Sveiki, draugai ir nelabai. Kaip gyvenimas? Šaltas? Šiltas? Deginantis? Ar dar nespėjote nušalti savo galūnių ir kitų strateginių vietų dėl netikėtai užklupusių šalčių ir daugiabučiuose vis dar neįjungtų radiatorių? Aš tai ne, nes einu miegoti apsirengusi taip, tarsi bet kurią akimirką turėčiau keltis ir važiuoti į bulviakasį: užsidedu treningo kelnes, kurios mano fitneso veiklos nematė gyvenime, užsimaukšlinu storą megztinį su kapišonu (neduok die galva sušals, ir taip mažokai joje smegenų) ir dvi poras vilnonių kojinių, kurios gelbsti mane visais gyvenimo atvejais. Tai… kada varom į kolūkį?
Šiandien grįžtu į savo blog’ą su rašliava apie viską ir nieką. Nors ir pradėjau daugiau rašyti apie parfumeriją, taip pat norėčiau savo tinklaraštyje išlaikyti tą beprasmiškų rašliavų kiekį, nes jos man tokios artimos širdžiai. Šį kartą noriu pakalbėti apie karvės fenomeną VDU gedo 202 auditorijoje ir dalykus, kurių nekenčiu be jokios rimtos priežasties. Tad prisekite saugos diržus ir važiuojam!!!
Karvės fenomenas
Jeigu kartais sekate mane Instagrame (o jeigu ne, tai ko jūs laukiate?? Prisiekiu, ši patirtis pakeis jūsų gyvenimą, tai galite padaryti ČIA), turėjote pastebėti, kad jau kuris laikas dalinuosi nekokybiškomis, tarsi slapčia fotografuotomis nuotraukomis, kuriose – ant stalo gulintis saldainis arba tas pats stalas be saldainio. Ar tai naujas mano fetišas? Galbūt. Ar aš išprotėjau? Seniausiai, bet ne tame esmė.
Su drauguže Emilija lankydamos paskaitas gedo gatvėje esančiame VDU universiteto pastate, 202 auditorijoje, prieš kelias savaites aptikome saldainį, vienišaujantį ant dėstytojo stalo. Tas saldainis buvo ne bet koks, o „Tingi karvė“, kas šiaip jau keista, nes dėstytojai juk ne tinginiai, jiems tokius saldainius turėtų būti nepadoru valgyti.
Dienos bėgo, o tas pats saldainis ir toliau vienišavo ant dėstytojo stalo gedo 202 auditorijoje tol, kol vieną saulėtą penktadienį jo su Emilija neberadome. Pradėjome galvoti, kas tą saldainį suvalgė? Kas tapo ta tingia karve? Šių ir panašių diskusijų dėka gimė smagi idėja nupirkti „Tingios karvės“ saldainių ir palikti po vieną ant dėstytojo stalo toje pačioje auditorijoje stebint, kaip greitai jis išnyks. Vieno šokoladuko nuotykius fiksuojame specialiai tam sukurtoje „Instagram“ paskyroje:
„Tingią karvę“ buvome padėjusios jau du kartus, iš kurių vieną – saldainis po dienos buvo PAVOGTAS, jo ant stalo neberadome. Tą kartą nenusiminėme ir nusprendėme padėti dar vieną saldainį, kuris dar šį penktadienį buvo užfiksuotas auditorijoje. Turime pripažinti, kad saldainio padėjimas ant stalo, prie kurio visad šlaistosi dėstytojai, o mums už nugaros žiūri visa studentų auditorija, nėra toks jau paprastas dalykas, bet Emilija šį meną įvaldė puikiai ir tapo serijine „Tingių karvių“ palikinėtoja.
Jums gali kilti klausimas, kas mums iš to? Ogi nieko! Saldainio palikinėjimas mums yra didžiausia motyvacija lankyti paskaitas šią akimirką, todėl ją reikia išnaudoti. Mūsų tikslas – visą pusmetį palikinėti karvės saldainius ir stebėti, ar kažkas iš dėstytojų atkreips į tai dėmesį, ar ne. Ar pradės kelti „Tingių karvių“ fenomeno klausimą? O gal jo visai nepastebės?? Pagyvensim – pamatysim.
Ir taip, suprantu, kad jums šios nuotraukos pasirodys panašios į tas, kurias žmonės kelia į įvairius fetišistų puslapius, bet man tai – smagus vieno saldainio nuotykis, visiškai nelogiška tradicija, kurią būtų smagu perduoti kitiems studentams, likimo draugams, įkalintiems gedo 202 auditorijoje.
