EI, JŪS! Taip jūs, depresyviausi šios planetos gyventojai, kuriems dar daugiau liūdesio atpūtė rudeninis vėjas! Šiandien nusprendžiau pabūti jūsų neegzistuojančios motyvacijos Mere Popins ir padrąsinti keltis iš savigailos patalo, persirengti tuos praperstus treningus bei šalin išmesti visas negatyvias mintis, kurias sukėlė rudeninė depresija. Tad prisisekite saugos diržus, kam reikia – išgerkit antidepresantų ir važiuojam!
Liūdinčiųjų epidemija ir iš depresijos mane ištraukusi motina gamta
Nežinau, kas kaltas – ar Merkurijaus retrograda pokemono ženkle, ar apsiniaukusios rudens dienos, kuomet saulės šiluma tampa tikra retenybe, bet daugelis mano draugų ir pažįstamų pradėjo depresuoti. Jeigu jų paklausdavau, kaip sekasi, šie man visi tarsi susitarę atsakydavo: „blogai, neturiu jėgų ir nuotaikos, o pozityvo atsargas seniausiai ištuštinau. Urte, kaip man liūdna, aš nieko nenoriu!“ Ramiai it kunigas klausykloje išklausiusi draugų raudų supratau, kad šiuo metu savotiškai kenčiame visi. Ir tam nereikia patirti kažkokių baisiausių išgyvenimų, dramų ar kitų stichinių nelaimių. Liūdesys nereikalauja svarbių priežasčių ar logikos, jis užklumpa netikėtai ir atsisėdęs ant mūsų kupros siurbia visą gyvenimo džiaugsmą.
Nors esu vienintelė ir nepakartojama asmenybė, ikona ir šiaip nuostabus žmogus, bet rudeninės depresijos taip pat neišvengiau. Šaltis, tamsa ir poplintusinė savivertė prirėmė mane prie sienos ir nuolat kartojo: „tu esi nieko verta ir viskas, ką darai yra didžiausia nesąmonė. Ir prie viso to dar esi lazdažmogis… Kaip apgailėtina!“ Pripažinsiu, buvo dienų, kuomet tomis vidinėmis bjaurastimis aš patikėjau, bet netrukus supratau, kad esu stipresnė už visas jų skleidžiamas bezabrazijas, iššauktas mano vidinių nesaugumų. Nugalėti manęs šios paprasčiausiai neturi šansų, nes esu daug stipresnė ne tik emocine, bet ir fizine prasme (ar gyriausi, kad sporto salėje galiu pakelti 50 kilogramų sveriančią štangą? Aš tikra titanė, superboba ir fitneso deivė viename asmenyje!!!).
Apie tai, kad metas išlįsti iš savo depresinio urvo, man pradėjo komunikuoti pati motina gamta, į butą pasiuntusi paukštį ir vorą. Šeštadienį, kol mamos ir manęs nebuvo namuose, kažkoks tuktelėjęs paukštis įskrido per pravertą virtuvės langą (gyvenu penktame aukšte, tad gerbiamas paukštelis nesinaudojo liftu ir turėjo pats savo pastangų dėka užplasnoti taip aukštai iki mūsų) ir bandė suvalgyti ant palangės plastikinėje dėžutėje paliktą „Napoleono” torto gabaliuką (nesėkmingai), dėl ko supykęs ją pastūmė ir apsišiko, šalia palikęs mums atminimui savo virškinamojo trakto autografą. Gerai išsišikęs jis nusprendė užsukt į mano kambarį, tada trumpam pailsėjo ant spintos ir išskrido nežinomais keliais. Šis paukščio vizitas man buvo tarsi motulės gamtos siųstas ženklas lįsti lauk, patirti nuotykių, džiaugtis gyvenimu ir suvalgyti tą „Napoleoną“, nes kitaip jis bus suvalgytas skraidančių banditų (tai ir padariau pirmiausia).
