(NE)patikti sau

Mano psichologinė sveikata visuomet buvo tarsi amerikietiški kalneliai – arba kelias savaites jaučiuosi pačia gražiausia, juokingiausia, talentingiausia visatos valdove, arba paskutiniu šūdo gabalu, kuris nevertas nieko. Turiu pripažinti, kad niekada nežinau, kokia fazė pirmiau man pasitaikys. To nesugebu kontroliuoti ir susikurti tarpinį variantą tarp šių dviejų fazių, tokią neutralią zoną, kurioje jausčiausi saugi ir ne tokia pažeidžiama dar neišmokau. Nepaisant to, kokia fazė vyrauja mano gyvenime, aš turiu užtektinai jėgų užsidėti durnės kaukę ir socializuotis, aplinkiniams nesukeliant įtarimo, kad viduje šaukiuosi pagalbos, trokštu atviro pokalbio ir peties, ant kurio galėčiau išsibliauti ir nubraukti vieną kitą snarglį.

Kartais atrodo, kad su aplinkiniais komunikuoju nutildytame „mute“ režime. Aš tarsi bandau šnekėti, papasakoti, kaip man sunku, bet jie manęs negirdi. Nesakau, kad jie girdėti mane privalo, nes aš tokia svarbi ir ypatinga – anaiptol. Tiesiog jaučiuosi tarsi būčiau ne žmogus, o niekam tikusi audiotechnika su sugedusiais garsiakalbiais. Šneku labai lyriškai, bet esu lyg griozdiškas muzikinis centras, dulkėjantis senelių buto salione ir paskutinį garsą išleidęs dar 2000-taisiais.

Kalbant apie audiotechniką ir muziką, privalau pacituoti savo mylimiausios „Pink Floyd“ dainos „Brain Damage“ eilutę, kurią jaučiu ir suprantu visa savo siela (ir kitomis strateginėmis vietomis, žinoma): „And if the cloud bursts, thunder in your ear / You shout and no one seems to hear”. Šie keli paprasti žodžiai puikiai atspindi mano būseną. Aš rėkiu, aš noriu būti išgirsta ir suprasta, bet tuo pačiu jaučiu, kad visi mano įrankiai šiam veiksmui išreikšti yra sugedę.

Nežinau kaip jūs, bet aš dažnai jaučiuosi nieko verta. Ir kaip nuoširdžiai mane užknisa tas bevertiškumo jausmas! Nepaisant mano išorinio įvaizdžio, kurį kruopščiai formuoju savo aplinkoje ir juokų apie beribį pasitikėjimą savimi, kuriuos skaldau kitiems, aš ir pati desperatiškai bandau jais patikėti. Bandau save įtikinti, kad aš ir esu ta pozityvi, ryškiai apsirengusi mergina, kurios juokas skamba net už gero kilometro, o ne kažkokia netikra fikcija blizgančio kostiumo pavidale, kurį grįžus namo nusirengiu ir lieku su labai nepatogiais, svetimais savo griaučiais.

Tais tamsiais periodais, kai nekenčiu savęs ir jaučiuosi bevertė, negaliu užtildyti galvoje skambančių žodžių: „Tu esi šlykšti. Viskas, ką tu darai, kaip tu elgiesi, kaip tu atrodai, ką tu šneki yra šlykštu, graudu ir desperatiška“. Deja, bet nuo šių žodžių, kuriuos į galvą man kala vidinės šlykštynės, aš vis dar nemoku apsiginti. Ironiška, bet suprantu, kad niekas kitas manęs negali įskaudinti taip, kaip aš save pačią. Nes tik aš žinau, kur skauda labiausiai, kur pūlioja širdis, kur slepiasi visi nesaugumai ir kitos bjaurybės. O ar jus irgi aplanko tokie ir panašūs jausmai? Prašau, pasakykite, kad šiuo klausimu aš nesu viena.