Dalykai, kurių nekenčiu be jokių rimtų priežasčių
Nežinau, ar kalta bobdienių antra diena ar šiaip koks biesas užėjęs, bet šiandien noriu kažko nekęsti, išreikšti kontroversiškų nuomonių aktualiais gyvenimo klausimais, tad nusprendžiau su jumis pasidalinti keliais dalykais, kurių TIESIOG NEGALIU PAKĘSTI. Tikiuosi jūsų neįskaudinsiu savo pamąstymais ir nepaisant to, kad aš nemėgstu to, ką galbūt mėgstate jūs, mes vis tiek galime būti draugais (kalendros atveju galiu taikyti išimčių…).
Šokoladiniai macaronsai
Aš visa savo siela, kūnu ir kitomis strateginėmis vietomis nekenčiu šokoladinių macaronsų. Nežinau kodėl, bet morengas ir šokoladas man – visiškai neviliojantis, neskanus derinys. Kartais, kai noriu pabėgti nuo ubagiško buožės gyvenimo, tampu savo cukrine mamyte ir pasidovanoju sau prabangių macaronsų dėžutę, prieš tai dešimt kartų pardavėjų perklausdama, ar joje TIKRAI nepamatysiu šokoladinių baisybių, nes kitaip ne tik diena, bet ir visas mano gyvenimas bus sugadintas.
Linkedino boomerzimai
Mano nuomone, šis socialinis tinklas yra toks pat toksiškas kaip ir influencerių rojus „Instagramas“, tik čia vietoje fotošopo pagalba nuplonintų leškų, panaikintų raukšlių ir kitų netobulumų galima išvysti krūvas psichopatinių tendencijų turinčių CEO, netikru pozityvu vemiančių recruiterių, HR dievukų ir pavienių freelancerių, kurie turi ligotą norą visiems iš eilės įtikinėti, kad darbas „ant savęs“ yra pats geriausias dalykas gyvenime, atvėręs naujus horizontus ir kitas poplintusines sritis. Nesuprantu to jų kategoriškumo, pastovaus lyginimosi su žmonėmis, kurie visai nenori būti „patys sau bosais“, išrašinėti sąskaitas, nuo nulio kurti savo klientų ratą. Vis mąstau, kodėl žmonėms, kuriems sekasi, vis dar reikia kitiems nepažįstamiems įrodinėti, kaip puikiai jiems sekasi??
Dar negaliu pakęsti tų idiotiškų Linkedino post’ų, feisbuko vaibelio turinio („paspausk like, jeigu sergi covid!“, „spausk širdelę, jei jau gavai skiepą“, „dalinkis jeigu sergi sifiliu“ ir pan.), kuris sukuria vaizdą, kad ten – tikra boomerių pasaulio karalystė. Dar metai kiti ir pradės visi „Linkedine“ pimpačkiukų anekdotus kelti, prisiekiu.
Crop top‘ai / trumpos palaidinės / megztiniai ir kiti dalykai, nesiekiantys bambos
Kaip žmogus, turintis riebalinių palendricų ir gelbėjimosi ratą, prikibusį ant pilvo, kad sausumoj nepaskęsčiau, aš nekenčiu trumpų palaidinių ir megztinių. Neprieštarauju, kai jas nešioja kiti, puikiai įkomponavę šį skudurinį nesusipratimą į savo stilių, bet man jausmas, kai palaidinė nesiekia klyno, yra tiesiog klaikus. O jeigu kažkada man sugestų kelnių užtrauktukas ir prasivertų praraja, per kurią kiekvieną sutiktą prašalaitį, išdrįsusį pažvelgti žemyn, akinčiau savo iš tolo šviečiančiais babutiškais trauzais? Tuomet negalėčiau miniatiūrine palaidine prisidengti savo prasisegusio klyno ir mirčiau iš gėdos ar jos sukelto infarkto, dar neapsisprendžiau.