Po kelių valandų, įkvėpta pranašiško paukščio vizito, nusprendžiau pati nueiti pas nykštukus ir kaip tikra dama deramai išsišikti. Bebaigiant elegantiškus reikalus pajutau, kad man ant peties kažkas nukrito. Atsisukusi pažiūrėti, kas tai galėtų būti (galvojau, gal lubų tinkas byra išsiilgęs euro remonto), pamačiau didžiausią savo gyvenimo fobiją – vorą, ropojantį ranka. Jis buvo ne tas siūlinis voriukas su plonomis kojytėmis, o tas riebus, raumeningas jo pusbrolis… Aš, kaip tikra superboba, nindzės mostais greitai numečiau vorą ant žemės. Tiesa, jis šio plano nepaisė ir nusprendė nusileisti minkščiau, nukrisdamas į mano nusmukusias kelnes. Jam pradėjus bėgioti po mano trauzus supratau, kad patiriu privatumo pažeidimą ir dabar išgyventi gali tik vienas: voras arba aš. Keista, bet pasirinkau save, o už landžiojimą po svetimus pantalonus vorą nubaudžiau pritrėkšdama lazda (būti lazdažmogiu kartais apsimoka).
Susidurimas su voru man tarsi patikino tai, ką bandė pasakyti paukštis, bandęs suėsti „Napoleoną“: „Urte, išeik iš namų! Jau laikas. Mes, visa gyvoji gamta, baigiam sueit į tavo butą, tad gal tu jau eik! Patirk! Gyvenk!”. Šių gyvūnų (vienas iš jų jau išėjo amžinojo poilsio) dėka supratau, kad privalau išsikapanoti ir atrasti gerų dalykų savo depresyvioje egzistencijoje, išeiti į žmones, išeiti iš savo urvo. Ir galbūt išeiti iš savęs.
Leiskite pabūti jūsų motyvacijos Mere Popins!
Kentėdama savo depresinį laikotarpį ir stebėdama, kaip jį išgyvena kiti, aš pavargau. Man atsibodo liūdėti, sėdėti savo praperstuose treninguose ir kasytis riebaluotą galvą, nes nebuvo jėgų jos išsiplauti. Man atsibodo klausytis draugų raudų apie tai, koks šaltas ir beprasmis tas gyvenimas, nepaisant to, kad jau įjungė šildymą… Man atsibodo gyventi, nekęsti rudens, nekęsti savęs. Galiausiai, užsiknisusi nuo rudeninės depresijos aš pradėjau ieškoti alternatyvių požiūrio kampų, kurie man padėjo išbristi iš emocinės peklos. Tad skleidžiu savo mylimiausią skėtį ir atskrendu it Merė Popins pagelbėti jums, gerbiami skaitytojai, nugalėti savųjų depresijų ir kitų sadistinių peklų.
Jeigu nepažįstate Merės Popins – tai greičiausiai dėl to ir sergate depresija, atleiskite, bet kito pateisinimo šiam akiplėšiškam nežinojimui neturiu… Merė Popins – geriausia pasaulio auklė ir šiaip šauni superboba, kurią sugalvojo rašytoja Pamela Trevers. Vieną dieną iš padebesių nusileidusi prie Vyšnių gatvės 17-to namo durų, Merė Popins susipažino su Banksų šeima, kurios vaikų aukle patapo. Ši super auklė visai netrukus meistriškai išsprendė visos šeimos egzistencines krizes ir padėjo iš naujo atrasti džiaugsmą, kurį visi buvo pamiršę.
