„Hair is everything“ (liet.: plaukai yra viskas), – grožio salone sušunka mano mylimiausio serialo „Fleabag“ herojė, gindama savo seserį nuo prabangaus plaukų stilisto, kuris pagal pačios norus papuošė ją modernia šukuosena, primenančia pieštuko ir bliūdelio hibridą. Šukuosena vargšelė, žinoma, neliko sužavėta, bet taip jau nutinka, kai tobulą įsivaizdavimą mūsų galvoje sužlugdo ir ant žemės nuleidžia blanki realybė.
Aš, kaip etatinė plaukų spalvos, ilgio ir šukuosenos keitėja, sutinku su šia nuomone ir tikiu, kad plaukai (tie, ant mūsų galvos, o ne kitų strateginių vietų) mums, moterims, yra viskas. Nuo jų būklės, pasišiaušimo ir susiriebalavimo lygio priklauso ne tik būsimos dienos sėkmė, psichologinė būklė, nužudytų dėl užknisimo aukų skaičius, bet ir visas likęs gyvenimas.
Šiandien jums norėčiau papasakoti apie savo šukuosenos metamorfozes – penkiasdešimt plaukų spalvos atspalvių, naminio grožio salono žaidimus su peroksidu ir kirpčiukų katastrofas. Taip pat atskleisti visus savo įvaizdžius, kuriais didžiavausi, jaučiausi esanti visatos valdovė, teroristė, mėtanti seksualumo bombas ir tuos, kurių nekenčiau. Tad išsišukuokite savo kaltūnus, išsikrapšykite iš plaukų blusas ir važiuojam!
Kirpčiukų katastrofa ir plaukai po babytės lova
Nuo mažų dienų, kuomet man iš nosies dar neaugo plaukai ir gyvenimo neslėgė mokesčiai, nemėgau savo plaukų spalvos. Ji buvo kanalizacijos rudumo, lietuviškoji cepelininė spalva, neteikusi man jokio džiaugsmo. Stebėdama kitas mergaites ir jų švelnius kviečių spalvos plaukus, kuriuos puošė natūralios auksinės sruogelės (jos buvo Dievo numylėtinės, ne kitaip…), aš pavydėdavau ir svajodavau tas tobulas jų kasas nukirpti, susiklijuoti į peruką ir sėkmingai jį nešioti. Mano mamos laimei, šio plano niekada taip ir neįgyvendinau. Na… tiesiogiai, nes šlovingais darželio laikais, viešėdama pas babytę, nusprendžiau pažaisti kirpėja ir nusikirpti kirpčius, tad dalinai savo plaukų kirpimo planą realizavau (mazochistiškai). Nukirptus plaukus paslėpiau po babytės lova. Savo motyvų ir minčių proceso šiuo klausimu atskleisti neketinu.
Deja, iš manęs gera kirpėja tą kartą nesigavo, nes vietoje gražių, madingų kirpčiukų, puošiančių mano geležinkelio dydžio kaktą, save padabinau mikro-grifka, visą centimetrą piestu atkilusia nuo mano šaknų. Nuo to savarankiško pasigražinimo be kepurės iš namų neišėjau gerą pusmetį ir apie kirpėjos karjerą daugiau nesvarsčiau.
Pirmoji komunija ir pirmosios sruogelės
Prasidėjo paauglystė. Tas nuostabus metas, kai nebežinai nei kas esi, nei kuo norėtum būti. Dėl šios savybės man paauglystė savotiškai primena alzheimerį, nes ir juo sergantys pacientai dažnai nebežino kas esą, tad su jaunuoliais turi šį tą bendro.
Vartydama paaugliškus žurnalus, tokius kaip „Panelė” ir „Justė” svajodavau, kaip mamos išsiprašysiu leisti nusidažyti kelias šviesias plaukų sruogas tam, kad mano cepelininė ševeliūra įgautų gyvybės ir aš tapčiau panaši į tas madingas mergaites iš žurnalų viršelių. Mano laimei, mama visą gyvenimą laikėsi principo „Ne mano galva – ne mano problemos”, tad po kelių zyzimo pilnų mėnesių ji pagaliau man leido nueiti į kirpyklą ir pasipuošti šviesiomis sruogomis, kurių dėka jaučiausi kaip Miss Lietuva, šviesiaplaukė gražuolė. Prisegu foto, kaip mano nuostabiosios, AKINANČIAI blondiniškos sruogos atrodė:
Tai yra vienintelė mano sruogų fotkė ir ta iš PIRMOSIOS KOMUNIJOS. To švento laiko, kai nuoširdžiai tikėjau esanti dora krikščionė. Tada dar nebuvau išgyvenusi tikėjimo krizės, kuomet vienas nedraugiškas kunigas klausykloje nusprendė man, drąsiai moteriai, pasakojusiai savo nuodėmes, surašytas ant lapuko (atsarga gėdos nedaro, bijojau, kad kokį svarbų nusikaltimą pamiršiu paminėti), papriekaištauti, kad mano balsas labai skardus ir reikėtų kalbėti tyliau. Jo pastaba mane labai įžeidė ir daugiau savo nuodėmių jokiam kunigui nebepatikėjau.