Svorio komentarai
„Kokia jūsų paslaptis?“, – šiandien visiškai netikėtai, man rengiantis batus sporto salės rūbinėje paklausė nepažįstama moteriškė. Sulaukusi tokio jos klausimo sutrikau, bandžiau suprasti, apie ką ši šneka, kokias čia mano paslaptis nori atskleisti ir tai supratusi ji manęs perklausė: „aš jus mačiau prieš kelis mėnesius ir dabar. Jūs numetėte svorio! Norėjau paklausti, ką jūs darote, kad jis taip sėkmingai krinta, kokios dietos laikotės?“
Mintyse pradėjau vartyti akis, nes nė velnio aš to svorio nenumečiau ir neketinau numesti. Galbūt grįžimas į mokslus, darbai, penkios treniruotės per savaitę ir valanda ant bėgtakio po jų padėjo mažiau marširuoti link šaldytuvo, nes paprasčiausiai nėra laiko valgyti, bet nieko daugiau. Žinau, kad ši moteris nenorėjo manęs įžeisti ar kitaip įskaudinti, kad jos norai buvo geri, bet visi tie svorio komentarai man yra labai nepatogūs (ir žinoma, čia tik mano problema).
Penkis metus prasirgusi bulimija, kurią įveikiau su psichologės pagalba, jautriai reaguoju į svorio pastabas ir greičiausiai tai niekad nesikeis. Visgi, džiaugiuosi pasiekusi tokį periodą savo gyvenime, kuomet svorio metimo prioritetu nelaikau, kai bandau patogiai įsikurti savo kūne ir netgi mėginu save pamilti. Bandžiau moteriškei draugiškai paaiškinti, kad nieko specialiai nedariau, kad neturiu tokio tikslo, bet ji nesiklausė. Ji toliau stūmė man dietos naratyvą, lyg pati trokšdama kažkokio magiško, kilogramus tirpdančio recepto. Ką tokiu atveju jai turėčiau atsakyti? „Jo, žinokit, kaspiniuotį suvalgiau, tai jis dabar už mane viską suėda, haha!“, „Dėkui, esu po riebalų nusiurbimo operacijos, kadangi neužtenka pinigų, tai su chirurgu kolektyviai susitarėme nusisiurbti po gramą riebalo į mėnesį“, „Nesakysiu, nes nenoriu, kad ir jūs numestumėte svorio, viso gero, gražios dienos“?
Sutarkime, kad jeigu jau norisi kažkam, kas neva numetė svorio pasakyti komplimentą, stengsimės naudoti tokio pobūdžio komplimentus kaip: „tu dabar labai gražiai atrodai!“, „atrodai kaip tikrų tikriausia SEX BOMBA!“ ir t.t. Arba geriau nekomentuoti ir palaukti, kol žmogus pats pasisakys, o tada jį šlovinti ir girti už pasiekimus, nes svorio metimas – tikras psichologinis mūšis, reikalaujantis dvasios, proto ir kūno tvirtybės. Sutariam? AČIŪ.
Kalendra… dek tu pragare
Jeigu manęs kažkas paklaustų, ar egzistuoja kvapas, kuris gali mane sutraumuoti, drąsiai atsakyčiau, kad tai – kalendra. Kažkada mano nuostabioji gimdytoja neskaitydama etikečių mums nupirko dantų pastos su kalendra, o aš to nežinodama užsivariau galingą jos gabalą ant savo dantų šepetėlio ir įsidėjusi į burną jį iš karto pasigailėjau. O kur dar tos sriubų dietos iš paauglystės, kurių pagrindinius ingredientus sudarė: salieras, pomidoras ir… KALENDRA (nenumečiau nei kilo valgydama tas sriubas, iš karto informuoju). Koks siaubingas, šlykštus jos skonis ir kvapas! Ironiškiausia, kad kalendrą visuomet puikiai jaučiu ir kvepaluose, kur sadistiškieji parfumeriai ją naudoja kaip gurmanišką natą.
O ar žinojote, kad kalendros nemėgimas susijęs su genetika? Pavyzdžiui, jeigu jums kalendros skonis yra kaip muilo, tai jūs turite uoslės receptorių grupės variaciją, kuri leidžia stipriai suvokti kalendros lapuose esančius muilo skonio aldehidus. Ši genetinė keistenybė paprastai aptinkama tik labai nedideliam Žemės gyventojų skaičiui, bet jų gyvenvietės geografiškai stipriai skiriasi. Vietose, kur kalendra labai populiari (Centrinėje Amerikoje ar Indijoje), tokių žmonių yra mažiau, o Rytų Azijos regionuose egzistuoja net 20% personų, teigiančių, kad šios baisios žolės skonis primena muilą.
