Jeigu reikėtų parekomenduoti knygą žmonėms, prijaučiantiems mazochizmui ar savo didžiausiems priešams, tai neabejotinai būtų Hanya Yanagihara romanas „Mažas gyvenimas“. Prieš išliedama širdį ir kitas strategines vietas apie tai, kas šioje knygoje mane taip supykdė, norėčiau iš karto save apginti nuo gerbiamų literatų pareikšdama, kad šią knygą „Goodreads‘uose“ įvertinau aukščiausiu balu, nes nepaisant mano neapykantos, ji neabejotinai taps moderniosios literatūros klasika ir tokią kūrybą reikia gerbti. SPOILERIŲ NEBUS, tad galite drąsiai skaityti visi.
Mano problemos su „Mažu gyvenimu“:
- Prieš pradėdama skaityti „Mažą gyvenimą“ buvau jauna, linksma, pozityvi ir laiminga. Pabaigusi skaityti šią knygą pasenau dešimtmečiu, tapau depresyvia, apsižliumbusia betvarke. Koks įdomus asmenybės pokytis! Jeigu būčiau psichologė / psichoterapeutė, pritrūkusi klientų, tai būtinai visiems išdalinčiau šią knygą, o jos pabaigoje įklijuočiau savo vizitinę kortelę ir laukčiau būsimų klientų antplūdžio. Dar būtų šaunu, jeigu šią knygą remtų kokia nors psichiatrų asociacija.
- Žinau, kad autorė siekė sukurti šiuolaikinę pasaką apie realiai neegzistuojantį pasaulį, bet tuo pačiu buvo sunku susivokti, kokiame laikmetyje vyksta veiksmas. Ar Niujorko bokštai dvyniai jau sugriuvo? Ar veikėjai turi aifonus? Ar moterys vis dar galvoja, kad stiliaus viršūnė – tamprės po sijonu, džinsai žemu liemeniu, kurių dėka matosi skirmantas ir oranžinė „Egipto žemės“ pudra? KUR MES ESAME? KAS MES ESAME? ALIO.
- Skaitant atrodė, kad autorei nepatogu rašyti apie skirtingų rasių veikėjus. To pavyzdys – buvo du antraplaniai veikėjai: juodaodis ir azijietis, kurie turėjo tą patį vardą ir pavardę (Henris Jangas), o juos tekste autorė atskirdavo paminėdama rasę. KEISTA. Negi nebuvo kitų vardų? Bet kokių? Pvz.: Džeimsas Bondas, Fitzherbertas Spaidermenas Trečiasis, Maiklas Mcdonaldas ir pan.
- Man trūko nebanalių moterų veikėjų, jos knygoje beveik neegzistavo. Nesupraskite manęs klaidingai – nors esu #girlboss, feminizmo kultūros pasekėja ir etatinė vyrų nekentėja, bet negi sunku buvo įtraukti bent vieną įdomią moterį? Jos šioje knygoje atliko žmonų vaidmenį, o įdomiausios aprašytos moteriškos personos – lezbietės, turėjusios roko grupę, nesiskutusios pažastų ir nuogais papais laksčiusios į protestus. Šiek tiek stereotipiška, absoliučiai antraplaniška, bet bent jau smagu skaityti. Įdomu tai, kad viename interviu autorės buvo pasiteirauta, kodėl knygoje tiek mažai moterų. Autorė atsakė, kad: „vyrams gyventi šiuolaikinėje visuomenėje sunkiau nei moterims“, į ką auditorija sureagavo nejaukia tyla. Ar tikrai sunkiau vyrams, Hanya? Ar tikrai?
