Nekalbėkite su manimi. Man bobdienės!

Šį niūrų spalio sekmadienį grįžtu į savo blog‘ą su bobdieninių skundų rašliava, nes kaip teisėta šio tinklaraščio savininkė galiu sau tai leisti.

Laikykis pasauli – man mėnesinės!

Kiekvieną mėnesį į mano gyvenimą penkioms, o jeigu labai seksis – ir šešioms dienoms atsikrausto bobdienės (gražiau – mėnesinės), kurių vizito niekada nelaukiu ir nesiteikiu draugiškai priimti, nes tomis dienomis, kai litrais kraujuoju iš makšties, niekaip savyje negaliu atrasti svetingumo. Kai bobdienės mane aplanko, aš prarandu gyvenimo džiaugsmą, o mano emocinė būsena iš stabilios tampa neprognozuojama betvarke, kurią nuraminti gali tik didžiulis torto gabalas, kilogramas saldainių arba graudi rauda, kurios metu apverkiu visus savo gyvenimo įvykius nuo gimimo iki dabartinių laikų, o kai šių pritrūkstu, bliovimo maratoną pratęsiu savigailos preliudija...(oi, kaip lyriškai čia išsireiškiau!)

Kadangi esu nyki ir beviltiška būtybė, kuriai biologiškai „nuskilo“ gimti moterimi, šiandien nusprendžiau su jumis pasidalinti savo bobdienių periodais, kuriuos išgyvenu kiekvieną mielą mėnesį ir bent kelis kartus dėl jų išsikraustau iš proto, kurio pas mane ir taip ne per daugiausia. Tad prisisekite saugos diržus, pasiimkite pampersų dydžio higieninių paketų (mano mylimiausi, beje!) ir važiuojam į šią graužią mano bobdienių periodų pažinimo kelionę.

Urtės bobdienių periodai:

DIDŽIAUSIA PASAULIO NUSKRIAUSTOJI

Paprastai manasis organizmas apie artėjančias mėnesines prieš kelias dienas praneša labai nuoširdžiu ir apgalvotu būdu – jis išmuša mano emocinio adekvatumo saugiklius ir paverčia didžiausia pasaulio nuskriaustąja, kankine, patyrusia visas įmanomas gyvenimo tragedijas bei išgyvenusia baisiausias netektis. Aš pradedu mąstyti, kad už mano gyvenimą nieko blogiau nebūna, mat aš gimiau su makštimi, kuri penkias-šešias dienas be perstojo kraujuoja. Kur mano medalis? Kur man už drąsą ir kantrybę skirta premija? Kur mano garbei pastatytas labai seksualus paminklas???

Tomis dienomis jaučiuosi kaip siaubinga nevykėlė, kuri:

Vis dar gyvena su mama.
Vietoje to, kad susirastų pastovų darbą – freelancina be didesnių įsipareigojimų ir supratimo, ar šį mėnesį užsidirbs pinigų. Taip, gal freelancinimo dėka aš ir galiu vadintis „Savo laiko valdove“, bet savo „Finansų kontroliere“ tikrai ne. Nepastovumas vargina, aš pavargstu nuo to „smagaus“ freencerės gyvenimo, dėl ko jaučiuosi beviltiška.
Nesugeba numesti svorio. Aš esu sau suplanavusi visą fitneso guru gyvenimą, reguliariai fantazuoju apie tai, kaip pirksiu XXS dydžio sportines tampres, o atsisėdusi ant plastikinės kėdės nebijosiu, kad ši sulūš. Mano metabolizmas ir greita medžiagų apykaita mirė prieš man gimstant ir dabar skraido manyje tarsi dvasios, kurių prisišaukti net spiritizmo seansais nesugebu. Aš nuoširdžiai tikiu, kad išsitraukusi kokią savo žarną joje rasčiau torto gabalą iš savo devinto gimtadienio ar babytės kotletuką iš 2010-tųjų. Mano virškinimo sistema yra beviltiška.
Nesugeba susitvarkyti savo veido odos. Aš vis dar spuoguojuosi taip, tarsi būčiau ką tik įžengusi į paauglystės periodą, ką bando paneigti pirmieji žili plaukai, visai neseniai išdygę ant mano galvos. Pastebėjau, kad mano šeimos moterys pražilsta labai anksti, tad jau susitaikiau su tuo, kad savo trisdešimtmečio sulauksiu žilais plaukais ir oficialiai įstosiu į žilagalvių senmergių gretas. Nekantrauju!
Neturi jokių santaupų. Aš gyvenu šia diena, o dar tiksliau – šia valanda, nes tik jai ir užtektų mano santaupų. Sau nuolat sakau: „Urte, tu turi išmokti taupyti, nes kitaip visą gyvenimą praleisi būdama ubage, gyvenančia nuo algos iki algos!“, tada, rodos, suprasdama situacijos rimtumą pradedu taupyti, gyvenimas tampa visai gražus, ekonomiškai stabilus iki tol, kol internete užmatau rudens sezono drabužių išpardavimą… Ir tai yra taip užknisančiai neatsakinga! Aš PRIVALAU susiimti ir neleisti vartotojiškumo kultūrai manęs valdyti…

Iš šių neadekvačiai išpūstų punktų galite suprasti, kad esu linkusi iš musės padaryti dramblį ir per kelias sekundes iš gerbėjos tapti savo pačios didžiausia heitere, „Nekenčiančių Urtės“ klubo prezidente. Ir dėl viso šito kaltos hormonus pajudinusios bobdienės! Tad kur mano paminklas???