Tiesa, turiu gerų žinių tiems, kurie dėl kažkokių mistinių priežasčių norėtų pamilti kalendrą. Mokslininkai teigia, kad kalendros nekentėjų klubas gali įveikti savo pasibjaurėjimą ja periodiškai šios skanaujant ir taip priprantant. Pasak jų, ypač padeda, kai žolė yra sutraiškoma, mat taip prarandamas tas aitrokas kalendros skonis. Nežinau kaip jūs, bet aš ir toliau liksiu kalendros nekentėjų klubo prezidente ir pasitikėsiu savo genetiniais polinkiais, jie žino geriau…
Kapitalizmui – NE
Taip, perskaitėt teisingai, aš nekenčiu kapitalizmo, kuriuo smirda visi mūsų socialiniai tinklai, įvairios #girlbosserės ir kiti karjeristai. Pamenu, dar mokykloje idealizavau tą darboholikės gyvenimą, darbą ofise. Įsivaizduodavau, kaip mažame ofiso kabinetuke prie savo pigaus fanerinio stalo sėdėsiu apsupta krūvos popierių, blankų, kuriuos meistriškai pildysiu su didžiausiu malonumu, kaip su kolegomis eisiu į susitikimus apie nieką, kaip mes visi būsime geriausi draugai, o mano bosas bus karščiausias šios planetos vyras, kuris slaptai mane įsimylėjęs ir panašiai. HA HA.
Dirbdama gerus 8 metus freelancere ir visokio plauko darbuotoja įmonėse galiu pasakyti, kad gailiuosi šį gyvenimą idealizavusi ir džiaugiuosi pagaliau suvokusi, kokia didžiulė apgavystė jis yra. Esu šventai įsitikinusi, kad darbas, kad ir koks mylimas, tobulas, unikalus bebūtų, vis tiek yra DARBAS, nuo kurio pavargsti, kurio sunkiomis dienomis pradedi nekęsti ir mintyse meti bent dešimt kartų. Darbų, kurie – kaip šventė ir atostogos viename pavidale paprasčiausiai nebūna. Tai yra mitas, sukurtas žmonių, kurie patys desperatiškai tuo nori patikėti.
Kad ir kur bepasisuksi, kad ir ką skaitysi internete – visur tos pačios kapitalistinės idėjos ir štampuotų sėkmės istorijų pasakojimai. Rodos, pagrindinė misija mūsų nykiuose gyvenimuose – dirbti viršvalandžius, #girlbossinti be atostogų, o likusį laiką pasakoti visiems, kaip produktyviai ariam ir kokie sėkmingi dėl to esam (niekam neįdomu). Rodos, jeigu to nepadarysime, jei neparašysime apie savo sėkmę bent dešimties įrašų „Linkedine“, tai nebūsime laimingi. Bet o kas nusprendė, kad sėkmė = gera karjera, darboholizmas, viršvalandžiai ir nepanaudotos atostogos? Negi kitais būdais negalime būti sėkmingi ir laimingi??
Juokingiausias klausimas, kurį galima man užduoti yra: „koks tavo svajonių darbas?“. PrAšYčIaU, aš savo svajonėse nesvajoju apie darbą niekada! Man darbas – pinigų šaltinis, kurio dėka galiu gerai ir maloniai gyventi, prisipirkti kvepalų mėginukų, prasitęsti sporto salės abonementą ir kartkartėmis pasilepinti macaronsais be šokolado. Viskas. Dirbti man nėra malonu ir suprantu, kad niekada nebus. Darbas – stabilaus gyvenimo šaltinis, suaugusio žmogaus neįdomi pareiga (nebent esat super turčiai, tada šis apibūdinimas ne apie jus). ČIA BUVO URTĖS ŽODIS.
Netikras pavojus ir nėštumo testas
Nepaisant kapitalizmo, mano gyvenimas visai gražus. Trečiadienį pradėjau kimti ir šūdinai jaustis, tad būdama psichine ligone prisifantazavau, kad jau sergu covidu. Mama, pastebėjusi mano nerimą ir iš anksto planuojamas savo laidotuves, davė man greitąjį nėštumo… JUOKAUJU COVID-19 antigenų testą, kurį pasidariusi sužinojau seną kaip pasaulis tiesą, kad zaraza prie zarazos nelimpa, kad esu ikona ir jokio covido su savimi kartu nesinešioju.
Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai, esate sveiki ir laimingi.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 