Žiūrėdama į savo BLONDINIŠKUS plaukus dabar suprantu, kad tų pirmųjų sruogų, dėl kurių krausčiausi iš proto ir įsivaizdavau esanti pati didžiausia seksbomba visoje bažnyčioje, praktiškai nesimatė. Jos buvo kuklios, bet tuo metu man atrodė matomos ryškiau už šviesą atspindinčią saugaus eismo liemenę. Aš tas sruogas labai mylėjau, dėl jų jaučiausi gražesnė ir dėkoju mamai, kuri palaikė mano pirmąsias plaukų revoliucijas. Ir palaiko iki šiol. Tiesa, nelabai savo noru.
Šlapimo geltonumo blondinė
Tos pirmosios šviesios sruogos buvo mano peroksidinės plaukų kelionės pradžia. Kažkada „Cosmopolitan” žurnale, kurį pasivogdavau iš 13 metų vyresnės krikštamotės (kuri apie tai, beje, sužinos skaitydama šį tekstą…), perskaičiau, kad blondinės labiau patinka vyrams, jos yra patrauklesnės ir nuo to laiko svajojau tokia tapti.
Dabar, būdama įkyria feministinių idėjų pasekėja, suprantu, koks tragiškai netikęs mano požiūris tuo metu buvo, kaip stipriai jam įtaką darė tai, kokią mane pamatys vyriškoji lytis. Tuo metu nieko blogo tame nemačiau ir nekantravau nusidažyti savo ševeliūrą šviesiai, oficialiai tapdama blondinių seserijos nare. Išdėsčiusi kirpėjai visus savo peroksidinius norus iš grožio salono išėjau su šlapimo (to ryškiai geltono, bylojančio apie inkstų problemas ir tai, kad geri per mažai vandens) spalvos plaukais. Tuo metu man buvo 15 metų.
Pateisindama šitą plaukų revoliuciją norėčiau pastebėti, kad tuo metu jau sirgau ūminiu skersiniu mielitu, buvau pusiau paralyžiuota, tad mama, norėdama mane paguosti, man leido daugiau nei įprastiems paaugliams iš konservatyvių šeimų. Tuo metu man plaukų spalvos keitimas buvo tarsi smagiausias nuotykis, padėjęs peroksido pagalba atrasti naują asmenybę, geresnę ir įdomesnę savo versiją. Aš ir vėl buvau laiminga ir visa tai – šlapimo geltonumo plaukų spalvos dėka!
Ryžasis Meridos periodas
Blondiniškas gyvenimas ir egzistencija su nuaugusiomis, tamsiomis šaknimis man greitai atsibodo, o iš populiariųjų to meto žurnalų neužilgo dingo mantra: „Blondinės – pačios gražiausios!“, tad atėjo metas pokyčiams. Šį kartą – ryžiems. Gerai pamenu, kad vienu metu išpopuliarėjo vario ir tamsiai raudonos plaukų spalvos mados, tad nusprendusi nuo jų neatsilikti, internetu užsisakiau varinių plaukų dažų ir pasiryžau savarankiškai visą savo durną galvą nudažyti ryžai. Nors lūkesčiai eilinį kartą neatitiko realybės ir škotiškąja princese Merida iš filmuko „Karališka drąsa“ netapau, jaučiausi smagiai.
Varinė spalva man padėjo suprasti, kokį pozityvų placebo efektą gali sukurti ryški plaukų spalva. Nors ir neatrodžiau gerai, man, šviežiai suparalyžiuotai ir tuo metu vaikščiojančiai su vaikštyne, ta ryža reiškė labiau daug. Aš tarsi atradau jėgų, kurių savyje netikėjau turinti, tapau drąsesnė, ryškesnė. Ne veltui Merida buvo tokia kieta superboba!