- Visa siela, visu kūnu ir akių obuoliais skaitydama nekenčiau pagrindinio veikėjo Džiudo. Jis buvo nepakenčiamas mazochistas, amžinas kankinys, banalus mėmė. Puikiai suprantu, kodėl jis toks tapo, kiek daug seksualinio ir ne tik smurto patyrė, kaip neturėjo savivertės, nesugebėjo išsivystyti emociškai ir panašiai, bet nepaisant to aš nesugebėjau jo pamilti, pamėgti ar pajausti empatijos. Nors save Džiudas laikė nevykėliu Kvazimodu, bet autorė jį pateikė kaip šventuolį, angeliško grožio (kurį paveikslų serijoje įamžinino draugas dailininkas) vaikiną, talentingą matematiką, dar talentingesnį teisininką, tobulą dainininką, įrašiusį savo operinį albumą VOKIEČIŲ KALBA (kada jis spėjo ją išmokti?? Juk jis buvo ubagas našlaitis), pianistą, kepėją, virėją, vadovą, karjeristą. Susidarė toks įspūdis, kad jį visi myli ir žavisi tik dėl nesuskaičiuojamų talentų. Taip pat toks smurtą patyrusios aukos apibūdinimas tarsi kuria idėją, kad jei nesi daug pasiekęs supergenijus, nesi vertas meilės ir pagarbos. Dar vienas pastebėjimas – jeigu aš būčiau tokia savivertės neturinti vargšelė, tai tikrai neišdrįsčiau ĮRAŠYTI savo muzikos albumo svetima kalba ir dar jį padovanoti tėvams. Taip nesielgia nedrąsūs, asocialūs žmonės.
- Išgerk kas kartą, kai Džiudas sako „Atleisk man“ ir būsi pasigėręs / visiškai trūkęs nepasiekus antro skyriaus. Kažkas suskaičiavo, kad jis šią frazę knygoje ištaria daugiau nei 100 kartų, tad įsivaizduokite, koks menkas malonumas mums, skaitytojams, ją visur matyti.
- Dar labai neskaniai susiskaitė vieta apie autizmą turinčius žmones. Žodžiu, Džiudas atvažiavo pas savo dėstytoją matematiką į svečius, kuriuose tuo metu svečiavosi keli jo studentai, priklausantys autizmo spektrui. Autorė stereotipiškai aprašė, kad jie – asocialūs, nemokantys bendrauti, dirbantys kažkokiam telefonų fabrike, kur visą dieną rūsyje, nematydami dienos šviesos taiso telefonus. Net šventuolis Džiudas prieš atvažiuodamas į svečius pasiskaitė apie kompiuterinius žaidimus, kad turėtų apie ką kalbėti su autistais. Gyvename 21 amžiuje, gal gana žaisti su toksiškais autizmo stereotipais?
- Ši knyga NEABEJOTINAI turėtų turėti įspėjamąjį lipduką apie žiaurų turinį, skirtą tik pilnamečiams. Knyga gali sukurti įspūdį, kad čia šlovinamas asmeninis žalojimasis, kurį paaugliai / emociškai šiuo metu kenčiantys žmonės gali priimti tiesiogiai ir pradėti savo pažintį su peiliukais, po kurių barkodinių žymių, paliktų ant kūno, pasidaro taip gera…
Nepaisant šių kelių trūkumų, „Mažas gyvenimas“ mane sukrėtė, sutraumavo ir supažindino su išgyvenimais, kuriuos kasdien patiria smurto aukos, padidino mano jautrumą aplinkinių skausmui. Nors Džiudas mane erzino savo nesibaigiančiu mazochizmu, atsiprašinėjimais ir poplintusine saviverte, buvo įdomu skaityti apie veikėją, kuriam niekada, NIEKADA nepagerėja, kuris taip ir nesulaukia tos pasakų pasaulyje taip įprastos, laimingos pabaigos.
Taip pat man, kaip lazdažmogiui, labai patiko Džiudo nesugebėjimas priimti savo negalios. Autorės aprašymai apie tai, kaip šis gėdijasi savo šlubavimo ir fizinių trūkumų, man buvo labai artimi ir apsidžiaugiau knygoje radusi teisingą žmonių, kurie buvo sveiki, bet tokie nebėra, reprezentaciją. O kur dar ta ikoniška Džiudo ištarta frazė: „Manau, kad kiekvienas žmogus, tapęs neįgaliu, jaučiasi taip, lyg kažkas jį apvogė“. Velniškai taiklu, geriau jau ir nepasakysi. Taip aš jaučiuosi kiekvieną mielą dieną.
Ar skaityčiau „Mažą gyvenimą“ dar kartą? NE. Ar rekomenduočiau prieš skaitant šią knygą išgerti valerijonų? Taip ir dar dvigubai. O ką apie mažą, depresuotą gyvenimą manote jūs? 🙂
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 