Skaitydama Merės Popins knygas ir žiūrėdama „Disney“ filmų adaptacijas, aš nenustoju stebėtis, kokia nuostabi ji moteriškė! Tikrų tikriausia superboba, kuria ir aš nors akimirką norėčiau pabūti. Ir šiandien pagaliau atėjo ta diena (tiksliau, naktis, nes man geriausiai rašosi antrą valandą nakties), kai tapsiu savo blog’o Mere Popins. Tik riebesne, nemokančia dainuoti, nemėgstančia vaikų ir namų tvarkymo. Nors mano pagalbos metodai – ne tokie klasiški ir literatūriškai išgludinti kaip Merės ir aš TIKRAI JUMS NESUTVARKYSIU NAMŲ, bet tikiuosi, kad perskaitysite ir įvertinsite mano pasiūlymus, skirtus net ir pačiai šūdiniausiai depresijai įveikti:
NUO ŠIOL VISKĄ DAROM TIK IRONIŠKAI
Namų tvarkymas, valgio gaminimas (neprievartaujant „Wolt“ kurjerių ir savo ubagiškų finansų), galvos plovimas, drabužių skalbimas, ėjimas į sporto salę, paskaitas ir darbą šiomis slogiomis dienomis tampa tikru iššūkiu. Juk viskas, ko mes norime yra – gulėjimas lovoje ir laukimas, kol šioje sutrūnysime, tai kaip atrasti jėgų išeiti iš namų?? Manau, kad dėl šio nenoro kaltas mūsų banalus požiūris! Juk taip banalu vykdyti tas suaugusiųjų pasaulio pareigas, rūpintis savimi, valgyti brokolius (visi suaugusieji tai daro) ir apsimesti labai svarbiu… TAI TAIP VARGINA!
Tad siūlau pradėti į kasdienius darbus, pareigas ir norimus išugdyti sveikus įpročius žiūrėti ne kaip į prievolę, o kaip didžiausią ironiją. Pavyzdžiui, atsikėlimas septintą valandą ryto gali pasirodyti didžiausia kančia, bet jeigu tai pradedi daryti ironiškai – tai tampa visai smagu. Žinote kas dar būtų ironiška? Atradus laisvo laiko ir noro kasdien bent pusvalanduką išlįsti į lauką pasivaikščioti ir klausantis „Walk Like a Badass“ grojaraščio „Spotifyjuje“ prajudinti riebalines palendricas. Dar labai ironiška iš jūsų pusės būtų pradėti taupyti, bet tik dėl ironijos… nieko daugiau! Galiausiai, ironiško požiūrio dėka pradės formuotis sveiki įpročiai, kurie iš tikrųjų padės jūsų gyvenimą paversti labiau pakenčiamu.
Nuo šiol aš ironiškai ir dažnai plausiu galvą bei nepatingėsiu šlapius plaukus išsidžiovinti šimtamečiu, vos kriokiančiu džiovintuvu, kuris dėl savo senumo ir keistų garsų man vieną dieną atliks elektrošoko terapiją (panašiai buvo gydomi depresija sergantys pacientai 4-ajame dešimtmetyje, gal ši patirtis man išeis į naudą…). Aš ironiškai, eilinį kartą smigus ant sofos nepatingėsiu atsikelti ir nueiti nusivalyti savo vakarinio makiažo, po kuriuo slepiasi bent penki akių linijos pravedimo sluoksniai, nes jo man niekada nepavyksta nusipaišyti iš pirmo karto. Aš ironiškai susitvarkysiu urvą, kurį savo kambariu vadinti šią akimirką būtų nepadoru. Mano kambarys dūsta nuo knygų ir pakrovėjų džiunglių, kurių daugiau nei jų egzistavimui reikalingų prietaisų. Nuo dulkių ir saldainių popieriukų, kurie gėdingai visiems išduoda, kad iš liūdesio ir depresijos šiame kambaryje buvo ėsta daug ir saldžiai. Pagalvojau, kad būtų smagu (žinoma, tik ironiškai) į kambarį įžengti neužkliuvus už pačios sukurtos betvarkės nors vieną kartą šiam depresyviam gyvenime. Taip pat žadu sumažinti kasdienį angliavandenių ir bandelių suvartojimą, nes tapti supermodeliu, liekna legenda būtų visai ironiška iš mano pusės. O ką ironiško nusprendėte nuveikti jūs???
ĮVEDAM CAMP Į SAVO GYVENIMĄ
Jeigu manote, kad jums ir jūsų užsidepresavusiam pasturgaliui ironijos neužteks, siūlau pagalvoti apie CAMP. Žinau, kad mane skaito mama ir daug kitų berazumių, tad noriu paaiškinti, ką šis terminas reiškia. Camp – kažkas, kas teikia kultūriškai stilizuotą, sąmoningai dirbtiną, ekstravagantišką arba erzinančiai išradingą estetiką, įvaizdį. Apie camp reikšmę mūsų kultūrai galite perskaityti trumpą esė „Notes on Camp“, kurią parašė amerikiečių rašytoja Susan Sontag (labai rekomenduoju). Liaudiškai tariant, viskas, kas yra ekstravagantiška, teatrališka, gerokai perdėta, nekaltai ironiška, kartais kičiška ir beprotiškai unikalu yra camp.