Pokalbis su praeitimi

Kažkada pagalvojau, kad būtų visai įdomu užmegzti dialogą su savo dešimt metų jaunesne versija. Būtų smagu nors akimirką grįžti į praeitį ir pabendrauti su ta paaugle Urte, kuri buvo naivi svajotoja, nežinojusi kas yra depresija ir antidepresantai. Vis pamąstau, ar ji būtų manimi labai nusivylusi? Greičiausiai, kad taip, nes ji net įsivaizduoti negalėjo, kad po kelių mėnesių mane suparalyžiuos ir turėsiu rimtų sveikatos problemų visam likusiam gyvenimui. Nepaisant to, besipliuškendama savigailos liūne, nusprendžiau tą dialogą sukurti. Tad kviečiu su manimi kartu įsivaizduoti sceną, tą nejaukų pokalbį, kurį fantazijose mano dabartinė versija apturėjo su trylikamete Urte.

– O dieve, tai grikių košės ir salierų sriubų valgymas visgi nepasiteisino, – mane nuo galvos iki kojų nužvelgusi ir giliai atsidususi ištarė trylikametė Urtė. Netikėtai susidūrusi su savo praeitimi, aš akimirkai praradau žadą ir tuo mano jaunoji versija pasinaudojo:

– Ai bent jau turi papus. Iš to, ką matau akivaizdu, kad paponešio su pakietinimais ir šikpopierio gumulų tarp papų ateityje nešioti nereikės, – pareiškė mažoji ištvirkelė ir aš iš karto patempiau savo didžiulį juodą džemperį į priekį, nepalikdama vietos detalesnei paauglės revizijai.

– Aha, gali daugiau nebesistengti ir nustoti badauti. Vėliau sužinosi, kad visos tavo iš „Cosmopolitan“ ir „Panelės“ žurnalų ištrauktos dietos bei fitneso patarimai šlovino anoreksiją ir jos žalingus įpročius, žalodamos milijonus kompleksuotų merginų visame pasaulyje, – atsakiau savo jaunesnei versijai, akivaizdžiai nesužavėtai mano apvalumais.

– Hm, nu va, o mano nuomonė šiuo klausimu yra kitokia. Šiek tiek nusivyliau, kad vaikštai su gelbėjimosi ratu ant pilvo ir neturi didelio tarpo tarp leškų. Galėjai labiau dėl savęs pasistengti. Gal galėtum pabandyti Atkinso ar Vaikulės dietą? Vien ryžius, vištą ir obuolius valgyt neatrodo labai sudėtinga, – rėžė man jaunoji Urtė.

– O gal tu pabandyk eit šikt, – atsakiau susierzinusi nuo tų dietinių erezijų, kurias buvau seniausiai pamiršusi. Pagalvojau, koks šlykštus, desperatiškas ir pilnas idiotiškų dietų šis mano gyvenimo etapas turėjo būti.

– Kaip brandu, akivaizdu, kad dešimt papildomų metų nepridavė mums proto. Prieš valandą valgiau salierų sriubos, tai neužilgo tavo linkėjimai išsipildys. Po tūliko būtinai nubėgsiu pasisverti, galėsi pati pamatyti, kaip man krenta svoris ir didėja tarpas tarp leškų, – toliau dietų veikimo principus man užsisvajojusi dėstė jaunoji Urtė.

– Gal gali nustoti šnekėti apie tas dietas? Gal pakalbėkime apie kažką kita? – bandydama nukreipti dėmesį nuo šios toksiškos diskusijos pasiūliau. Jaunoji Urtė dar nežino, kad jau serga anoreksija, o vėliau susipažins ir su bulimija, kuriai įveikti prireiks kelių metų psichoterapijos.

– Nu galim. Nepatogu klausti, bet ką tu veiki su tomis lazdomis? Ar mes susilaužėm koją? Nugarą? Kažką? – pasiteiravo susirūpinusi trylikametė.

– Kažkas panašaus, – atsakiau tikėdamasi, kad nereikės aiškintis plačiau. Nenoriu šiai jaunai merginai pasakyti, kad visai netrukus keturioliktą gimtadienį ji švęs gulėdama ligoninės lovoje su paralyžiuotomis kojomis, kurių pilnos funkcijos gyvenime daugiau nesusigrąžins.