Raudonoji rokerė, rankšluosčių gadintoja
Kadangi lietuviškos vasaros orai pastovesni už mano šukuoseną, neužilgo atsisveikinau su Meridos plaukais ir nusidažiau šiuos tamsiai, rankšluosčius gadinančiai raudonai. Su tais pačiais raudonais plaukais baigiau 12-tą klasę. Skambės idiotiškai, bet raudona spalva manyje pažadino kažkokią rokerę, kuri namų nepalikdavo be bordo spalvos lūpdažio ir juodo odinio švarkelio. Tuo metu klausiausi tik 70-tųjų roko ir vengiau populiariosios muzikos taip šventai ir atsidavusiai, lyg laikyčiausi muzikinio celibato.
Stengiausi būti kitokia nei visos, kas šiaip jau ironiška, nes jau tokia buvau. Na, ne kiekviena mano amžiaus dvyliktokė judėjo vaikštynės pagalba ir buvo priklausoma nuo laisvinamųjų tablečių. Taigi, įsijaučiau į rokerės vaidmenį, įsivaizdavau esanti drąsi superboba, kuri savo drąsą kaip tikra laido princesė demonstruodavo tik internetiniuose forumuose. Štai, mano plaukuosena:
Jeigu ne tie antakiai, kuriems sunaudodavau kilogramą lipnios, vaškuotos pomados, gal vaizdas būtų malonesnis, bet ir šio periodo nesigailiu. Buvau paslaptinga rokerė, rankšluosčių gadintoja ir tuo didžiavausi.
Santykiai su kirpčiukais: nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis
Nenustebinsiu pasakydama, kad po metų pavargau būti kruvinąja Urte, tad nusprendžiau grįžti prie savo natūralios, cepeliniškai pilkos spalvos. Tai padaryti nebuvo taip jau ir paprasta, nes raudona dėl savo ryškaus pigmento yra viena tų sunkiai iš plauko išimamų spalvų, tad pusmetį bandžiau iš jos išsivaduoti. Dėl šių priežasčių vargiai, ar kada dar ryžčiausi pakartoti savo rokerės etapą.
Tada man jau neberūpėjo vyrų, moterų, senelių ir kitų prašalaičių nuomonė apie mano gaurus, tad po kelių vizitų pas kirpėją aš pagaliau grįžau į rudą spalvą, bet tuo viskas nesibaigė. Nusprendžiau, kad reikia nusikirpti kirpčius, nes gyvenimas neturint dėl ko gailėtis pasirodė per daug banalus. Tiesa, jų pasigailėjau iš karto, nes vos išėjus iš kirpyklos karštą vasaros dieną jie sulipo prie kaktos kaip brūkšninis kodas ir visa tobulų kirpčių šlovė baigėsi man nespėjus grįžti namo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai ta grifka man gražiai atrodė ir buvo padoriai suformuota. Daugiau niekada nesugebėjau su savo dvidešimties metų senumo plaukų fenu ir šepečiu, kurį turiu nuo penktos klasės, suformuoti kažko panašaus, tad gerą pusmetį segtukai tapo mano geriausiais draugais.
Žinote, su kirpčiukais iki šiol mane sieja „nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis” santykiai, mat aš reguliariai užsimanau grifkos ir ją nusikirpusi vėliau visada gailiuosi. Ar man tinka kirpčiai? Ne. Ar man periodiškai kyla noras paslėpti savo geležinkelio dydžio kaktą po plaukų sluoksniu? Taip.
Kirpčiai – drąsus pokytis kiekvienos moters gyvenime, kuris niekada nesibaigia neutraliai. Moterys dėl kirpčių arba džiaugiasi ir jaučiasi seksualiausiomis ikonomis, arba apsimetusios prieš kirpėją, kad viskas labai tinka ir patinka, grįžta namo, iš karto susisega ją ir bliauna dėl savo prastų pasirinkimų iki tol, kol plaukai atauga.
Kalbant apie grifkas, svarbu paminėti skirtingus kirpčių tipus. Mano bendraamžės moterys greičiausiai visos paauglystėje bus susipažinusios su kultūriniu fenomenu – „grybo grifka”, kuri priminė kirpimą bliūdeliu ir atrodė, kaip bliūdelis, bet kažkodėl mes tai vadinome grybu. Nerašyta šios grifkos formavimo taisyklė buvo privalomas jos kaitinimas tiesintuvu tol, kol plaukai stagarų pavidalu kris ant akių ir trukdys matyti. Dar buvo madinga grifka, kurią merginos nusikirpdavo plaukų sklastymui esant ant šono. Taip merginos tapdavo tokios paslaptingos, pusiau EMO / SCENE stiliaus aukos, gerą pusmetį viena akimi nematydamos kelio, kurio matomumą trikdė sulaižytų plaukų šukuosena su grifka ant viršaus. Grožis reikalauja aukų, nieko nepadarysi!
