nesveika.
- Vibracinio dažnio sensėjų, agituojančių mintimis kurti gėrį ir neskaityti „purvasklaidos“, žeminančios mūsų vibruojančius biolaukus.
- Aiškiaregės Vangos pranašysčių pasekėjų ir būrėjų spėjimų, kurios pasidalino į dvi pozicijas – vienos teigia, kad karas baigsis kovo 15 dieną, o kitos – kad netrukus mūsų visų laukia pasaulio pabaiga (asmeniškai renkuosi tikėti pirmuoju variantu).
Susidarė įspūdis, kad dabar socialiniuose tinkluose visi šneka garsiai ir vienu metu, tad išsaugoti savo kritinį mąstymą ir nepasimesti naujienų bei nuomonių sraute tampa tikras iššūkis. Informacija, kurią dabar gauname iš socialinių tinklų, primena pletkus, kuriems šaltinių tikrinimas negalioja.
Nuoširdžiai manau, kad blogiausia informacinio amžiaus gyvenimo dalis – pletkai. O dievai, kiek jų daug! Dabar populiariausia pletkų tema – tas pats KARAS. Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose atsiranda patikimų šaltinių neturintys įrašai, tokie kaip: „Mano diedukas – buvęs karininkas, jis sakė, kad mums visiems pyzdėc”, „Mano uošvienės šuns anūkas sakė, kad matė rusus prie Lietuvos sienos, mums šakės“, „Rusų kariai miršta badu, nes jų kariuomenė – tikras ubagynas, na bent taip sakė mano sesers manikiūrininkės santechnikas, kuris laisvalaikiu yra karo ekspertas”. Žodžiu, informacijos daug ir įvairios, o naudos iš jos mažoka. Sunkiai dabar patikrinsi ir visus oficialiais vadinamus šaltinius, nes natūralu, kad Ukraina ir Rusija naudojasi informaciniu karo lauku ir pateikia sau patogią tiesą, kurios realią versiją, aukų skaičių ir kitus praradimus sužinosime (o gal ir ne) tik karui pasibaigus.
Paskaitęs visus įmanomus pletkus, pradedi ieškoti tiesos. Jos ieškoti padeda įvairių politologų, ekspertų pasisakymai. Tiesa, aukso viduriuko ir būdo nekelti panikos komunikuojant jie dar neatrado, bet tai normalu – juk ne kasdien tenka šalia išgyventi karą ir stebėti, kaip nuo jo miršta žmonės, be tėvų paliekami vaikai bei atviru tekstu grasinama branduoliniu ginklu.
Kai atsibosta pletkai ir ekspertai, iš desperacijos užsuki į būrėjų, aiškiaregių, taro kortų poniučių forumus ieškoti to, ką tą akimirką norėtum perskaityti – paguodos žodžių ir patikinimo, kad karas netrukus pasibaigs ir mes visi gyvensim ilgai bei laimingai. Tiesa, būrėjos ir aiškiaregės į karo situaciją, kaip ir ekspertai, žiūri nevienareikšmiškai. Vienos, prisipirkusios tušonkės, laukia Trečio pasaulinio, o kitos aiškina, kad Ukraina laimės, o putleris, tas blogas velnias, pasitrauks. Dar kitos bando rėkti, kad vienintelė tikra aiškiaregė yra šimtą kartų klydusi, bet populiarumo vis dar neprarandanti Vanga (ironiška, kaip aklas žmogus gali regėti…ir dar ateitį?), o visos kitos – tik bedvasės apsišaukėlės. Spręsti, kas teisus, o kas ne šiame internetiniame „Ekstrasensų mūšio“ variante paliksiu jums.