– A, na tai greičiau sveik. Galėtum kažkaip tas lazdas pasipuošti, kol su jomis esi. Gal prisiklijuok kokių blizgučių ar lipdukų? Dabar jos labai nuobodžios. Turiu jų visą albumą su „Mėnulio jūreivėmis“ ar „Kempiniuku Plačiakelniu“, galiu paskolint, – pasiūlė man jaunoji Urtė ir aš apsidžiaugiau prisiminusi, kaip mažai man tuo metu reiškė fiziniai trūkumai, negalios. Jos niekada man netrukdė.

– Būtų smagu. Jau kurį laiką svajoju jas papuošti, bet niekaip nesugalvoju kaip, – prisipažinau savo paauglinei versijai.

Minutėlę patylėjusi praeitis pažvelgė į mano plaukus ir tarė:

– Ei, o kodėl tu ne blondinė? Aš nuolat svajoju, kaip užaugusi nusidažysiu plaukus šviesiai. Skaičiau viename žurnale, kad blondinės labiau patinka vaikinams ir šiaip yra patrauklesnės“, – šyptelėjo trylikametė ir man netikėtai sukilo noras ją gerai užsmaugti.

– Kas čia do nesąmonė? Gal vietoje bulvarinių skaitalų galėtum paskaityti Šarlotės Brontės ar Džeinės Osten knygas?, – pasiūliau stipriau sugniaužusi savo kumščius.

– Nežinojau, kad vyresnė mano versija yra tokia viską žinanti nuoboda. Dabar primeni mūsų mamą su tais savo pamokslais. Banalu, – juokdamasi atsakė durnelė iš praeities.

– Atsakant į tavo intelektualų klausimą, tai tu kažkada tapsi blondine. Tokia šlapimo spalvos peroksidine spalva būsi nusidažiusi plaukus ir tuo labai didžiuosies. Tiesa, greitu laiku susivoksi, kad atrodai siaubingai, kad nei vieno vaikino su geltona ševeliūra nepavyko nukabint ir juos persidažysi. Beje, niekas tavęs nesupažindino su šlapimo spalvą neutralizuojančiu plaukų toneriu, kas buvo didžiausias nusikaltimas prieš visą žmoniją ir tavo plaukus, – atsakiau jai pašaipiu tonu, nes ji to nusipelnė.

– Ai, nenusišnekėk… Kaaaip norėčiau dabar pamatyti save blondinę! Vis tiek manau, kad šviesūs plaukai man labai tinka, – paprieštaravo man jaunoji versija. Buvau pamiršusi, kad mūsų horoskopo ženklas yra jautis. Šie mūsų ginčai niekuomet nesibaigs.

– Žiauriai tinka, tikrai, ypač prie tavo pelenų spalvos antakių, kuriuos dažydavai juodu pieštuku ir blankaus veido, kuris tarp tų geltonų plaukų visiškai paskendo, – atsakiau paauglei Urtei, kuri akivaizdžiai dar nežino, kas yra geras skonis ir adekvati išvaizda.

– Ryškūs antakiai dabar madingi, jeigu ką, – eilinį kartą paprieštaravo man jaunoji Urtė ir aš jau pasigailėjau užvedusi visą šį mūsų dialogą.

– Jo, ne veltui fotografijas iš šio madingo laikotarpio su ryškiais antakiais visos panelės ateityje ištrins iš savo internetinių paskyrų. Greičiausiai taip padarys iš meilės savo storiems, vaškuotiems antakiams ir tikrai neprakeiks žymiosios „Anastasia Beverly Hills“ antakių pomados, be kurios vietinės gražuolos neįsivaizduodavo savo makiažo rutinos, – nusijuokiau prisiminusi šį visuotinį antakių katastrofos laiką.

– Nesuprantu apie ką kalbi, bet nesvarbu. Geriau papasakok man, ar jau turi gerą karjerą? Ir ar turi savo gražų butą su žalia sofa ir kambariu, skirtu šuniukui?? Tikiuosi, kad išsikraustei iš mamos vos sulaukusi aštuoniolikos metų, kaip ir svajoju, – dar vieną nepatogų klausimą tėškė paauglinė mano versija.