Kalbant apie garsius žmones, atspindinčius camp idėjas, svarbu paminėti dainininkę Cher su nuostabiais, blizgančiais apdarais, kuri ne veltui tituluojama camp karaliene, ikoniškąją Dusty Springfield, David Bowie (ypač jo alter ego Ziggy Stardust), glamūro karalienę Brigitte Bardot ir žinoma, suknią iš mėsos nešiojusią Lady Gaga. Kaip jau supratote, camp sieja išskirtines, drąsias asmenybes, kurių unikalumu suabejoti niekas nedrįstų.
Po trumpos įžangos apie camp norėčiau grįžti prie mūsų depresinių gyvenimų ir pasiūlyti paprastą idėją – įsivaizduoti, kad asmeniniai rūpesčiai ir įvairiausių suaugusių pasaulio pareigų atlikimas yra tikrų tikriausias camp. Užknisa eiti į sporto salę, kilnoti svarmenis ir prakaituoti darant cardio? KEISKIME POŽIŪRĮ ir ĮSIVAIZDUOKIME, kad mes į salę ateinam ne sportuoti, o atlikti išskirtinio performatyviojo meno. Kad sunkios štangos yra ne kas kita, o mūsų unikalaus, kvapą gniaužiančio pasirodymo dekoracijos, o aplinkiniai sportininkai, plušantys prie treniruoklių – žiūrovai, gerbėjai, leipstantys nuo mūsų meninės išraiškos ir tobulumo. Tad nuo šiol į salę eisiu ne riebalinių palendricų judint, o performansų daryt, iš karto daugiau motyvacijos atsiranda apie tai pagalvojus! BEJE, šiandien ištestavau šią teoriją ir mąstydama apie savo performansą bėgtakiu greitu žingsniu nužingsniavau kilometrą su puse, kas man, paralyžiuotam lazdažmogiui, yra labai daug.
Valgyti brokolius ir briuselio kopūstus yra absoliučiai ikoniška, camp’iška ir tai daro tik karščiausi planetos žmonės, tad metas pradėti ir jums. Eiti miegoti padoriu laiku (10 arba 11 valandą vakaro) taip pat yra labai campiška, tikiu Lady Gaga eina dar anksčiau, nes ikonoms reikia gerai išssilsėti. Tad atraskite savyje vidinį camp ir pradėkit į dalykus žiūrėti su lengva ironija, linksmumu ir teatrališkumu. Kad ir kaip bežiūrėsi, gyvenimas yra kaip viena didžiulė teatro scena ir kadangi nesame patys geriausi jos aktoriai, privalome ben jau pasilinksminti, kol ant jos stovime.
Reziumuoju cituodama Merę Popins (nes galiu sau tai leisti)
Tiesą pasakius, neturiu žalio supratimo, ar šie mano niekam tikę patarimai jums padės įveikti depresiją ir kitas peklas. Negaliu garantuoti ir to, kad nuo šiol į gyvenimą žvelgsite tik ironiškai ir užsiėminėsite performatyviu menu sporto salėje. Viliuosi, kad iš šios rašliavos išsinešite bent viena – perspektyvų idėją į savo pasaulio kasdienybę žiūrėti kitaip. Merė Popins kartą savo pasiutusiems auklėtiniams, kurie nenorėjo tvarkytis kambarių pasakė: „In every job that must be done there is an element of fun“ (tragiškas, savavališkas vertimas: „kiekviename darbe, kurį reikia atlikti, slypi smagumo elementas“) ir aš nuoširdžiai tikiu šia idėja. Tikiu, kad rūpintis savimi gali ir turi būti smagu. Tikiuosi, kad ir jūs pradėsite tai daryti. Pabaigai, palieku šią filosofiją geriau paaiškinti pačiai įrašo žvaigždei – Merei Popins:
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 