Iš apolitiškos vištos į karo ekspertę
Per šias kelias Ukrainos karo savaites iš apolitiškos vištos, kuri net nueiti balsuoti seimo rinkimuose pritingi, tapau aktyvia politinių realijų sekėja, iš naujo pažinusia žemėlapį ir visas Europos šalių sienas. Taip pat išnagrinėjau Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos istoriją, Europos Sąjungos šalių sudėtį, NATO, Jungtinių Tautų organizacijos veiklą, putlerio biografiją (taip pat straipsnius apie tariamą pedofiliją, dešimtis meilužių, parkinsoną ir botokso injekcijas), diplomatijos subtilybes bei atradau bunkerius, esančius arčiausiai namų. Taip pat prisiminiau rusų kalbą, kurios žodyną iki šiol palaikė tik rusiškojo „Ekstrasensų mūšio“ žiūrėjimas.
Viskas bus gerai. O jei nebus – bus kažkaip!
„Urte, aš labai bijau“, – prisiskaičiusi karo naujienų širdį lieja man draugė, o aš suprantu, kad jos paguosti negaliu, nes nežinau, kaip bus. Nesu feisbuko ekstrasensė, būrėja, Haris Poteris ar akloji baba Vanga, tad negaliu magiškai atverti savo trečią akį ir iš galiojimo dar neišėjusias čiakras bei pamatyti, ar nestabilios psichikos diktatorius ant mūsų neužmes branduolinės bombos ir nesugalvos savo kareivukų paleisti prie mūsų valstybės sienų. Stengiuosi išlikti pozityvi, bet tuo pačiu ir nesiruošiu gyventi neigime apsimesdama, kad Ukrainos įvykiai mūsų neliečia, nes tai paneigti darosi labai sunku. Ypač, kai kasdien brangsta kuras ir tai tik visų tolimesnių brangimų pradžia.
„Viskas bus gerai. O jei nebus – bus kažkaip“, – atsakau jai suprasdama, kad mano žodžiuose mažai paguodos. Tiesa ta, kad jau seniausiai susitaikiau su dalykais, kurių negaliu pakeisti. Negaliu pakeisti savo paralyžiuotų kojų sveikomis, negaliu sustabdyti visuotinio klimato atšilimo vien dėl to, kad rūšiuoju ir perku daugkartinio naudojimo eco-friendly dezodorantą. Negaliu sustabdyti karo, išjungti viso pasaulio branduolinių bombų ar perkalbėti putlerio, kad nustotų vykdyti protu nesuvokiamus žiaurumus Ukrainoje. Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti dabar – padėti karo pabėgėliams, neprarasti žmogiškumo, atjautos ir GYVENIME nepamiršti to, kaip rusų okupantai naikino ukrainiečių tautą, kultūrą ir namus.
Skubiai persidėlioję prioritetai
Pastebėjau, kad prieš karą mes buvome tokie susiskaldę individualistai, nuolat ieškantys savęs, to vidinio unikalumo, vieno ir teisingo Dievo. Mes darėme jogą, ėjome pas psichiatrus, gėrėme žalių sulčių kokteilius, griaužėme brokolius, nes buvome šventai įsitikinę, kad tai yra tiesiausias kelias į laimę. Mes skaitėme savipagalbos knygas, kurios mokė būti laimingais tuomet, kai šiknose prikišta daugiau nei reikia. Mes jautėmės pasiklydę, pertekę, pavargę. Ir tik PYST, ateina karas.
Netikėtai ateina karas, koks tankas pro šalį pravažiuoja ir pradedi galvoti, kad ne taip jau ir blogai gyveni, kad ką tik pasveikai nuo depresijos, o ir gyvenimas visai gražus. Per naktį persidėlioja prioritetai, dingsta nuolatinis nepasitenkinimas, kad turi per mažai ir jį pakeičia keistas, dar nepažintas dėkingumas ir suvokimas, kad turi daugiau nei reikia ir netgi gali savo kukliais turtais dalintis.
Tiek mano bezabrazijų šiandien, tikiuosi, kad laikotės gerai ir neprarandate pozityvo.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 