Balayažinė gražuolinda
Sulaukus 20-ties, pasidaviau išskirtinei plaukų dažymo technikai „Balayage“ ir nusprendžiau nukeliauti į prabangią kirpyklą nusišviesinti savo rudų plaukų galų. Po kelių šimtų eurų pagaliau turėjau plaukus, kurie buvo patys gražiausi, kokius tik turėjau – išpuoselėti, stilingai tonuoti. Su ta šukuosena pirmą kartą gyvenime jaučiausi normali, žinanti ko nori, klasiška dama. Turėjau darbą, iš šono atrodžiau adekvati. Jaučiausi taip, tarsi kontroliuočiau savo gyvenimą, laikyčiau jį už kiaušų. Tiesa, ne ilgam, nes manyje pradėjo busti naujoji Urtė ir gyvenimas vėl virto eiline katastrofa.
Dabartis: juodaplaukė Mirtišės pasekėja
Atėjus eilinei identiteto, gyvenimo ar egzistavimo apskritai krizei, aš kartais pamirštu parašyti savo psichologei ir pirmiau nusiperku pigių plaukų dažų iš „Drogo“. Taip, tų, kuriuos maišant vonioje nuo amoniako dvoko galima laisvai nualpti ir atsikelti po kelių parų amoniakinės komos pamiršus savo vardą ir banko kortelės kodą. Dažus iš „Drogo“ rinkdavausi be jokio loginio pamąstymo ar sudėčių skaitymo, šiuose reikaluose aš – analfabetė. Žvelgdama į modelius, man besišypsančius nuo plaukų dažų dėžučių, bandydavau jų vietoje įsivaizduoti save ir tai, kokiu įvaizdžiu galėčiau save nustebinti, kokį naują alter ego susikurti. Balajažiniam grožiui atsibodus, tą kartą mano akis užkliuvo už juodų dažų.
Su juoda spalva puikiai draugauju iki šiol ir nežadu artimiausiu metu jos keisti. Dabar keičiasi tik mano plaukų ilgiai – pastebėjau, kad kai tik priartėju prie rimtos psichologinės krizės, kuomet nuoširdžiai nebesuprantu, ką turiu daryti su savo gyvenimu, kad būčiau laiminga, nueinu pas kirpėją ir nusikerpu bent 10 centimetrų savo plaukų galiukų. Palengvėjusi tais 10-čia centimetrų pasijaučiu taip, tarsi pagaliau galiu laisvai kvėpuoti, kad vis dar turiu gyvenimo kontrolę savo rankose ir viskas su manimi bus gerai.
Juodą kaip mano siela (juokauju, ji spalvota ir pilna blizgučių) plaukų spalvą kartais pagyvina ryškiaspalvių sruogelių fazės. Praėjusią vasarą nusprendžiau pasidabinti mėlyna sruoga be jokios rimtos, loginės priežasties. Mėlynos eksperimentas man labai patiko, sulaukdavau daugybės komplimentų, bet tiesą pasakius, užkniso nuolat tą mėlynumą palaikyti, o nusiplaudinėjantys melsvi atspalviai priminė Smurfų kakus.
Mėginant apibendrinti mano plaukų spalvų kelionę, noriu pasakyti, kad džiaugiuosi galėdama pasigirti tuo, kad dešimtmetį be perstojo dažydama plaukus vis dar nenuplikau. Skirtingų plaukų spalvų pagalba aš galėjau pažinti save, atrasti naujas, dar nepažintas urtiškas versijas, ir keliems mėnesiams turėti dėl ko džiaugtis arba gailėtis. Skirtingos plaukų spalvos žymi skirtingus mano gyvenimo etapus – vieni buvo skirti tam, kad šokiruočiau, stebinčiau, kažkam patikčiau. Kiti – kad pagaliau patikčiau sau. Ir tai yra beprotiškai smagu – dalyvauti toje nesibaigiančioje plaukų metamorfozėje, žyminčioje įvairiausias vidines būsenas.