– Jo, dėl šito… gal tu man papasakok, kuo svajoji tapti užaugusi? Būsiu primiršusi, – atsakiau iš visų jėgų bandydama išsisukti nuo karjeros klausimo. Kaip aš jai paaiškinsiu, kas yra freelanceris? Tokio termino prieš dešimtmetį niekas nebuvo girdėjęs, ji iš karto supras, kad esu nevykėlė bedarbė.

– Ai, dar nesu rimtai apsisprendusi. Visai norėčiau būti vertėja, poete arba gydytoja. Dar geodezininke. Nežinau, ką tai reiškia, bet skamba labai įdomiai. Kelis kartus šį žodį panaudojau savo rašinėliuose ir pasijaučiau protingesne už kitus. Tai kuris scenarijus išsipildė, ką?? Labai smalsu, – ryžtingai perklausė jaunoji Urtė ir aš užsimaniau prasmegti iš gėdos.

– Urte, bet mūsų sukurta poezija yra gėdingai prasta… Bėgant metams suprasi, kad žmogus, kuris moka rimuoti žodžius dar nėra poetas. Ir kad sugebėjimas žodį „mėnulis“ surimuoti su žodžiu „nulis“ nėra didžio talento ženklas. Gydytoja taip pat netapsi, nes tau žiauriai nesiseks biologija ir kiti tikslieji mokslai. Vertėja tapti bandei, bet supratai, kad šis darbas labai nuobodus ir reikalaujantis kruopštumo, kurio tu neturi, – atsakiau savo jaunesnei versijai, kurią rodos, užgavo mano žodžiai.

– Ei, aš esu pakankamai kruopšti, – įsižeidusi paprieštaravo man jaunoji Urtė.

– Pasakyk tai savo žaliems akių šešėliams, kuriais kreivai išsimozojai savo akis. Ir kodėl naudoji šią spalvą? Ji kažkokia geltonai žalia, dėl ko tavo akių vokai atrodo kaip besisklaidančios, išgyti baigiančios mėlynės, – griežtai atšoviau užknisančiai paauglei.

– Mano mylimiausia spalva yra žalia, jeigu pamiršai, todėl ir nešioju žalius šešėlius, kurie ant manęs atrodo stulbinančiai, – atsakė man Urtė. Gerbiu jos netikrą pasitikėjimą savimi, kurį kartkartėmis ir dabar pademonstruoju kai jaučiuosi nesaugiai.

– Makiažas ne taip veikia, bet nesvarbu, – supratusi, kad su praeitimi neverta ginčytis, švelniai atsakiau.

– Gana apie mano tobulus akių vokus. Tai kokia tavo profesija? Karjera?, – mano pamąstymus nekantriai pertraukė jaunoji Urtė.

– Na… tu esi… tu esi geras žmogus! Ar to neužtenka?, – supratusi, kad geriausia gynyba yra puolimas, bandžiau apeliuoti į paauglės moralę.

– O dieve… tu bedarbė, – burną iš nuostabos prisidengė mano praeitis.

– Na ne, ne visai. Aš… tu… mes rašytoja! – supanikavusi garsiai sušukau.

– Ar tu mane visiška durne laikai? Rašytoja yra bedarbės sinonimas. O dieve, aš žlugus. Urte, galėjai labiau pasistengti vardan mūsų gyvenimo. Dėl mūsų šviesesnės ateities… dar nesakyk, kad pas mamą vis dar gyveni, – komišku šoko kupinu žvilgsniu į mane pažvelgė jaunoji kapitalistė.

– Nu tai tada nesakysiu, – tariau stebėdama, kaip iš šoko išbąla jaunosios Urtės veidas.

– Neturiu tau žodžių. Pasirodai man su papildomais kilogramais, celiulitu apaugusia šikna ir dar su minusu banko sąskaitoj. Super, – tulžį ant manęs liejo praeitis, bet jos nestabžiau. Lai pyksta, ji juk dar nežino, kaip sunkiai dirbs vardan karjeros mito ir kiek daug savanaudiškų žmonių jos gerumu bei sunkiu darbu pasinaudos.