ŠIMTĄ METŲ NEVALGIUSI ĖDRŪNĖ

Dar vienas smagus bobdienių periodas – nevaldomas ėdimas. Nežinau kaip jūs, gerbiamos kolegės-mėnesinių turėtojos, bet asmeniškai aš per jas tampu didžiausia planetos ėdrūne, kuri suės viską, kas tik pasitaikys po ranka. O kur dar tos keistos maisto kombinacijos, kurios gimsta fantazuojant apie būsimą apsirijimą („Tuc“ sūrio krekeriai su uogiene, čipsai su karštu šokoladu, grūdėta varškė su raugintais agurkais, ryžiai sumaišyti su konservuotomis„Heinz“ pupelėmis pomidorų padaže ir t.t.). Paprastai, kai bobdienių nėra svečiuose, laikausi man labai tinkamo protarpinio badavimo metodo, kurio dėka badauju 20 valandų, o joms praėjus – keturias skiriu valgymui. Bet atėjus bobdienėms visas šis tobulas mano mitybos planas išskrenda pro langą, nes aštuntą valandą vakaro būtinai užsimanysiu batono, picos ar šokolado ir tai atrodys ne kaip netikėtas, hormonų diskotekos sukeltas troškimas, o kaip gyvybės ir mirties klausimas.

Gyvenant tokiais nelengvais ėdrūniškais laikais man labai padeda Youtube video, kuriuose mukbang‘eriai (išverčiu mamai – žmonės, kurie ėda sėdėdami prieš kamerą ir tai transliuoja šimtams tūkstančių žiūrovų bei gerai iš to užsidirba) valgo neadekvačius kiekius maisto. Jų ir savo lakios vaizduotės dėka aš įsivaizduoju, kad taip pat valgau kibirą spagečių, dešimt pakelių čipsų ir dvidešimt burgerių vienu prisėdimu. Nežinau, ar kalta minčių galia, ar mano vidinė beprotybė, bet pažiūrėjusi tokių video pasijaučiu soti ir vėliau nenusiaubiu savo šaldytuvo. Dėl to turėčiau dėkoti vienam žymiausių mukbangerių – Nikocado Avocado, kuris šiuo metu tiesiogine to žodžio prasme iš lėto bando save nužudyti maistu (dėl nuo pastovaus nesveiko ir riebaus maisto ėdimo priaugto svorio, Nico pasidarė sunku vaikščioti, jis pradėjo naudotis neįgaliesiems skirtu elektriniu vežimėliu – skuteriu. Tiesa, Nico nežada keisti savo mitybos įpročių ar mesti svorio, nes tiki, kad taip praras populiarumą).

BUKŲ, ROMANTINIŲ KNYGŲ MANIAKĖ

Ne paslaptis, kad skaitau daug šlamšto – romantinių knygų, skirtų moterims, apie ką dažnai garsiai giriuosi, lyg tai būtų kažkas, dėl ko reikėtų didžiuotis. Pastebėjau, kad per bobdienių laikotarpį tas romantinių knygų poreikis visada padvigubėja. Tuomet kasdien perskaitau bent po vieną romantinę knygą, kurioje eilinis seksbombinis milijardierius susižavi elementaria ubage ir pakeičia jos gyvenimą bei nuperka naujutėlaitį BMW. Paskutinės, kurias perskaičiau:

RINA KENT „VOW OF DECEPTION“ – kažkoks psichologinio smurto pilnas rusų mafijos romanas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka sadistas milijardierius ir iš proto tiesiogine prasme išsikrausčiusi jo žmona, kuri nesupranta, kad yra jo žmona, nes patyrė smegenų sukrėtimą, kuomet nušoko nuo skardžio bandydama pabėgti nuo savo mylimo vyro. Nors buvo sunku skaityti tokią nesąmonę, perskaičiau visas tris knygos dalis, nes nemėgstu mesti to, ką pradėjau. Arba esu desperatiška…

RINA KENT „Royal Elite“ knygų serija, kurią suvalgiau per savaitę: „DEVIANT KING“, „STEEL PRINCESS“, „TWISTED KINGDOM“, „BLACK KNIGHT“, „VICIOUS PRINCE“ – nenoriu sau kasti dar gilesnės gėdos duobės, tai tiesiog pasakysiu, kad jeigu jums patinka „Gossip Girl“ serialas ir hardcore pornografija, spėju jums šios knygos labai patiks. Jeigu ne – atsiprašau, praleiskime šią pastraipą ir apsimeskime, kad aš nieko jums nepasakiau.