Nusiskusčiau plikai, jeigu neatrodyčiau kaip bulvė
Žaviuosi moterimis, kurios išdrįsta nusiskusti galvą plikai. Šiuo atveju šneku apie tas, kurios nusprendžia tai padaryti laisva valia, o ne priverstos vėžio, jų situacija kitokia ir pasirinkimo laisvės ten mažai. Nusiskutimas plikai man – savotiškas protestas prieš tradicijas, bukus grožio standartus ir parodyta špyga visiems švelnaus, stereotipiškai MOTERIŠKO grožio gerbėjams. Visais laikais plaukai simbolizavo grožį, galią, seksualumą, vaisingumą, tad gilioje senovėje (kai dar nebuvo išrasti tamponai ir internetas) iš moters su ilgomis, storomis kasomis buvo tikimasi sulaukti bent 10-ties vaikų, kuriuos pati viena augins, mokės už visų mokslus ir vežios į penkis būrelius skirtinguose miesto pakraščiuose (na, gerai, gal viduramžiuose to ir nereikėjo, greičiausiai tuo metu buvo svarbiau vaikus apsaugoti nuo alkanų žiurkių ir maro).
Rašydama apie plaukus, visažinės „Google“ pagalba nuklydau į Senovės Egiptą ir sužinojau, kad ten kūno plaukai (ypač tie, apačioje, augantys iš klyno) simbolizavo civilizuotumo, higienos trūkumą, tad daugelis vyrų ir moterų juos šalino. Plaukų madoms stiprią įtaką darė ir žymioji faraonė Kleopatra, kuri šalino ne tik viso kūno plaukus, bet ir galvos tam, kad išreikštų aukštesnę socialinę klasę ir būtų ne tokia kaip visos likusios ubagės. Ji labai mėgo įmantrius, vergų pagamintus perukus. Egiptiečiai vyrai taip pat palaikė panašias idėjas ir mėgo švariai nuskustą veidą, nes barzda ir apžėlę žandai buvo madingi tik tarp tarnų bei vergų.
Plaukai tikrai yra VISKAS
Aš nuoširdžiai manau, kad plaukai yra viskas. Ir tam visai nereikia tų klišinių pasakymų, kad moteris, keičianti savo gyvenimą bei paliekanti idiotą vyrą, tuo pačiu pasikeičia ir šukuoseną, o nusikirpusi savo ševeliūrą „nukerpa“ ir išgyventas kančias. Nekenčiu, kuomet plaukai lyginami su kančios išraiškomis ir tokios idėjos griežtai nepalaikau.
Norite kirpčiukų, dėl kurių greičiausiai pradėsite gailėtis dar neišėjusios iš grožio salono? Pirmyn. Svajojate tapti blondinėmis, o gal plaukus nusidažyti visomis vaivorykštės spalvomis? Kodėl gi ne! Blogiausiu atveju, jei visos sumąstytos plaukų revoliucijos nepasiseks, prisiminkite, kad gyvenimas bus įdomesnis, jeigu turėsite dėl ko gailėtis. Galėsite visiems pasakoti linksmą istoriją apie tai, kaip iš kirpyklos grįžote su šukuosena, primenančia grybų pulkaunyką baravyką. Galiausiai, egzistuoja perukai ir šimtai kepurių rūšių, bus proga išmėginti, kokios formos galvos apdangalai puošia jūsų galvą (ar tai bus beretė, o gal – kondonkė? Laikas parodys), o kurios kiauliškai gadina vaizdą.
Plaukai yra viskas, bet už juos dar svarbesni yra jų savininkai. Tie netobuli žmonės, slapta tikintys, kad jaunatviškas kirpimas ir tobulas plaukų atspalvis sukurs geriausią ir gražiausią jų versiją, o gyvenimas tuomet magiškai pasikeis į gera. Ir jis tikrai pasikeis, nes niekas taip džiaugsmo nesuteikia kaip profesionalus plaukų plovimas prabangiais, kvepiančiais šampūnais, kondicionieriais ir kaukėmis, relaksuojant kirpėjos kėdėje. O kur dar malonus, iš galvos visas negatyvias mintis išpučiantis plaukų džiovinimas „Dyson“ fenu (kainuojančiu tiek, kiek vidutinė buto nuomos kaina mėnesiui Kaune), galiukų patrumpinimas aštriomis žirklėmis, kurių dėka jautiesi tarsi nusirėžęs kelis papildomus kilogramus… Gyvenimas tą akimirką, kai tavo plaukai atrodo nepriekaištingai vos išėjus iš kirpyklos, tikrai tampa geresnis. Tokie bent trumpam tampame ir mes.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 