Akimirką leidau jai ir toliau ant manęs pykti, širsti bei grūmoti pirštais, kol galiausiai ši sustojo ir tarė:

– Sakei, kad esi rašytoja. Tai kiek knygų parašei?

– Viskas ne taip paprasta, – bandžiau teisintis, bet nesėkmingai.

– Reiškia nei vienos. Nuostabu, – pertraukė mane paauglė monstrė.

– Na, aš turiu savo tinklaraštį, taip pat dirbu socialinių tinklų turinio kūrėja, atstove spaudai. Viskas nėra taip blogai kaip tu įsivaizduoji! – atsakiau savo praeičiai. O gal ir yra taip blogai, gal mano dabartinė perspektyva gilios šiknos, kurioje sėdžiu paprasčiausiai nepastebi? Gal aš tikrai žlugus?

– Pala, pala kas čia per žodžiai? Kokie dar socialiniai tinklai? Čia apie feisbuką ir one.lt kalbi? – pasiteiravo Urtė iš praeities. Buvau pamiršusi, kad technologinis progresas per dešimtmetį gerokai viršijo mūsų lūkesčius ir mano praeitis apie šiuolaikinius socialinius tinklus neturi jokio supratimo.

– Taip! Taip, būtent feisbuką! – atsakiau per daug entuziastingai.

– Tai ką ten kuri jame? Kitų žmonių anketas, o gal rašai nepažįstamiems vartotojams kokias žinutes? O gal dirbi su pačiu feisbuko įkūrėju Marku Zukerbergu? – viltingai pasiteiravo mano praeitis.

– Gal geriau nesigilinkim šiandien apie tai, daug aiškinti reikės, – atsakiau bandydama sustabdyti šitą tragišką pokalbį.

– Aha, gerai sakai. Gal kartais geriau visų dalykų ir nesužinoti. O gali papasakoti kažką pozityvaus apie mūsų ateitį? – šio pokalbio pozityvo paieškas pradėjo paauglė Urtė.

– Na, gera žinia ta, kad dabar turi šunį! – bandžiau pagelbėti Urtei pozityvo beieškant.

– Rimtai?! Labradorą? Spanielį? O gal… haskį? – užkibusi ant kalbos apie augintinius kabliuko pradėjo klausinėti mano praeitis.

– Jo kažkas iš tų, – atsakiau prisimindama savo Kubą – mažą vakarų škotų baltąją terjerę su žiurkės uodega. Iki labradoro jai toloka, bet nesinori griauti paskutinės vilties savo praeičiai, tad nuo detalesnių komentarų nusprendžiau susilaikyti.

Netikėtai, praeitis atsiduso ir paėmė mane už rankos.

– Man jau reikia eiti. Bet prieš einant norėčiau paklausti paskutinio dalyko, – droviai tarstelėjo paauglė Urtė.

– Rėžk, – atsakiau laukdama dar vieno beprasmio klausimo apie vaikinus, dietas ir mano šūdiną karjerą.

– Ar mūsų noras išsipildė? – tyliai paklausė ji.

– Apie ką tu kalbi? – perklausiau negalėdama suprasti, ko praeitis iš manęs nori.

– Na, ar mes patinkam visiems žmonėms? Ar esam mėgstamos? – patikslino ji.

Tą akimirką aš iš visų jėgų suspaudžiau savo praeities ranką suvokusi, kiek nedaug jai gyvenime reikėjo. Ji tiesiog norėjo patikti kitiems. Atmintyje netikėtai iškilo vaizdai su mano svajonėmis, kuriose įsivaizduodavau, kaip gerai apie mane atsiliepia draugai, šeima, aplinkiniai. Kaip jų pasiteiravus: „ar jums patinka Urtė?“, šie atsakydavo: „o taip, labai patinka, ji žiauriai šauni!“.