Ši literatūra – mano paguoda, kuri kaip šilta antklodė apgaubia mane neegzistuojančio pasaulio veikėjais ir trumpą akimirką įtikina, kad ir mane, nesiprausiusią tris dienas ir sėdinčią su praperstais treningais namuose staiga suras ir įsimylės koks milijardierius bei padovanos mašiną ar dar kažką. IR TAIP… Esu materialistė, žinau. Graudu, bet to tokių istorijų trokšta mano kraujuojanti vadžaina ir nieko sau negaliu padaryti.

CINIKĖ IR VIENIŠIAUSIAS ŽMOGUS ŽEMĖJE

Šitas bobdienių etapas man – pats juokingiausias. Būtinai per jas pradėsiu justi tą širdį griaužiantį vienišumą, nepaisant to, kad kelias dienas sėkmingai ignoruoju kelių draugų žinutes ar vengiu pokalbių su mama. Mano bobdienių kamuojamoje galvoje atrodys, kad aš neverta jokių draugysčių, kad esu baisiausias ir nedraugiškiausias goblinas, nemokantis išlaikyti santykių (iš dalies tai yra tiesa, bet ši rašliava ne apie tai). „Mano draugams ir šeimai geriau gyventi be manęs“, – apsibliovusi sau pareikšiu ir nueisiu miegoti, o kitą rytą atsibusiu pamiršusi šią gyvenimo filosofiją ir nevykusius jos dramaturgijos elementus.

Dar šio etapo metu būtinai susirasiu liūdną dainą iš internetų, kurios ištisai klausydamasi bliausiu be sustojimo, taip išsivalydama visus savo šlakus ir nušveisdama dalelę murzinos, pornografinės-romantinės literatūros suteptos sielos. Šį kartą verkiau klausydama dainos „I Remember You“ iš „Adventure Time“ filmuko, kurią tobulai perdainavo „Marcus Hedges Trend Orchestra“. Palieku jums patiems spręsti, ar ši daina verta ašarų upelių:

ĮKVEPIANTI MOTERIS – GERESNIO GYVENIMO GURU

Ši fazė mane visuomet aplanko mėnesinių vizitui einant į pabaigą. Tikiu, kad kai sumažėja kraujavimo kiekis iš makšties, smegenų darbas pradeda grįžti į įprastą režimą (nesu mokslininkė, neimkite šio mano pamąstymo labai rimtai). Tiesa, kartais mano smegenys į kūną grįžta… per daug entuziastingai. Šio motyvuojančio smegenų sugrįžimo dėka aš pradedu kurti revoliucijas, kurių imsiuosi vos baigusi kraujuoti. Pavyzdžiui, visada prisigalvoju, kad nusipirksiu naujas tampres ir pradėsiu namuose daryti tempimo bei jogos pratimus tam, kad būčiau sportiškesnė, gracingesnė, lankstesnė ir šiaip geresnė už visus. Dar į savo internetinį knygyno krepšelį prisidedu motyvuojančių, nepažįstamų žmonių sėkmės istorijas pasakojančių knygų, kurios „padės man tapti geresniu žmogumi“.O kur dar legendinis prisiekinėjimas atrasti savyje fatališką moterį, seksualumo bombą, dėl kurios iš proto kraustysis kiekvienas prašalaitis (spoiler alert – niekad tokia netapau). Realiai mąstant, man kartais tikru iššūkiu tampa reguliarus galvos plovimas ir makiažo nusivalymas prieš smingant kominio miegelio po ilgos darbo dienos, tai ką kalbėti apie fatališkumo paieškas…

Bobdienių turėtojos, vienykimės!

Tai štai tokie bobdienių etapai, kuriuos sudaro: didžiausia pasaulio nuskriaustoji, šimtą metų nevalgiusi ėdrūnė, romantinių knygų maniakė, cinikė, vienišiausia mergina Žemėje ir gyvenimo guru, mane aplanko kiekvieną mielą mėnesį. O ar ir jūs patiriate kažką panašaus?? Meldžiu, pasakykite, kad šioje kančioje nesu viena! Tikiuosi, kad perskaičiusios šią rašliavą mano likimo draugės – mėnesinių turėtojos mane užjaus ir kaip susižavėjimo ženklą įteiks po pamperso dydžio, naktinio sugėrimo higieninį paketą.

Tai tiek bobdienių skundų jums turiu papasakoti šį vakarą. Netrukus pažadu grįžti su įprasta rašliavų programa, tad atsiprašymai už tokį turinį, nes MAN MĖNESINĖS.