fiesta salsa quinceañera baila

Sveiki, gražuoliai ir gražuolės. Grįžtu į savo blog’ą su dar viena beprasme rašliava apie viską ir nieką vienu metu. Prieš tai norėjau paklausti, kaip gyvenate jūs? Kaip šeima (žinoma, tik tradicinė)? Kaip vaikai (taip pat labai tradiciniai)?

Ne gyvenimas, o chaosas

Mano gyvenimas – kaip visada chaotiškas. Praėjusį penktadienį išėjusi iš darbo (oficiali priežastis – išėjus vadovei nusprendžiau palaikyti jai kompaniją ir palikti darbą kartu, neoficiali – užkniso) pradėjau savo, kaip nepriklausomos moters-bedarbės, gyvenimo etapą. Kol kas šis etapas pilnas universiteto namų darbų, pasiruošimo egzaminams. Nepasakyčiau, kad dabar poilsiauju ir per dienas krapštau nosį sėdėdama savo praperstuose treninguose, bet gyvenimas tikrai sulėtėjo. Ir aš mėgaujuosi to kiekviena akimirka. Ach ta žavinga, pensininkiška manoji būtis!

Dabar turiu laiko pamąstyti apie tai, ką norėčiau su gyvenimu daryti toliau, pradėjau svajoti apie naują tatuiruotę, hot girl summer planus (mama, jeigu skaitai tai išversiu tau: „karštos merginos vasara“), nes vis dar neprarandu vilties tapti supermodeliu. Taip pat prieš kelias dienas nusprendžiau laikytis dietos, nes noriu būti tokia lengva kaip dailiojo čiuožimo čiuožėja (mane įkvėpė lengvai bobiškas autorės Mariana Zapata romanas „From Lukov With Love“ kuriame didžiausi priešai pradeda kartu šokti ant ledo ir galiausiai vienas kitą įsimyli). Naujų planų nelengvino ir youtube video iš olimpinės čiuožėjų programos, kurią pamačiusi negalėjau nesižavėti ledo virtuozais (čiuožėjai skraido ant ledo kaip tikri kamikadzės su savo mini triko ir liesais, ištreniruotais kūnais).

Ieškodama informacijos apie ledo čiuožėjų dietą nieko konkretaus neradau. Na, nebent tai, kad jų mitybą sudaro daug žalėsių, salotų, salierų sulčių… Kadangi mama mane visą gyvenimą mokė, kad mes – ne karvės, žolių nevalgom, nežinau, kuo ši čiuožėjos dietos revoliucija man baigsis. Arba kaip greitai baigsis. Bet užtenka apie tas dietas, metas pakalbėti apie savo bedarbystės laikotarpį, per kurį spėjau:

• Iškepti tragiškai susmegusį, guminį citrinų tortą, kurį dekoravau geltonu citrininiu kremu (priminusiu tuos geltonus, slogos snarglius) ir guminukais. Torto kepimas buvo mano ir draugo mini varžybos, kurias aš net ir naudodama psichologinį terorą (nuolat erzinau, kad jis lūzeris, o aš nuostabi kepėja) gėdingai prakišau.
  

• Pažiūrėti: dramą „The Woman In The Window“ (jeigu skaitėt knygą, tai filmas pasirodys visiškas šūdas), dokumentiką „The Sons Of Sam“. Taip pat pradėjau žiūrėti (ir pabaigti) psichologinį trilerį, serialą „Mindhunter“. Manau, kad pastarasis yra vienas geresnių dalykų Netflixe. O jau pagrindinis aktorius Jonathan Groff – tikras gražuoliukas. Turiu jus nuvilti, merdžinos, per daug vilčių sau nesukelkit, nes jis gėjus. Jeigu ir jus domina žudikai-maniakai, būtinai pračekinkit.
• Įgyvendinti seną svajonę – ant savo akių vokų nusipiešti antras akis ir mokslo vardan išsiaiškinti, ar su jomis matosi užsimerkus. Pasirodo, kad nesimato niekas. Koks didis nusivylimas!

• Padaryti marketingo namų darbą – sukurti reklamos kampaniją ekonomikos fakultetui, skirtą moksleivių dėmesiui patraukti. Sumąsčiau, kad šūkis: „Mokykloje skaitei „Altorių šešėly“, o dabar nagrinėji šešėlinę ekonomiką“ bei „Mokykloje žaidei tinklinį, o dabar žaidi su tinkliniu marketingu“ yra geriausia, ką galiu sukurti su savo smegenų atrofija ir visai tuo džiaugiuosi.

• Išmesti iš feisbuko draugų visus, kurie palaiko homofobišką „Šeimų maršą“. Labai geras ir reikalingas detoksas mano gyvenime! Visiems rekomenduoju.
• Užsiauginti didžiulį, skaudų, Kardashian šiknos dydžio spuogą po smakru. Dabar esu dar gražesnė nei įprastai.

Kaip ir visas mano pirmosios bedarbystės savaitės darbų sąrašas, esu tikrų tikriausia produktyvumo CEO. Žinoma, būtų smagu neiti miegoti trečią ryto vien dėl to, kad negaliu akių atplėšti nuo „Netflixo“, bet kas man jaunai, bedarbei ir žiauriai nemotyvuotai susirasti kitą darbą? OGI NIEKO.

Dar viena niekam neįdomi Eurovizijos nuomonė

Šeštadienį visa Europa (ir Australija), susirinkusi prie televizijos ekranų nekantriai laukė metų renginio – EUROVIZIJOS finalo. Nieko naujo ar mažiau banalaus jums nepasakysiu – mano asmeniniame trejetuke nuo pat pirmų akimirkų buvo:

1. Ukraina (kokia unikali daina! O jau scenos apipavidalinimas, atlikėjos grožis ir talentas… viskas paprasčiausiai TOBULA).
2. Italija (80-tųjų Vudstoku ir bisex (mano mylimiausia) energija alsuojantis pasirodymas, po kurio tampa aišku, kad heteroseksualai tiesiog neegzistuoja. Tai – mitas).
3. San Marinas (Florida, lyricsai apie adrėnalyyyna, vy laik faja gasolyn… nu negali nesižavėti. San Marinas visada siunčia ikoniškus atlikėjus ir šie metai su užpirktu Florida – ne išimtis).

Labiausiai man įsiminusi eurovizijos akimirka buvo tuomet, kai Didžioji Britanija surinko nulį balų tiek iš žiūrovų, tiek iš komisijos. Kitą dieną internetuose britai komentatoriai skelbėsi, kad pasitrauks iš eurovizijos, nustos atostogauti kitose Europos valstybėse („pažiūrėsim kas tada verks“, – aiškino nespėję po vakar išsiblaivyti britai). O vienas vargšas komentatorius net teigė, kad: „Brexshit‘as tikrai veikia! Pradžioje jis sužlugdė ūkininkus ir žuvininkus, o dabar net Eurovizijoj nebegalim gaut nei vieno balo“.

Tiesa, šiuo atveju manau, kad ne Brexitas kaltas, o prastas atlikėjas James Newman su savo tragišku odiniu švarku, baltom kojinėm, cėpa po kaklu ir trombonų vizualais. Ir iš viso… kas jį išleido su tuo bočiaus odiniu švarku, kurį šis užsideda važiuodamas sukti varkių vietiniame mašinų turguje? Tragedija, spėju vien dėl šios stiliaus katastrofos niekas nenorėjo už jį balsuoti.

Tiek žinių ir svarbios informacijos iš mano fronto. Tikiuosi, kad jūs laikotės gerai ir esate žiauriai tradiciški ir laimingi.

-N.