Kadaise žmonių nuolankumo troškau daugiau nei gryno oro ar peroksidinių plaukų. Ir kaip skaudu dabar pagaliau susivokti, kad viskas, ko stokojau tebuvo meilė. Ir ypač meilė sau. Nemylėjau savęs nei valgydama salierus ir grikius, nei tikėdamasi, kad kažkokia plaukų spalva pavers mane geidžiamiausia mergina Žemėje. Nemyliu savęs ir dabar, bet bent jau tai suvokiu ir bandau išmokti save pamilti. Bandau suprasti, kad egzistuoja ne tik neapykantos ir kritikos kupini žodžiai sau, bet ir tie, kurie pilni meilės, rūpesčio, švelnumo, taip trūkstamo mano mazochistinei asmenybei.

– Nuoširdžiai nežinau, ką apie mus mano kiti, bet tu man labai patinki. Man tavęs, savęs, mūsų užtenka su kaupu, – atsakiau tikėdamasi, kad šių mano žodžių praeičiai užteks.

Paleidusi praeities ranką, aš ištiesiau savo glėbį ir ją apkabinau, spausdama taip stipriai, kad atrodė, jog neturiu kuo kvėpuoti. Pagalvojau, kad gerai, jog apie vėliau atrastą savo astmą jai nieko neužsiminiau!

– Tu man patinki. Tavęs man užtenka. Aš tave laikau, – ištariau jausdama, kaip mano veidu teka ašarų upeliai.

Praeitis mane stipriau spustelėjo savo glėbyje ir paskutinį kartą nusišypsojusi kažkur pranyko, palikusi miglotą rūką. Kelias akimirkas, o gal ir valandas (laiko suvokimas niekad nebuvo mano stiprioji pusė) taip ir likau stovėti viena, stipriai apglėbusi save ir pirmą kartą gyvenime pasijaučiau nesanti vieniša. Supratau, kad nepaisant šūdinų gyvenimo būsenų, depresijų, blogų nuotaikų ir vienatvės aš visada turėsiu save. Aš visada galėsiu apkabinti save, palaikyti, kai per sunku, kai skauda, kai liūdna. Kad aš nesu viena ir niekad tokia nebūsiu.

Pradėjau mąstyti, kad reikia panaikinti šį nuo paauglystės laikų įgytą įprotį norėti patikti kitiems. Geriau pagalvojusi supratau, kokia didžiulė, absoliučiai nelogiška ir neįgyvendinama nesąmonė šis noras yra, nes kad ir kaip stengčiausi, kad ir kiek kilogramų numesčiau ar plaukų spalvų pakeisčiau, vis tiek bus žmonių, kuriems nepatiksiu. Ši fantazija – pasmerkta žlugti. Ypač suvokiant, kad gyvename pasaulyje, kuriame kapitalistinė visuomenė ir grožio pramonė turtus kraunasi uždirbdama iš mūsų nesaugumų bei kitų fizinių kompleksų. Jiems reikia, kad sau nepatiktume, savęs nekęstume ir jie nori, kad trūkumų ieškotume ne tik savyje, bet ir aplinkiniuose. Taip veikia mūsų pasaulis.

Suvokusi, kad strigau tokioje bukoje nepilnavertiškumo padėtyje, tiksliau – fantazijose be išeities, nusprendžiau pakeisti požiūrį ir pirmiausiai išmokti patikti sau. Ar bent jau priimti save tokią, kokia esu. Su gelbėjimosi ratu ant pilvo, celiulitu ir neegzistuojančiu tarpu tarp leškų. Ir vietoj to, kad bandyčiau įtikti kitiems, nusprendžiau leisti kitiems žmonėms įtikti man. Taip! Aš išeinu į pensiją ir lai tegul kiti iš kailio neriasi mėgindami man patikti, lai keičia plaukų spalvas, spaudinėjasi spuogus ir meta lašekus!

Atėjo laikas mylėti save ir atsisveikinti su ta toksiška savo versija, troškusia patikti visiems, kurią sukūrė mano praeitis. Ate kompleksuota moteriške, tavęs aš visai nepasiilgsiu!

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